Lietuvos biatlono rinktinė olimpiadoje pirmą kartą istorijoje deleguos vyrų estafetės komandą. 31 metų T. Kaukėnas yra labiausiai patyręs jos narys, jam priklauso geriausi pasiekimai olimpinėse žaidynėse nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
2018 metų Pjongčango (Pietų Korėja) olimpiadoje T. Kaukėnas pradžiugino biatlono bendruomenę, kai sprinto varžybose užėmė 17-ą vietą, o persekiojimo lenktynėse palypėjo iki 13-osios pozicijos. Taip aukštai olimpinėse žaidynėse per tris dešimtmečius nekilo joks Lietuvos biatlono atstovas.
Olimpinį 2021-2022 metų sezoną T. Kaukėnas pradėjo nešvaistydamas jėgų. Pasaulio taurės varžybose jis paprastai lieka peletono antroje pusėje, bet dėl to nesijaudina – tokia yra pasirengimo olimpiadai plano dalis.
Tiesa, jo vos nesujaukė ligos. Atvykęs į Italijos kalnus olimpietis pajuto peršalimo simptomus. Laimei, klastingas virusas neužpuolė ir pasiruošimo planų keisti neteko.
„Kalnuose vėsiau, todėl truputį peršalau. Bet šiek tiek paskaudėjo gerklę ir viskas, problemų daugiau nekilo. Nemanau, kad tai galėtų sutrukdyti kryptingą pasiruošimą olimpinėms žaidynėms“, – išskirtiniame interviu portalui tv3.lt sakė T. Kaukėnas.
Pjongčango olimpinėse žaidynėse gyvenote Lietuvos laiko juostos ritmu. Kaip ketinate elgtis Pekine?
Nesame nutarę ir tikriausiai apsispręsime tik nuvykę į žaidynes. Skirtumas su Pekinu – šešios valandos. Gali būti, kad aš asmeniškai rinksiuosi tarpinį variantą tarp Vilniaus ir Pekino laiko juostų. Nutarsime būdami Kinijoje.
Olimpinė Pekino biatlono trasa taip ir nebuvo išmėginta oficialiose varžybose. Ar dėl to nebus staigmenų?
Vyksime anksčiau ir turėsime kelias dienas treniruočių susipažinimui su trasa, vietove bei klimatu. Tikiuosi, kad tų kelių dienų pakaks adaptuotis. Tačiau iš savo patirties žinau, kad olimpinės trasos nebūna paprastos ir lengvos, todėl to tikiuosi ir šį kartą.
Pirmoji sezono dalis jums nebuvo lengva: pasaulio taurės varžybose priartėti prie taškus garantuojančių pozicijų nepavyko, šaudymo taiklumas siekia 77 proc. Yra, ką tobulinti?
Ne pati geriausia sezono pradžia, bet esu ramus, nes mano pasirengimo planas orientuotas į olimpines žaidynes. Todėl aukštų rezultatų ir nesitikėjau. Sezono pradžioje šaudžiau neblogai, vėliau gal dėl nuovargio taiklumas suprastėjo. Bet jaučiu, kad šaudymas po truputį „grįžta“. Norėtųsi didesnio greičio ant slidžių. Turiu daug ką gerinti, bet tai įmanoma padaryti. Jei pažvelgtume į mano rezultatus prieš Pjongčango olimpines žaidynes – jie buvo panašūs, bet olimpiadoje pavyko pasiekti neblogą rezultatą.
Garsėjate tuo, kad sugebate susitelkti ir gerai pasiruošti svarbiausiems sezono startams. Turite specialų pasirengimo planą?
Paprastai į olimpinius startus labiau koncentruojasi ne tik sportininkai, bet ir mūsų federacija, LTOK bei visi žmonės, kurie domisi žiemos sportu. Todėl galima atitinkamai planuoti ir savo pasiruošimą. Paprastai per sezoną dalyvaujame labai daug varžybų, nes privalome rinkti įskaitinius taškus ir išlaikyti turimą reitingą. Olimpinį sezoną viskas būna laisviau, galima ir kokį pasaulio taurės etapą praleisti ruošiantis žaidynėms.
Neketinu dalyvauti sausio pabaigoje vyksiančiose varžybose Italijoje, nes noriu geriau pasiruošti Pekinui, daugiau dėmesio skirti fiziniam ir psichologiniam poilsiui. Šiek tiek atsikvėpti, padirbėti treniruočių stovykloje ir važiuoti į olimpiadą kupinas jėgų.
Jums priklauso geriausi Lietuvos biatlonininkų rezultatai olimpiadose, tačiau tikriausiai ne visiems 13 ir 17 vietos daro įspūdį. Dažnai tenka porinti, kad biatlone tai – elitinės pozicijos?
Turiu įprotį aiškinti, kad varžybose, kur dalyvauja šimtas sportininkų, būti Top-20 yra geras rezultatas. Ypač Lietuvai, kurioje biatlonas neturi tokių stiprių tradicijų, kaip lyderiaujančios šalys.
