Dešimties dalių dokumentiniame cikle „Krepšinio namai“ 62-iejų kaunietis atskleidė, kad krepšininko karjeros pradžioje su SSRS rinktine iškovoti trofėjai ir žaidimas Kauno „Žalgiryje“ jam negarantavo gero uždarbio.
Žaidė ne dėl pinigų
„Žaidimas tuo metu mums patiko, mes jį žaidėme, sakyčiau net iki 1990 metų piniginiu atžvilgiu tai nebuvo pelningas sportas, nes mes netgi būdami olimpiniai čempionai, pasaulio, Europos čempionai uždirbdavome 150 rublių, kai mano mama dirbdama spaustuvėje uždirbdavo 320 rublių. Todėl kažkokio suinteresuotumo vaikų amžiuje, kad iš to bus galima susikurti gerą gyvenimą, to iš viso nebuvo“, – prisiminimais dalijosi jis.
Nors R. Kurtinaitis buvo kviečiamas į SSRS jaunimo rinktines, tačiau taip ir nesulaukė Aleksandro Gomelskio kvietimo į Maskvos olimpines žaidynes 1980 m.
„Ką renkiesi, butelį arba krepšinį?“, – kadaise tokio klausimo iš SSRS rinktinės pergalių architekto A. Gomelskio sulaukė vienas geriausių savo kartos snaiperių.
Už prastus mokslo rezultatus ir režimo nesilaikymą jis buvo išmestas iš tuometinio Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto ir išsiųstas tarnauti į Rygą. Tarnaujant Rygoje perspektyviam krepšininkui teko dirbti ir ne pačius maloniausius darbus – plauti indus valgykloje ir net plauti tualetus. Tačiau būtent armijoje R. Kurtinaičiui atsivėrė akys, kiek daug jis gali pasiekti sporte, jei įdėtų visą savo širdį ir atsisakytų alkoholio.
„Kai tarnavau armijoje ir žiūrėjau olimpiadą per televiziją kartu šluodamas gatves, valydamas tualetus, ten mačiau Jovaišą ir galvojau, kodėl aš, kuris žaidžiau Tarybų Sąjungos rinktinėje jaunimo, kodėl aš dabar guliu čia ant tų narų. Todėl, kad elgiausi neprofesionaliai, mėgau laisvesnį gyvenimą ir pagalvojau, kad aš ten irgi turiu būti. Ir mano tikslas tada buvo, kad aš turiu būti ten kartu su tais vaikinais“, – atskleidė R. Kurtinaitis.
Skaudžios netektys
Prieš pat 1992 m. olimpines žaidynes R. Kurtinaitis neteko savo tėčio Gintauto, kuris buvo daugelio sporto šakų fanatikas, privertęs sportą nuo mažų dienų pamilti ir jaunėlį Rimantą. Prieš pat mirtį Kurtinaičio tėčiui vienas svarbiausių dalykų, kokio jis klausdavo savo sūnaus, buvo tai, ar Lietuvos rinktinė Barselonoje yra pajėgi įveikti Sovietų Sąjungos krepšininkus.
Tačiau tai nebuvo vienintelis skaudus likimo kirtis R. Kurtinaičiui tuo laikotarpiu. Nepraėjus nė pusei metų po tėvo netekties, gaisre tragiškai žuvo dviem metais už jį vyresnis brolis Robertas. Būtent vyresnėlis kadaise Rimą atsivedė į pirmąją krepšinio treniruotę Šančių rajono krepšinio salėje.
„Mano tėtis buvo labai lietuvininkas, jį saugumas tampydavo pastoviai, ištremtas jis nebuvo, bet jis buvo labai apsiskaitęs ir visada mane auklėjo ta lietuvybės dvasia ir jis susirgo prieš pat olimpiadą, ir mirė. Bet visą laiką jo paskutiniai klausimai buvo: tai kaip jūs toje olimpiadoje, ar laimėsite, ar apginsite Lietuvą? Tas buvo jam svarbu ir mes tapome tokie. Bet po olimpiados vėl tas toks ateina sakyčiau nusivylimas, kai tu jau tą pasiekei, tai kas toliau, ką reikia daryti toliau?“, – paskutinius pokalbius su tėčiu prisiminė R. Kurtinaitis.
Nors Barselonoje daugiausiai iš rusų sudarytai NVS rinktinei lietuviai apmaudžiai pralaimėjo grupių etape, tačiau Vlado Garasto vadovaujamai rinktinei pasisekė atsirevanšuoti daug svarbiasniame mūšyje dėl medalių 78:82.
Šios rungtynės turėjo simbolinę reikšmę kiekvienam lietuviui, o iškovoti bronzos medaliai prilygo kuo tikriausiam auksui ir sukėlė euforiją visoje šalyje.
„Šis žaidimas gal iš šono žiūrint buvo visiškai negražus, nes čia galima sakyti buvo nervų karas, čia vyko daugiau ideologinė kova“, – 1992 m. rugpjūčio 8 d. iškart po vienos svarbiausių Lietuvos krepšinio istorijoje pergalių žurnalistams ištarė R. Kurtinaitis, kuriam taip pat pavyko išpildyti vieną paskutinių savo tėvo norų.
Visas „Krepšinio namai“ serijas rasite naujos kartos televizijoje GO3.
