Lietuvai šįkart atstovaus 41 sportininkas – mažiausias skaičius per visą Nepriklausomos šalies istorija. Pagal įvairių užsienio ekspertų išvadas, Lietuva šiemet Tokijuje turėtų iškovoti vos vieną medalį. O tai skamba būtent kaip vieta sensacijoms.
Jų praeityje buvo tikrai nemažai – nesunku prisiminti ir 2012 metų Londono žaidynes, kuriose penkiolikmetė Rūta Meilutytė nepaliko vilčių kur kas labiau patyrusioms varžovėms ir iš viso pasaulio ir iškovojo aukso medalį 100 metrų plaukimo krūtine rungtyje.
Rulonas Gardneris (2000 m. Sidnėjus)
Amerikiečių imtynininkas R. Gardneris buvo beveik niekam nežinomas sportininkas, išsiruošęs į savo debiutines žaidynes. Tada R. Gardnerio pavardė tarp kelių šimtų JAV delegacijos atletų buvo viena kukliausiai matomų, tačiau į savo šalį jis grįžo kaip naujas didvyris. Laimėjęs absoliučiai visas kovas „kuklusis“ R. Gardneris finale susikovė su visiška imtynių legenda iš Rusijos, Aleksandru Kalerinu – devyniskart pasaulio ir triskart olimpinių žaidynių čempionų. Atrodė, kad finale nebus intrigos – tiesą sakant, jos ir nebuvo, nes R. Gardneris įveikė ir rusų legendą, taip iškovodamas aukso medalį ir pateikdamas vieną rimčiausių sensacijų to meto žaidynėse.
Puerto Riko vyrų krepšinio rinktinė (2004 m. Atėnai)
JAV krepšininkai beveik visais laikais buvo vienvaldžiai pasaulio lyderiai – kiekvienos olimpinės žaidynės turėjo aiškius favoritus ir tai būdavo būtent amerikiečiai. Į Atėnų žaidynes JAV rinktinė atvyko kaip triskart iš eilės olimpinė čempionė. Tačiau kitos rinktinės čia atvyko nebe tik duoti kovos, o ir laužyti nusistovėjusias tradicijas. Žvaigždžių pilna JAV nacionalinė komanda, įskaitant LeBroną Jamesą, jau pirmosiose rungtynėse patyrė vieną skaudžiausių smūgių istorijoje – žvaigždyną 72:93 sutriuškino tuo metu skambesnių pergalių neturėjusi Puerto Riko rinktinė. JAV vargus atkrintamųjų etape pabaigė Argentinos komanda, tačiau Puerto Riko krepšininkų pasirodymas dar iki pat šiol vadinamas kaip pati didžiausia šios šalies pergalė sporte.
Japonijos moterų softbolo rinktinė (2008 m. Pekinas)
JAV moterų softbolo rinktinė buvo nesulaikoma nuo pat tos akimirkos, kai šis sportas 1996 metais buvo pirmąkart įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. Visus kartus JAV sportininkės iškovojo auksą, todėl nieko nestebino ir didelis pasitikėjimas savo jėgomis prieš 2008 metų Pekino žaidynes. Tai atrodė kaip laukiantis dar vienas lengvas pasivaikščiojimas, tačiau lemiamu metu viskas apsivertė aukštyn kojomis. JAV moterys savo varžoves iš Japonijos tose žaidynėse nugalėjo du kartus – rezultatais 7:0 ir 4:1. Vis dėlto, šioms rinktinėms teko susitikti ir trečią kartą – šįkart finale. Niekas negalėjo to tikėtis, tačiau japonės triumfavo rezultatu 3:1 ir taip pirmą kartą istorijoje padovanojo savo šaliai auksą softbole. Šiemet žaidynės vyksta Tokijuje, todėl intriga – taip pat gyva.
