Mažeikiuose augęs Arnoldas puikiai pamena dienas sukarintoje mokykloje. „Vieną diena atėjo naujas instruktorius Gintas Dudėnas – du metrai į aukštį ir metras per pečius. Po pamokų jis vesdavo kovines treniruotes, - pasakojo Arnoldas.- Būtent jis supažindino mane su kovos stovėsenoje pradmenimis, išmokė bazinių imtynių veiksmų“.
Tada A. Misiūnui tebuvo keturiolika. „Anksčiau tokius dalykus buvau matęs tik per televizorių... O čia galėjau visko pats išmokti. Tai buvo kažkas tokio, - prisiminė įspūdį kovotojas. – Taip ir atėjo į mano gyvenimą kovinis sportas“.
Tačiau instruktorius Gintas netrukus pakeitė savo darbovietę, o Arnoldas mokyklą. „Taip viskas ir baigėsi net neįsibėgėjus. Pradėjau lankytis karatė, bokso treniruotėse... Tačiau niekada nebuvau tas, kuris „kaifuoja“ nuo taisyklių. Nesužavėjo tai manęs, nieko neišmokau... Vėliau išvažiavau į užsienį ir visiškai paleidau vadeles“.
Lemtingas sprendimas
Grįžęs į Lietuvą vaikinas vėl prisiminė sportą. „Tuo metu lankiausi ir „štanginėje“ ir kovinio sporto treniruotėse... Bet visuomet buvau prastesnis už mėgėją. Atrodė, jog sportuoju, bet nieko negaliu pasiekti, netobulėjau. Jaučiausi lyg be namų būčiau, - kalbėjo A. Misiūnas. – Visada svajojau būti tikras kovotojas, bet vis nerasdavau gerų trenerių ir galimybių sportuoti gerame klube“.
Prieš pusantrų metų Arnoldas pradėjo lankyti treniruotes „Fighting and Fitness center“ klube Šiauliuose. „Čia sutikau trenerį Marių Leonavičių, kuris pakeitė mano stovėseną, parodė, ko aš nemoku. Greitai supratau, kad esu labai toli nuo tikrojo kovinio sporto. Bet sunkus darbas, teisingas kelias atvedė mane ten, kur dabar esu“, - džiaugėsi A. Misiūnas.
„Štanginę“ Arnoldas pamiršo ganėtinai greitai. „Nors man puikiai sekėsi kilnoti svorius: labai greitai sugebėjau nuo 75 kilogramų priaugti iki 100 kilogramų raumeninės masės, - šypsojosi vaikinas. – Bet vakarais nuolat žiūrėdavau kovas, aš „kaifavau“ tai darydamas. Vieną dieną tiesiog pasakiau sau, kad nesvarbu, kaip bus sunku, turiu kovoti. Tą dieną priėmiau sprendimą – „daugiau jokių nesąmonių“, tik tikslingi žingsniai pergalių link“.
Pergalės jausmas
Pirmoji Arnoldo kova įvyko dar paauglystėje – bokso ringe. „Pamenu, kad porą savaičių lankiau karatė treniruotes, bet nusprendžiau išbandyti boksą. Atėjau, o treneris pasakė „Gerai dirbi, gal nori rytoj į varžybas?“ Ir ką? Misiūnas sutiko! Žinoma, kovą pralaimėjau, - juokėsi kovotojas. – Pradėjau smūgiuoti „malūnais“ ir teisėjas nutraukė kovą. Dabar kiekvieną kartą prisiminęs šią kovą negaliu suvaldyti juoko“.
Paklaustas, kokios emocijos verda prieš kovą, A. Misiūnas atviras: „Aš labai nemėgstu šių emocijų“.
„Po ilgos pertraukos kovojau „Saulės mūšio“ turnyre... Pertrauka? Visada vaikščiojau su akiniais, be jų nieko nemačiau. O pradėjus sportuoti po 10-12 kartų per savaitę mano regėjimas visiškai suprastėjo. Nemačiau netgi savo priešininko, nejaučiau distancijos, - apie pertrauką karjeroje kalbėjo A. Misiūnas. – Man buvo padaryta akių operacija. Po šios pertraukos jaudinausi, jog nesugebėsiu suvaldyti savo emocijų“.
