Maskvos „Spartak“ saugo komandos draugai buvo apstulbę. Tai nutiko 1984 m. gegužę, kai ekipa ruošėsi atsakomosios UEFA taurės ketvirtfinalio rungtynėms prieš belgų „Anderlecht“, rašo BBC.
Rungtynės turėjo vykti Tbilisyje, nes Maskoje spaudė per didelis šaltis.
Belgai pirmas rungtynes Briuselyje laimėjo 4:2, bet „Spartak“ tikėjo savo galimybėmis. Jie turėjo puikią komandą, bet dabar kažkas nutiko jų pagrindinei žvaigždei.
Vos prieš keturis mėnesius F. Čerenkovas spindėjo – pelnė du įvarčius, įskaitant ir dramatišką, pergalę lėmusį smūgį paskutinėmis minutėmis, kai „Spartk“ eliminavo anglų „Aston Villa“.
Pasak gandų, „Aston Villa“ buvo tokia sužavėta, kad siekė įsigyti tuo metu 24-erių žaidėją, nors ir žinojo, kad sovietų valdžia to neleis.
1983 m. buvo tiesiog fenomenalūs F. Čerenkovui. Jis buvo laikomas geriausiu žaidėju visoje Sovietų Sąjungoje ir gavo metų futbolininko apdovanojimą nepaisant to, kad „Spartak“ šalies čempionate finišavo antras.
Saugas buvo vienas svarbiausių rinktinės žaidėjų ir tų metų atrankoje į Europos čempionatą padėjo 5:0 pažeminti Portugaliją.
Toks iškilimas į viršų kartu atnešė ir spaudimą.
„Manau, kad psichologinė našta jam buvo per sunki“, – sako vienas artimiausių F. Čerenkovo draugų Sergejus Rodionovas.
Tie žaidėjai, kurie išvydo gąsdinančią sceną Tbilisyje, nenoriai kalba apie tai. F. Čerenkovas išgyveno haliucinacijas, matė menamą pavojų ir net bandė iššokti pro viešbučio langą.
„Spartak“ treneris Konstantinas Beskovas žinojo, kad tokios būklės žaidėjas negalės rungtyniauti prieš „Anderlecht“ – pats F. Čerenkovas nesuprato, kodėl buvo neįtrauktas į sudėtį.
„Spartak“ laimėjo 1:0, bet to neužteko – belgai žengė toliau, bet pralaimėjimas mažiausiai jaudino komandą.
Jiems nerimą kėlė F. Čerenkovo sveikata – vos grįžęs į Maskvą futbolininkas atsidūrė ligoninėje, iš kurios išleistas buvo tik birželį.
Dėl kokios priežasties kankinosi F. Čerenkovas? Niekas nežinojo tiksliai, bet tai nesiliovė – futbolininkas tapo nuolatiniu ligoninių lankytoju. Liga tapo nuolatiniu palydovu, pakeitusiu karjerą ir gyvenimą.
„Fiodoras susidurdavo su depresijos ir nerimo periodais, bet niekas iki galo nesuprato šių bėdų priežasties. Genialumas negali būti diagnozuotas. Galėjome tik spėti“, – teigė S. Rodionovas.
Žodis genijus čia pavartotas ne klaidingai – šiuo žodžiu jį vadino tie, kurie matė žaidžiantį, o ypač tie, kurie žaidė kartu.
„Jis buvo genijus, galėjęs varytis kamuolį, tiksliai jį perduoti ir smūgiuoti“, – teigė buvęs Sovietų Sąjungos ir „Spartak“ gynėjas Vagizas Chidijatulinas. – Jo žaidimas buvo lyg gryniausias menas. Su kiekvienu judesiu jis palengvindavo gyvenimą komandos draugams ir apsunkindavo jį varžovams“.
Sirgaliai dievino liekno sudėjimo F. Čerenkovą, kuris puikiai tiko išradingam, trumpais perdavimais paremtam „Spartak“ žaidimui.
F. Čerenkovas buvo žaidėjas, kuris įkūnijo tai, kas yra „Spartak“.
Saugas išsiskyrė ir kitu unikalumu – net aršiausi „Spartak“ varžovai visoje Sovietų Sąjungoje jį mylėjo ir gerbė. Jis buvo žinomas kaip „žmonių futbolininkas“. Populiariu jį pavertė ne tik grakštūs judesiai aikštėje, bet ir asmeninės savybės.
Geros širdies, kilnus, teisingas ir drovus – F. Čerenkovas neatitiko įprasto futbolo žvaigždės portreto. Jis niekada ir nesijautė žvaigžde.
„Jis visą laikė klausė: „Kodėl aš? Kodėl jie skanduoja mano vardą? Kodėl jie taip mėgsta mane?“. Jis niekada nesuprato, kodėl yra toks populiarus“, – sutinka buvęs ekipos draugas Sergejus Šavlo.
