Vienintelis EHF Čempionų lygą laimėjęs lietuvis paskutinį kartą rungtynėse žaidė 2021 m. birželio 6 d. dar atstovaudamas Prancūzijos „Montpellier“ komandai. Vėliau sekė labai sudėtinga kelio operacija, kurios metu rankininkui buvo pakeista kojos ašis, atstatyta kelio kryžminis raištis bei kelio kremzlės ir po operacijos net pusantrų metų trukusi reabilitacija.
„Po operacijos gydytojai sakė, kad svarbiausia, jog pavyko išsaugoti sveiką koją. Dėl sporto visokių minčių buvo. Bet aš jau pačią pirmą dieną po operacijos pradėjau reabilitaciją su vieninteliu tikslu – grįžti į rankinio aikštelę. Kartais užpuldavo dvejonės, bet neleisdavau joms užsibūti galvoje. Beprotiškai norėjau žaisti“, – rankinis.lt sakė 29-erių metų J. Truchanovičius. – Praktikoje gydytojai tokių traumų buvo nedaug matę. Esu retas pavyzdys ir tai buvo dar viena motyvacija įrodyti, kad aš galiu tapti pirmu tokiu pavyzdžiu ir galiu grįžti į profesionalų sportą po tokios traumos. Kartais būdavo sunku psichologiškai, bet ėjau tik į priekį ir neleidau nei sau, nei kitiems manęs gailėti. Viduje buvo didžiulis noras vėl žaisti. Kasdienis alkis rankiniui vedė mane į priekį“.
Pirmose rungtynėse po pusantrų metų pertraukos J. Truchanovičius žaidė daugiau negu 10 minučių ir pelnė vieną įvartį. „Motor“ komanda pralaimėjo „Konstanz“ ekipai minimaliu skirtumu 27:28. Rankinio išsiilgusį lietuvį teko netgi pristabdyti „Motor“ komandą treniruojančiam Gintarui Savukynui.
„Mano didžiausia problema, kad mane reikia stabdyti nuo per ankstyvo grįžimo į aikštelę. Norėjau žaisti visas 60 minučių. Papriekaištavau treneriui, kad per mažai leido žaisti, nes būčiau dar dešimt įvarčių įmetęs. Bet treneris atsakė, jog komandai esu reikalingas ne dėl dešimt įvarčių vienose rungtynėse, o kad sužaisčiau dar ne vieną dešimtį rungtynių. Esu dėkingas treneriui, kad mane pristabdo ir padeda išlaikyti šaltą galvą, – tvirtina J. Truchanovičius. – Baimės, kad trauma gali atsinaujinti nebeliko. Pradžioje buvo dvejonių ir pasąmonėje saugodavau traumuotą kelį, bet greitai grįžo žaidimo pajutimas ir apie traumą nebegalvoju. Atlikome jėgos, šuolio ir kitus testus. Visi jie buvo teigiami, pats jaučiuosi, kad galiu padaryti vis daugiau ir nusprendėme sugrįžti į varžybų ritmą.“
Lietuvos rinktinei kelialapį į 2022 m. Europos čempionatą padėjęs iškovoti J. Truchanovičius dėl traumos negalėjo padėti rinktinei finaliniame etape. Rankininkas nekantriai laukia, kada galės vėl užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius. Kitų metų kovo mėnesį Lietuvos rinktinės laukia du susitikimai su Sakartvelo nacionaline komanda 2024 m. Europos čempionato atrankos turnyre.
„Net nėra abejonės, kad jeigu tik sveikata leis, būtinai žaisiu Lietuvos rinktinėje. Reikia atiduoti duoklę ir atsidėkoti Lietuvai, nes būtent Lietuvoje mane atstatė ant kojų ir visa reabilitacija vyko Lietuvoje, – teigia J. Truchanovičius. – Labai sudėtingą operaciją atliko ir atsakomybę dėl jos prisiėmė Rimtautas Gudas. Daug gydytojų ir užsienio specialistų buvę nustebę kokio lygio operacija buvo atlikta. Nuo pat pirmos dienos reabilitacija rūpinasi Petras Mikučionis, su kuriuo net ir dabar konsultuojamės kiekvieną dieną. Mane supo ir supa daug žmonių, kurie labai daug padėjo grįžti į aikštelę“.
J. Truchanovičius dėkingas ir „Motor“ klubui, su kuriuo kontraktą pasirašė dar 2021 m. pradžioje. Nepaisant sunkios rankininko traumos, prasidėjusio karo Ukrainoje ir klubą užvirtusių sunkumų, „Motor“ nepaliko pusantrų metų negalėjusio žaisti lietuvio likimo valiai.
„Klubas labai žmoniškai su manimi pasielgė ir labai noriu jiems atsidėkoti geru žaidimu. Nepaisant mano sunkios traumos ir užklupusių didžiulių sunkumų prasidėjus karui, „Motor“ laikėsi visų sutarties sąlygų ir pasirašėme naują kontraktą, – sakė J. Truchanovičius. – Komandą labai stipriai paveikė karas. „Motor“ turėjo persikelti į Vokietiją, neteko daugumos savo lyderių bei vietos Čempionų lygoje. Bet svarbiausia, kad klubas toliau gyvuoja. Stengiamės išgyventi ir iškovoti kuo daugiau pergalių tiek Vokietijoje, tiek ir Europos lygoje“.