Billy Mills (1964 m. Tokijas)
To meto pasaulio rekordininkas ir geriausias pasaulyje 10 kilometrų distancijos bėgikas Ronas Clarke‘as buvo stiprus žaidynių favoritas – jam dar prieš startą buvo „kabinamas“ aukso medalis, o aplink prie starto linijos išsirikiavę 28 bėgikai buvo tarsi tiesiog dalyviai, norintis išbandyti savo jėgas ir pasivaržyti tarpusavyje. Vis dėlto, tarp šio gausaus būrio dalyvių ryškiausiai suspindo plačiajai visuomenei nežinomas B. Millsas, kuris savo kelialapį į žaidynes iškovojo net ne varžybų, o treniruočių metu. Beveik visą distanciją B. Millsas laikėsi greta R. Clarke‘o ir Tuniso atstovo Mohhamedo Gammoudi ir buvo trečias. Vis dėlto, likus šimtui metrų iki finišo B. Millsas tarsi įgavo antrą kvėpavimą ir mosuodamas dideliais žingsniais ir rankų grybšniais išsiveržė į priekį – jis tapo rungties čempionu ir pateikė vieną didesnių tų žaidynių sensacijų.
Fanny Blankers-Koen (1948 m. Londonas)
Trisdešimtmetė britų bėgikė, tuo metu turėjusi „skrajojančios namų šeimininkės“ pravardę, likus dviem metams iki olimpinių žaidynių pagimdė antrąjį vaiką, o dėl Antrojo pasaulio karo nukeltų žaidynių jau kurį laiką buvo praradusi sportinę formą – mat šio starto reikėjo laukti ketveriais metais ilgiau. Sporto bendruomenė F. Blankers-Koen jau buvo „nurašiusi“ ir stipriai abejojo, ar bendrai ji dar bus pajėgi startuoti Londone. Vis dėlto, ji ne tik startavo, bet ir pasirinko keturias skirtingas bėgimo rungtis. Tuo metu nė viena žaidynių medalininkė moteris nebuvo vyresnė nei 23 metų – mat vyresnės, o ypač su vaikais, nebuvo laikomos lygiomis varžovėmis. Nepaisant visuomenės abejonių ir užsitęsusio pasiruošimo startui, F. Blankers-Koen laimėjo visas keturias rungtis ir iškovojo keturis aukso medalius.
JAV estafetės 4x100 m plaukimo rinktinė (1976 m. Monrealis)
Amerikiečiai prieš šias žaidynes investavo daug pinigų į dopingo kontrolę – tai vienas pirmųjų atvejų, kai viena konkreti šalis imasi radikalių priemonių ir tiria kitos šalies sportininkų mėginius. Ši programa buvo nutaikyta į Rytų Vokietiją, nes pastaraisiais metais šios šalies sportininkų rezultatai buvo akivaizdžiai geresni nei varžovų, o tai kėlė daug abejonių ne tik JAV atstovams, bet ir kitoms delegacijoms. Rytų Vokietijos plaukikai neturėjo jokių šansų vartoti nelegalias priemones, o JAV rinktinė 0,67 sekundės skirtumu įrodė savo pranašumą ir iškovojo aukso medalius. Tai, kaip rašo užsienio žiniasklaida, buvo pergalė ne tik baseine, bet ir viena pirmųjų už jo ribų.
Didžiosios Britanijos estafetės 4x100 m plaukimo rinktinė (2004 m. Atėnai)
Viena didžiausių britų plaukikų pergalė buvo pasiekta prieš 17 metų, Atėnų žaidynėse. JAV plaukikai neturėdami pilnos sudėties kiek anksčiau vykusiose varžybose varžovus iš D. Britanijos įveikė 0,5 sekundės. Prieš žaidynių finalą prie JAV rinktinės prisijungė vienas greičiausių to meto plaukikų Justinas Gatlinas – abejonių dėl nugalėtojų nebeliko. Visi keturi JAV plaukikai buvo greičiausi individualiai 100 m rungtyje, todėl finale net nebuvo tikimąsi intrigos. Vis dėlto, lemiamu finalo metu, prieš pat paskutinį sportininkų pasikeitimą baseine, JAV kiek stabtelėjo, o D. Britanija pasinaudojo varžovų klaida ir plaukimą laimėjo... 0,1 sekundės skirtumu. Iki pat šiol britai tai vadina viena skambiausių savo pergalių baseine.