F. Čerenkovas buvo paprastas vaikinas, kuris kartu buvo neįtikėtinai geras, žaisdamas futbolą. Jis visada buvo draugiškas ir pasiekiamas, niekada neatsisakydavo dalinti autografų ar būti fotografuojamas. Jis mėgo dalinti dovanas ne tik artimiausiems, bet ir kaimynams ar nepažįstamiems žmonėms.
„Jam rūpėjo žmonės, o Fiodoro gerumas niekada neturėjo ribų“, – prisiminė S. Rodionovas.
„Aš nesupratau savo tėvo didybės, nes jis nesielgė kaip žvaigždė. Kai žmonės sustodavo prie jo gatvėje, tėvas su jais bendraudavo ramiai ir mandagiai. Jis nekentė komplimentų“, – teigė F. Čerenkovo duktė Anastasija.
„Jis buvo stiprios valios. Kai kas Fiodoro ligą galėtų laikyti silpnumo ženklu, bet buvo priešingai. Įsivaizduokite, kaip sunku grįžti į futbolo aikštę po krizės, kai daug laiko praleidi ligoninėje. Tai neįtikėtinai sunku, tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Praleidus tiek daug treniruočių Fiodoras vis tiek žaisdavo aukščiausiu lygiu“, – pažymėjo S. Rodoniovas.
Būdamas vienu geriausių Sovietų Sąjungos žaidėjų, F. Čerenkovas nebuvo pakviestas į rinktinę, kuri varžėsi 1982, 1986 ir 1990 m. pasaulio čempionatuose, taip pat nevyko į 1988 m. Europos čempionatą. Tokiu būdu likęs pasaulis mažai žinojo apie F. Čerenkovo talentą.
Kodėl toks geras žaidėjas būdavo paliekamas už borto? Ar reikėtų kaltinti ligą? Sunku atsakyti į šiuos klausimus. 1982 m. liga dar tikrai nebuvo tapusi problema.
Karjeros pradžioje jis jau ryškiai švietė nacionalinėje komandoje – būdamas dvidešimties pelnė įvartį, kai SSRS 1980 m. 2:1 įveikė Braziliją. Draugiškos rungtynės buvo skirtos paminėti „Maracanos“ stadiono trisdešimtmečiui.
Brazilijos futbolo sirgaliai liko sužavėti F. Čerenkovo įgūdžiais ir pranašavo jam nuostabią tarptautinę karjerą.
Tačiau 1982 m. jis buvo paliktas nuošalyje, o 1986 m. apsirgo treniruočių stovyklos metu. Treneriai nenorėjo prisiimti galimos rizikos, kviesdami F. Čerenkovą į rinktinę.
Tačiau klubiniame futbole jis ir toliau spindėjo – 1987 m. laimėjo lygą ir taurę, o 1989 m. ne tik tapo SSRS čempionu su „Spartak“, bet buvo išrinktas ir geriausiu čempionatu žaidėju.
1990 m. F. Čerenkovas pirmą kartą išvyko žaisti į užsienį – Prancūziją, bet kovoti su sveikatos problemomis darėsi vis sunkiau ir jis anksčiau laiko grįžo į Maskvą.
Visus 1992 m. jis praleido dėl sveikatos būklės, bet karjerą baigė tik 1994 m.
Kai tik buvo pasiruošęs žaisti, jis vis dar buvo „žmonių žaidėjas“, dovanojantis jiems šypsenas.
Baigęs karjerą F. Čerenkovas dingo iš visuomenės akiračio. Jam vis sunkiau sekėsi kovoti su liga ir kelis kartus buvusi futbolo žvaigždė bandė nusižudyti.
Jis mirė 2014 m., eidamas 55-uosius gyvenimo metus, kai susmuko savo namuose. Autopsija parodė auglį smegenyse.
„Viso gero, karaliau“, – tada į mirtį suregavo rusų leidinys „Sport-express“.
Tūkstančiai žmonių susirinko į F. Čerenkovo laidotuves – ir ne tik „Spartak“ fanai. Čia buvo galima išvysti Sankt Peterburgo „Zenit“, CSKA, Kijevo „Dinamo“ klubų šalikus.
„Tik po tėvo mirties supratau, kaip žmonės jį mylėjo“, – pastebėjo Anastasija. – Žmonės prieidavo ir sakydavo, kad kartu mirė ir dalis jų sielos. Jie tą net ir dabar sako. Esu labai dėkinga, kad žmonės pamena jį“.
„Jis vis dar gyvena žmonių širdyse. Jis suteikė jiems šviesą ir ji dabar atsigręžė į jį patį. Jis mylėjo futbolą, nors kartais tai ir buvo sunku. Kiekvienas prisilietimas prie kamuolio jam buvo geriausias vaistas. Fiodoras buvo genijus su tragiška lemtimi“, – sako S. Rodoniovas.
Per savo karjerą F. Čerenkovas „Spartak“ gretose sužaidė 494 rungtynes – pagal šį rodiklį yra visų laikų rekordininkas.
Parengta pagl BBC.