Čia jam pagelbėjo „Sparta Fight Gym“ kovotojas Julius Mocka. „Su juo kalbėjau apie emocijų suvaldymą. Julius man patarė, kaip teisingai nusiteikti kovai, kaip kylančias emocijas panaudoti savo naudai, - pasakojo Arnoldas. – Supratau, kad kiekviena kova yra mano šventė – negaliu leisti sau sudegti. Šįsyk „Saulės mūšio“ turnyre man pavyko teisingai užsivesti. Sunku apibūdinti tą emociją, tačiau prieš kovą, per apšilimą, iki paskutinių sekundžių, kol įlipau į narvą, jaučiausi tarsi Dievas. Atrodė, jog niekas nebaisu, kad galiu viską padaryti“.
A. Misiūnas prisipažino, kad prieš kovą visada bijo nuvilti savo mamą, trenerį ir merginą. „Kiti žmonės mano gyvenime tėra praeiviai, jie man nėra svarbūs... Prieš paskutinę savo kovą aš šaukiau, pavyko iššaukti viską, kad man galėjo trukdyti, į save įleidau norą laimėti, pergalės jausmą. Esu jaunas kovotojas, kiekviena diena man atneša kažką naujo“, - teigė kovotojas.
Mėgsta dėmesį
„Saulės mūšio“ turnyre Arnoldas įveikė kovotoją iš Moldovos. „Po kovos pajaučiau, jog iš narvo išėjau stipresnis, bet ne už varžovą, o už patį save, - pareiškė A. Misiūnas. - Man nereikia būti geresniu už kažką, aš noriu būti geresnis nei buvau vakar. Mano gyvenime yra daug įvairių pergalių visokiu - mažų ir didelių - esu iš tų, kurie džiaugiasi visais gerais dalykais. Kai laimiu kovą, pirmiausia, laimiu prieš save. O smagiausi, jog laimiu mamos akyse...“
Užsukti į sporto salę, pasak A. Misiūno, gali kiekvienas. „Čia didelių sugebėjimų nereikia. Kur kas sunkiau yra joje išsilaikyti, kai skaudžiai krenti. Viskas juk priklauso nuo to, ko žmogui reikia iš salės. Nori išmokti apginti save gatvėje? Well done – sportuok. Bet yra kiti, kurie mane labai erzina: susimoka pinigus, nusifotografuoja prie sienos... Ir daugiau nebeateina. Aš tokių žmonių nesuprantu. Juk kovotojais tampa tie, kurie turi kiaušius lipti į ringą ar narvą“, - dėstė kovotojas.
Jis drąsiai prisipažįsta, jog anksčiau buvo užkietėjęs gatvės „muštukas“. „O dabar žmonės net stebisi, kad pasikeičiau. Man gatvėje nebuvo jokių autoritetų – gaudavo visi, - šypsosi A. Misiūnas. – Gyventi mane išmokė būtent treneris M. Leonavičius. Supratau, kad reikia nusileisti ant žemės ir nuleisti galvą. Išmokau kovoti, todėl į muštynes ir konfliktus nelendu. Man to nebereikia. Manau, kad daugelis būna mušeikomis, kol neateina į salę ir gauna į galvą nuo paprastų žmonių... Gavęs sporto salėje supranti, kad nieko iš tavęs gero nėra“.
Paklaustas apie tatuiruotėmis išmargintą kūną, A. Misiūnas atsidūsta: „O čia jokių istorijų nėra. Viskas labai paprasta“.
„Mano tatuiruotes nėra išgalvotos, jos neturi kažkokiu gilių prasmių. Tikrai Nesėdėjau ir negalvojau, ką išsitatuiruoti, - kalbėjo Arnoldas. - Aš tokius dalykus pajaučiu, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Pajutau, jog tai turi būti ant manęs, mintyse kiekvienas piešinys turi savo dalią ir vietą. Ir jos atsirado tam tikru laiku, kai išgyvenau tam tikras būsenas. Mane lygina su Conoru McGregoru? Manęs tai neerzina. Džiaugiuosi, kad pasaulis turi McGregorą... Žmonės atkreipia į mane dėmesį. Aš myliu dėmesį. Bet visada pabrėžiu, kad mūsų tatuiruotės skirtingos“.
