Iki rungtynių su Dominikos Respublikos pabaigos likus kelioms minutėms Kęstutis Kemzūra atsisėdo ir nuleido galva - pagaliau atslūgo nežmoniška įtampa ir kelialapis į Londoną jau kišenėje. Nedažnai besišypsantis treneris po rungtynių jautėsi kur kas atsipalaidavęs.
„Kokios nuotaikos? Blogos – liūdna, kad paliekame šią šalį, - juokavo K.Kemzūra. - Jei rimtai, nuotaikos tikrai geros, ypač po taip stipriai sužaistų rungtynių. Didžiuojuosi vyrais, kad jie taip susikoncentravo, nekreipė dėmesio į tai, kas vyko aplinkui. Nenoriu skųstis – visa tai turbūt greitai pamiršime. O prisiminsime tuos epizodus, kuomet gerai žaidėme, kuomet kovojome. Taip pat ir šias rungtynes. Varžovai bandė išmušti mus iš vėžių aikštės gynyba, bet mes nė sekundei neatsipalaidavome ir neleidome jiems nė pagalvoti apie persilaužimą.“
– Ar gali būti, kad tam tikru metu Dominikos krepšininkai pradėjo galvoti apie rungtynes dėl trečiosios vietos?
– Nežinau, turbūt. Mes apie jas tikrai negalvojome, nes kitą dieną norėjome nueiti prie baseino. Rytdienos programa? Dar nesugalvojome, bet baseinas turbūt bus įtrauktas. Galima surengti treniruotę jums - dėl jūsų tikrai pasiaukosiu.
– Kokios patirties suteikė šis turnyras Venesueloje?
– Supratome, kad kas beatsitiktų, labai svarbu išlaikyti vienybę ir tvirtybę komandos viduje. Yra daug objektyvių ir subjektyvių faktorių, kurie veikia iš išorės, bet visus juos reikia palikti nuošalyje.
Šis turnyras buvo tarsi atvirasis Pietų Amerikos čempionatas su keliomis Europos ir Afrikos komandomis. Neginčijant fakto, kad Pietų Amerikos ekipos yra stiprios ir turi talentingų žaidėjų, dar vieną pranašumą joms suteikė kalendorius. Daugelis Europos komandų susibūrė prieš pat turnyrą, o Pietų Amerikos atstovai galėjo išmėginti jėgas šio kontinento čempionate.
Nenoriu kalbėti apie teisėjavimą, bet taisyklių traktavimas šiose varžybose dažnai skyrėsi nuo europietiško varianto. Pavyzdžiui, Europoje žingsniai būtų fiksuojami du ar tris kartus dažniau nei buvo čia. Bet dėl to niekam nepasiskųsi – reikėjo surasti būdų, kaip prisitaikyti, ir mes tai padarėme.
– Iki olimpinių žaidynių liko 20 dienų. Kokie tolesni rinktinės planai?
– Tikiuosi, kad laimingai parskrisime į Lietuvą. Mes turime planą, bet leiskite truputį pasidžiaugti. Turėsime kelias dienas poilsio ir tuomet pradėsime po truputį judėti. Atskridę į Ameriką turėjome įveikti aklimatizacijos periodą, bet dar sunkiau bus grįžti atgal. Todėl ateinančią savaitę reikės būti labai atsargiems ir teisingai paskirstyti krūvius.
– Anksčiau kalbėjote, kad, patekus į olimpines žaidynes, prie rinktinės gali prisijungti Renaldas Seibutis ir Simas Jasaitis.
– Matysime. Kaip kalbėjau, taip ir bus. Viena vertus, teisinga būtų į olimpiadą vežtis tuos, kurie pelnė kelialapį. Iš kitos pusės, jei yra galimybė sustiprinti komandą, reikia ja pasinaudoti. Klausimas yra apie reprezentacinę Lietuvos komandą, Lietuvos vardą. Bet pirma reikės pažiūrėti, kaip jaučiasi Renaldas ir Simas. Vis dėlto manau, kad kitoje treniruočių stovykloje turėsime daugiau nei 12 žaidėjų.
