Pasak gydytojos ortopedės traumatologės Julijos Ravinskienės, tai vyksta dėl vis mažėjančio vaikų aktyvumo.
„Žiūrint labai abstrakčiai – kuo mažesnis vaikas, tuo jis turi daugiau laiko praleisti judėdamas, nei sėdėdamas ant sofos.“, – dalijosi mintimis medikė.
Pokalbio metu ji taip pat pabrėžė „Sporto galios“ projekto reikšmę vaikų gerovei. Šio projekto dėka vaikai turi galimybę aktyviai judėti, prižiūrimi kvalifikuotų kineziterapeutų, o užsiėmimai skatina giliau suprasti sveikos gyvensenos svarbą ir formuoti teisingus įpročius nuo pat mažens.
„Aš vis slapčia pasvajodavau apie tokią iniciatyvą. Kai pamačiau, kad ji vyksta, širdis tiesiog džiaugėsi. Duok Dieve jiems jėgų ir noro tęsti projektą“, – projekto iniciatyva džiaugėsi J. Ravinskienė.
Gydytoja J. Ravinskienė Vilniuje vedė seminarą „Sporto galios“ kineziterapeutams. Jis buvo skirtas supažindinti su pagrindiniais šių dienų vaikų judėjimo iššūkiais.
Apie vaikų judėjimo stoką, padarinius ir aktyvių specialistų iniciatyvas skaitykite „Sporto galios“ parengtame interviu.
Apie ką pasakojote seminaro metu? Kokią pagrindinę žinią bandėte ištransliuoti?
Seminaras buvo skirtas kineziterapeutams, dalyvaujantiems šiame projekte. Pasakojau apie vaiko skeleto raidą įvairiuose amžiaus tarpsniuose Akcentavau faktorius, kuriuos pamačius būtina kreiptis į gydytoją ortopedą-traumatologą.
Viskas buvo daroma iš vaikų ortopedo-traumatologo matymo taško, ką būtent matome mes.
Pagrindinė seminaro žinia – skeleto sistemos formavimąsi pagrindinį vaidmenį vaidina judesys. Taisyklingas judesys ir pakankamas jo kiekis skirtingose amžiaus grupėse privalo būti skirtingas. Negalima duoti tokio pat fizinio krūvio 5-erių metų vaikui, kokį duoti 12-likos metų vaikui.
Kaip atsiranda vaikų judėjimo sutrikimai?
Išskirčiau dvi pagrindines grupes. Pirma grupė – vaikai, kurie turi ligų ir jų judėjimas yra sutrikęs dėl ligų. Ligas galima skirstyti į įgimtas, neurologines, neraumenines, kada jau nuo vaiko gimimo žinome, kad jis nejudės taip, kaip juda sveikas vaikas.
Prie ligų grupės priskirčiau ir traumas, po kurių būna, kad vaikui reikia grįžti į normalų judėjimą.
Kita grupė – kai matome vaiko judėjimo sutrikimus, dėl nepakankamo judėjimo. Žiūrint labai abstrakčiai – kuo mažesnis vaikas, tuo jis turi daugiau judėti. Jie turi būti „judesyje“, o ne sėdėti ant sofos. Taip sudaromos palankios sąlygos formuotis raumenų-skeleto, nervų, kardiovaskulinei bei kvėpavimo sistemoms.
Kas būna, jei vaikai per mažai juda?
Jie nemoka bėgti, jie nemoka pašokti, prisitraukti ar pritūpti. Nemoka žaisti komandinių žaidimų ne dėl to, kad nemoka taisyklių, o dėl to, kad nepagauna kamuolio. Tokių vaikų pusiausvyra ir koordinacija nėra išvystyta. Jie pasižymi žymei mažesne ištverme ir krūvio tolerancija.
Būna, kad tėvai ateina pas gydytoją ortopedą su skundu: „Mano vaikas kažkaip keistai bėga“, ir matai, kad jis tiesiog nėra išmokęs bėgti. Raumenynas nėra pakankamas, blogai koordinuojamas
Kaip palygintumėte vaikų fizinę sveikatą dabar, prieš 10–20 metų ir prieš 30 metų? Kokie pagrindiniai skirtumai?