Bet pastebėjau, kad žmonės pradeda vertinti tas pozicijas ir supranta vietos trisdešimtuke svarbą. Žinoma, visada atsiras skeptikų, kuriems net medalis pasirodys laimėtas nepelnytai. Į tokius nekreipiu dėmesio. Man smagu, kad mano aplinkos žmonės vertina ir tokius rezultatus. Apskritai turime pasidžiaugti mūsų biatlono progresu. Ir nors žiūrovai nori dar geresnių rezultatų, reikia suprasti, kad dar nesame elitinė biatlono rinktinė.
Pekine startuosite trečioje savo olimpiadoje. Kokios buvo pirmosios dvi? Sočyje buvote tarsi žalias naujokas, o Pjongčange jau galėjote pasidalinti patirtimi?
Gerai pastebėta. Sočyje aš džiaugiausi olimpiniu debiutu, daug negalvodamas, be jokios įtampos ir neturėdamas didelių ambicijų. Pjongčange viskas buvo kitaip. Pasiruošimą olimpiadai planavau metus, ypač paskutiniai mėnesiai buvo emociškai sunkūs, nes visos mintys buvo nukreiptos į olimpinius startus. Galbūt Pekine būsiu dar brandesnis, nes apie Kiniją galvojau visą ketverių metų olimpinį ciklą. Tikiuosi, kad mano atliktas darbas duos vaisių.
Sočyje asmeninėse 20 km lenktynėse po trijų šaudymo ruožų sukotės tarp lyderių, bet ketvirtajame „sudegėte“ ir finišavote 23-ias. Apie tą situaciją tikriausiai teko kalbėti šimtus kartų?
Praėjo aštuoneri metai, todėl nėra taip, kad apie tas varžybas tenka kalbėti kasdien. Pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais visiems buvo labai įdomu, kas ten nutiko. O dabar jau apskritai mažai kas prisimena Sočio nuotykius. Visi labiau kalba apie Pjongčango varžybas, arba labiau domisi būsimais startais Pekine.
Esate sakęs, kad patinka 20 km rungtis, nes reikalauja gero psichologinio pasiruošimo ir kantrybės.
Dabar kategoriškai tvirtinti negaliu. Kiekviena rungtis savaip įdomi ir reikalauja savito pasiruošimo, kiekvienoje galima pasiekti gero rezultato, kas karjeros pradžioje man atrodė neįmanoma. Bet Sočyje neblogai sekėsi asmeninėse varžybose, Pjongčange gerai pasirodžiau sprinte, pavyko pakilti persekiojime. Biatlone mėgsti tą rungtį, kurioje pasieki gerą rezultatą. Jei nepasiseka – atrodo, pradėsi jos nekęsti.
O rezultatas didžia dalimi priklauso nuo to, kaip pasiseka šaudykloje. Kas vyksta biatlonininko galvoje atskubėjus į šaudyklą ir kaip pavyksta nuvyti nepageidaujamas mintis?
Stengiuosi visas mintis sutelkti į procesą: kūno padėties užsiėmimą, šautuvo paėmimą, nusitaikymą. Paskutinius dvejus metus šioms detalėms skiriu labai daug dėmesio. Mintys lenda visokios, jas sukontroliuoti nėra lengva. Jei pradėsi mąstyti, kad privalau pataikyti, kas bus jei pataikysiu ar nepataikysiu – klaida praktiškai garantuota. Reikia galvoti ne kaip pataikyti, o kaip atlikti gerai paruoštą šūvį. Tačiau žmogaus smegenys ne kompiuteris ir tos mintys kartais išmuša iš ritmo.
Nereikalingų minčių antplūdis stipriai padidėja kovojant dėl aukštų vietų. Bet pastaruoju metu man dėl jų neteko varžytis, todėl buvo ramios ir kokybiškos treniruotės (juokiasi – aut.).
Ar šaudykloje reaguojate į konkurento veiksmus, baigęs seriją pasižiūrite į varžovo taikinius?
Žinoma, reaguoju. Kartais norom nenorom akis pati „užkliūna“ už varžovo taikinių stendo. Ta vizualinė informacija blaško. Bet tai priklauso ir nuo rungties tipo. Sprinte varžovo taikiniai tau nelabai rūpi. O persekiojimo ar estafečių varžybose, kai vyksta tiesioginė kova, tą informaciją aplink save seki. Dažniausiai net iš šūvio garso supranti, varžovas pataikė, ar prašovė. Tačiau reikėtų nesiblaškyti ir nekreipti į tai dėmesio.
Elitinėse varžybose dalyvaujate 10 metų. Ar įmanoma pragyventi iš biatlono?