Emil Zatopek (1952 m. Helsinkis)
Čekoslovakijos bėgimo pažiba E. Zatopekas į Helsinkį išvyko kaip vienas greičiausių pasaulio bėgikų. Atrodytų, kur čia sensacija? Vis tik, didžiausia jo karjeros pergalė buvo pasiekta visiškai netikėtu ir neįtikėtinu būdu. E. Zatopekas niekada gyvenime nėra dalyvavęs varžybose, kuriose reiktų bėgti daugiau nei 10 kilometrų. Žaidynių metu čekoslovakas netikėtai nusprendė sudalyvauti maratono varžybose – bėgti keturiskart tokią distanciją. Tai buvo jo debiutas, tačiau visas dėmesys buvo nukreiptas į kitą sportininką, pasaulio rekordininką Jimą Petersą. E. Zatopekas įveikė maratoną ir artimiausią savo varžovą – žinoma, J. Petersą – aplenkė dviem minutėmis. Tai reiškė ne tik aukso medalį, bet ir iki šiol geriausiu pasaulyje laikyto J. Peterso pasitraukimą iš profesionalaus sporto.
Benas Johnsonas (1988 m. Seulas)
Šią istoriją vadinti sensacija – per smulku. Tai buvo tiesiog didelis šokas visai sporto bendruomenei. Seulo žaidynėse kanadietis B. Johnsonas buvo laikomas vienas favoritų 100 m sprinto rungtyje. Nieko nuostabaus, finalą jis laimėjo be vargo. Tiesa, jis ne tik laimėjo aukso medalį bet ir pagerino pasaulio rekordą, distanciją įveikdamas per 9,79 sekundės. Tuo metu tai buvo tiesiog pribloškiantys skaičiai, nes kiti finalo dalyviai bėgdavo maždaug 11 sekundžių. Nuo pat starto iki finišo B. Johnsonas buvo ryškiai nutolęs nuo kitų varžovų ir susišlavė viso pasaulio dėmesį sau. Neilgai trukus įvyko apdovanojimų ceremonija, kurioje, giedodamas savo šalies himną, Kanados bėgikas priėmė aukso medalį. Bet po lygiai paros viskas apsivertė aukštyn kojomis – specialistai jo mėginiuose rado nemenką kiekį dopingo ir dar tą pačią dieną medalis iš jo buvo atimtas. Tai vadinama vienu purviniausių triumfų olimpinių žaidynių istorijoje.
Čadas Le Closas (2012, Londonas)
Amerikiečių plaukikas Michaelas Phelpsas yra geriausias ir tituluočiausias visų laikų olimpietis. 23 aukso medaliai ir bendrai 28 olimpinių medalių kolekcija kalba pati už save – iš M. Phelpso nebuvo tikimąsi nieko daugiau, kaip tik dar auksinis triumfas bet kurioje rungtyje. 2008 metais Pekine ši JAV pažiba susižėrė aštuonis auksinius medalius iš tiek pat galimų, todėl buvo neabejojama, kad visa tai bus pratęsta ir Londone. Vis dėlto, vienam varžovui pasirodė kitaip. 200 m plaukimo rungties finale M. Phelpsas buvo priekyje tris ketvirtadalius distancijos, tačiau prieš pat finišą sulėtino tempą ir neįvertino, kaip arti jo yra varžovas iš Pietų Afrikos Respublikos. Č. Le Closas surengė geriausią savo karjeros pasirodymą ir likus paskutiams metrams iki finišo aplenkė M. Phelpsą, taip palikdamas visišką žaidynių legendą sau už nugaros. Tai buvo pirmasis kartas, kai JAV žvaigždė liko be aukso medalio.