Tas skirtumas tikrai yra. Negalime jo absoliutinti, bet prieš 40 metų vaikai žymiai daugiau judėjo. Gyvenimas buvo visiškai kitoks, vasarą visi vaikai vykdavo į kaimus, o ne prie televizoriaus sėdėdavo. Nebūdavo jokių medijų. Grįždavai iš mokyklos – eidavai į kiemą. Taip visą popietę vaikas ir „pradūkdavo“.
Judėjimo palaipsniui vis mažėja, bet, kaip ir minėjau, negalime absoliutinti. Yra kategorija vaikų, kurie yra labai fiziškai aktyvūs. Deja, jų yra labai mažai.
Technologijos itin dažnai „apkaltinamos“ dėl mažo vaikų fizinio aktyvumo. O kokie gyvenimo įpročiai dar formuoja sėslų gyvenimo būdą?
Bėda ta, kad tėvai nemato tame problemos. Kartais tėvams yra ramiau, kad vaikai sėdi ant tos sofos. Dažniausiai jie ir patys nerodo tinkamo pavyzdžio ir gyvena nepakankamai fiziškai aktyvų gyvenimą.
Galime pažvelgti į gyvenimiškus faktorius. Nelikę namų ruošos darbų, važiuojama liftu vietoje lipimo laiptais, su mašina vos „neįvežamas“ vaikas į mokyklą,. Juk tikrai galima vaikui bent dalį kelio leisti eiti į mokyklą pesčiomis. Vaikas yra tiesiog „saugomas“ nuo judesio.
Kokios yra tolimesnės šios kartos perspektyvos?
Kaip labai mėgstu studentams ir kineziterapeutams sakyti: „Jei mažai judėsim, turėsime tokius kūnus, kurių nusipelnome.“ Faktas, jei būsime fiziškai silpni, negalėsime toleruoti didesnio krūvio, bus sunku padaryti tam tikrus dalykus. Čia net nekalbu apie prisitraukimus, atsispaudimus ar pritūpimus, kurie ekstremaliose situacijose yra gyvybiškai būtini gebėjimai. Nesivystys kvėpavimo ir širdies ir kraujagyslių sistemos.
Šiais laikais, kad vaikas galėtų prisitraukti – retenybė. Jeigu nesportuosime, gyvensime sėsliai, žmonės bus sukumpę, vaikščios tempdami koją už kojos, netoleruos jokio fizinio krūvio. Bus tikrai sunku nueiti bent 5 kilometrus.
Kaip ši problema skiriasi didmiestyje ir mažesniame miestelyje?
Nemanau, kad yra didelis skirtumas. Jei vaikas gyvena didmiestyje ar miestelyje daugiabutyje, jo kasdienybė dažnai yra panaši, laiko leidimas uždarose erdvėse. Galbūt miestelyje vaikas dažniau nueina į mokyklą pėstute, ar važiuoja dviračiu bet ženklaus skirtumo tikrai nepastebiu.
Kaip Lietuva atrodo pasauliniame kontekste šiuo klausimu?
Drąsiai priskiriame save vakarų pasauliui.. Tačiau tikrai negalime lygiuotis į Skandinavijos šalis. Deja, retas supranta, kas yra fiziškai paruoštas, sveikas kūnas, kuris mums leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą.
Kokie yra pirmieji ženklai, rodantys, kad vaikui gali prireikti pagalbos stiprinant judėjimo funkcijas?
Prasta laikysena, prasta eisena. Jeigu vaikas po ilgesnio sėdėjimo sako, kad jam skauda nugarą, arba po ilgesnio paėjimo sako, kad skauda kojas. Šitas ilgesnis paėjimas nėra 40 kilometrų žygis. Aš kalbu apie 2–3 kilometrus Tai yra labai rimtas ženklai. Tai rodo, kad yra prastai ištreniruota raumenų ir skeleto sistema.
Jūsų nuomone, ar svarbu mokymo įstaigai yra turėti kvalifikuotą kineziterapeutą?