Įmanoma, jei esi pasiekęs šiokių tokių rezultatų. Mumis rūpinasi federacija, ji suteikia geras sąlygas. Yra valstybės ir LTOK stipendijos – šiuo metu man užtenka pragyvenimui ir išlaikyti šeimą.
Federacijos finansiniai reikalai irgi pasitaisė? Jau nereikia po Europą trainiotis mikriuku, patiems ruošti varžybų inventoriaus?
Jei pažiūrėtume kas buvo prieš 10 metų... Treneris ir slides ruošė, ir pats tą mikriuką vairavo ir daug kitų funkcijų atliko. Šiandien turime šaudymo trenerį, slidžių tepėją, fizinio pasirengimo specialistą, kineziterapeutą, psichologą. Sąlygos nepalyginamai geresnės. Nors elitinių rinktinių atstovai kartais nusistebi, kaip su savo kukliu biudžetu lietuviai pasiekia tokių rezultatų. Jie tiesiog nesupranta, kaip mes tai padarome. Bet viskas – juodo sunkaus darbo dėka.
Biatloną pamėgote, nes labai patiko medžioklė, į kurią jus nusivesdavo tėtis ir senelis. Ar šiam hobiui dar randate laiko?
Pastaraisiais metais labai apleidau šį hobį. Kažkada viešai suabejojau: koks aš medžiotojas, jei nerandu tam laiko ir kam man to reikia? Bet išgirdo kiti medžiotojai ir ėmė barti. Sako – ateis dar tavo laikas, tik neparduok šautuvų. Nepardaviau. Nors hobį jau apleidau, kadangi visą dėmesį skiriu sportui. Šautuvas mano senas, reikėtų atsinaujinti. Hobyje kaip ir sporte – reikia gero inventoriaus, geros aprangos, kad tai teiktų džiaugsmą.
Biatlonininkai lyg profesionalūs kariai, išvykstantys į misiją pusmečiui ir nematantys savo šeimų, artimųjų. Būtent tiek trunka jūsų sezonas. Ar tai vargina emociškai ir kaip pavyksta „išvėdinti“ galvą?
Su laiku išmoksti pailsėti. Vienas treneris karjeros pradžioje sakė, kad pirmieji 10 metų bus sunkūs, o po to – tik lengviau. Taip ir buvo. Dabar sezono eigoje randu būdų pailsėti, atitrūkti nuo sporto. Balandis mums laisvesnis mėnuo, galima prie jūros pailsėti, pamiršti griežtesnį režimą. Pasiruošimo sezonui eigoje supratau, kad po dviejų intensyvių treniruočių savaičių trečią reikia praleisti ramiau, laisviau. Nes jei varysi be sustojimo – rugsėjį tavo baterija nusės ir sezoną pradėsi išsekęs. Per dešimt metų atradau balansą tarp sporto ir poilsio.
Namuose būnu labai retai, bet stengiuosi į stovyklas užsienį pasiimti žmoną su vaiku. Buvome ir stovykloje Italijoje. Geriausias poilsis, žinoma, būna namuose, bet įpratau prie tokio ritmo. Tėvai jau nustemba, kai atvažiuoju aplankyti, mane svečiu vadina. Tikiuosi, po karjeros atsigriebsiu už visus šiuos metus. Dabar tenka aukotis.
Kažkada buvote perspaudęs ir iškrovęs savo bateriją?
Žinoma. Ir pervargimo būta, ir per didelio atsipalaidavimo. Išėjus iš ritmo sunku sugrįžti į vėžes ir atrasi balansą. Dabar laikausi nuostatos, kad geriau kažko neatlikti iki galo, kad bet kada galėčiau save paspausti. Blogiau, jei persitempi ir po to sezono pradžioje turi save stabdyti, kai kiti sportininkai tuo metu kaip tik didina krūvius. Visko buvo per dešimtmetį ir tai matyti geriau paanalizavus mano senesnius rezultatus. Nepasižymėjau stabilumu.
Atskleisite savo tikslus ir lūkesčius Pekine, ar, kaip sakoma, svajonės mėgsta tylą?
Mano lūkesčiai labai paprasti. Svarbiausia nesusirgti ir nekartoti ankstesnių klaidų. O jei kartoti – tai kaip įmanoma mažiau. Klaidų tikriausiai neišvengsiu, bet tegul jos nebūna lemtingomis. Apie konkrečias vietas olimpiadoje kalbėti nenoriu. Biatlonas specifinė sporto šaka, rezultatai čia priklauso nuo daugybės smulkmenų. Nuo oro temperatūros, vėjo, sniego struktūros iki mažyčių smulkmenų dirbant per treniruotes. Svarbiausia Pekine viską padaryti gerai, kas nuo manęs paties priklauso. Ir tikiuosi, po olimpiados turėsime, ką aptarti...
Pekino žiemos olimpinės žaidynės vyks vasario 4-20 dienomis. TV3 kanalų grupė yra oficiali olimpiados transliuotoja Lietuvoje.