Tai yra tikra svajonė. Kol kas, vertinant visas galimybes, tai yra nerealus variantas. Vis dėlto, jei tai įvyktų, jei būtų kvalifikuotas specialistas, kuris galėtų vertinti vaikų judesį – būtų fantastiška.
Visgi, galime įsivaizduoti: mokykla turi 700 vaikų – kineziterapeuto reikės ne vieno. Tai yra visiška siekiamybė, vaikams tai būtų didelė nauda.
Ar tai yra įgyvendinama užduotis?
Tikrai įmanoma, bet susidurtume su iššūkiais, specialistų trūkumu ir finansavimu.
Dirbti su jaunais žmonėmis, su vaikais yra tikrai smagu. Jei kalbame apie fizines veiklas, tai dirbti dvigubai smagiau. Patiems kineziterapeutams būtų motyvacija. Deja, viskas atsiremia į finansavimą.
Kitas variantas yra kūno kultūros mokytojų kvalifikacijos kėlimas. Jei kūno kultūrą galėtų vesti kineziterapeutai, tai būtų visai kitas rezultatas. Mūsų šalies kūno kultūros mokytojai nėra blogi, bet prie kiekvieno vaiko judesio reikia prieiti individualiai. Kineziterapeutas dėl savo medicininių ir fiziologijos žinių galėtų dažniau pasiekti geresnių rezultatų.
Kokius pokyčius rekomenduotumėte įvesti švietimo sistemoje, kad būtų labiau skatinamas vaikų fizinis aktyvumas?
Aš konkrečių rekomendacijų pateikti negaliu, nes reiktų atlikti studijas. Faktas yra tas, kad reiktų didinti kūno kultūros pamokų kiekį, jos turėtų būti profesionalesnės. Kūno kultūros mokytojai tikrai galėtų turėti daugiau vaikų fiziologijos žinių. Taip pat būtų nuostabu individualus priėjimas prie vaiko.
Kiekvienas vaikas yra skirtingas – vienas yra sprinteris, kitas ilgų nuotolių bėgikas. Negalima visiems taikyti vienodų standartų. Tuo labiau, kad ir auga bei bręsta jie skirtingai. Standartizuoti normatyvai, pelnytai kelia diskusijų.
Kaip „Sporto galios“ projektas prisideda prie vaikų vystymosi?
Tai yra vienareikšmiškai teigiama. Aš net nekalbu apie tiesioginę naudą vaikams, kurie dalyvauja projekte. Yra lavinamas jų raumenynas, skeletas, ištvermė ir koordinacija. Tai yra daroma tam amžiuje, kada yra itin reikalinga.
Buvo objektyviai įvertinta vaikų fizinio pasirengimo būklė prieš projektą ir bus vertinama po. Jie pamatys savo darbo rezultatą, o tai yra pats didžiausias apdovanojimas.
Labai džiugu, kad į projektą yra įtraukiami mokytojai ir tėvai. Pradinukams tai - gyvenimo autoritetai. Matyti, kad jie visi kartu sportuoja – begalinė motyvacija vaikui.
Aš vis slapčia pasvajodavau apie tokią iniciatyvą. Kai pamačiau, kad ji vyksta, širdis tiesiog džiaugiasi. Duok Dieve jiems jėgų ir noro tęsti projektą ir, kad kuo daugiau ugdymo įstaigų prisijungtų prie šios iniciatyvos.
„Sporto galios“ iniciatyva yra tikrai labai džiuginanti. Kaip ji stipriai skiriasi nuo paprastos kūno kultūros?
Tai, ką daro „Sporto galia“, yra kiek kitoks sporto pobūdis. Jie orientuojasi į vaiko vidinio raumenyno lavinimą. Tai bazinis fizinis parengimas, nuo kurio reikia visada pradėti. Kuris yra būtinas norint judėti taisyklingai, išvengiant traumų ir perkrovų.
Jeigu turime „Sporto galios“ formatą mokykloje ir toliau kalbame apie pasiekimus kūno kultūroje – tai nuostabus modelis. Tikslas – paruošti vaiką gyvenimui
Projektas „Reguliaraus fizinio aktyvumo plėtra 6–12 m. vaikams Vilniaus m. ir rajono ugdymo įstaigose” bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
