„A lygoje“ trečiąją vietą užėmusios Marijampolės „Sūduvos“ prezidentas Vidmantas Murauskas atskleidė, kad šiemet klubo žaidėjai neretai pažeidinėjo drausmę, todėl kitame sezone juos reikės tikrinti alkotesteriais.
Sekmadienį Klaipėdoje „Sūduvos“ futbolo komanda, baigiamosiose sezono rungtynėse įveikusi Plikių „Sakuonos” ekipą 8:2, pateko į LFF taurės turnyro pusfinalį. Priminsime, marijampoliečiai iškovojo Lietuvos „A lygos“ futbolo čempionato bronzą ir teisę atstovauti šaliai viename Europos taurių turnyrų. Geriausių pasaulio klubų reitingų „Sūduva“ yra 164 vietoje.
„Miesto laikraštis“ apie pasibaigusį sezoną, futbolo įtaką Marijampolei, marijampoliečių siekį vadintis Lietuvos futbolo sostine kalbėjosi su „Sūduvos“ prezidentu Vidmantu Murausku.
- Prasidedant sezonui „Sūduvai“ klubo vadovai nekėlė uždavinių tapti čempione, tačiau dabar Marijampolės aistruoliai lyg ir nusivylę, kad iškovoti tik bronzos medaliai?
- Čempionatas, iš aukščiausios lygos pasitraukus FBK „Kauno“ ir Klaipėdos „Atlanto” ekipoms, buvo gana įdomus, nors šių komandų trūko. Niekas dabar negali pasakyti, kokią intrigą būtų sukūrę šie klubai.
„Sūduvai“ nebuvo keliami uždaviniai šalies čempionate užimti konkrečią vietą, o konkretus buvo tik vienas uždavinys - patekti į UEFA taurės turnyrą, tačiau ir treneriai, ir futbolininkai žinojo, kad reikia žaisti taip, kad patiktų žiūrovams, kovoti nuo pirmos iki paskutinės susitikimų minutės.
Sezono „aritmetika“ nekelia rūpesčių. „Sūduva“ trečią kartą klubo istorijoje iškovojo šalies čempionato bronzos medalius, tapo LFF taurės turnyro nugalėtoja, susitikime su Lietuvos čempionatą praėjusiais metais laimėjusia Panevėžio „Ekrano“ ekipa iškovojo supertaurę.
Tačiau įgyvendinti uždavinį žaisti gražų futbolą komandai pavykdavo retai. Prisiminkime, kad ir paskutinėse čempionato rungtynėse su Kauno „Teledemos” komanda „Sūduva“ gražų, azartišką futbolą žaidė iki 35 minutės, kai rezultatas tapo 3:0. Paskui žaidimo aistra išblėso, liko tik pareiga kaip nors „atidirbti“ iki finalo švilpuko.
Priešininkai tokių dalykų neatleidžia. Tokie nuosmukiai „Sūduvą“ šį sezoną persekiojo daug kartų, ypač antrojoje čempionato pusėje. Todėl, nors bendri rezultatai lyg ir neblogi, negaliu sakyti, kad komanda įgyvendino jai keltus uždavinius.
- Gal įtakos turėjo ir sunkmetis?
- Pradėdami sezoną, žinojome, kad klubas pinigų turės pustrečio ar tris kartus mažiau nei 2008 metais. Todėl žaidėjams negalėjome mokėti tokių atlyginimų, kokie buvo praėjusį sezoną. Jie ir patys tai suprato.
Sutrumpėjo ir komandos narių sąrašas. Jei ankstesniais metais jį sudarydavome iš 22-24 sportininkų, tai šiemet vertėmės 16-18 žaidėjų. Kiekviena trauma atsiliepdavo žaidimo kokybei, varžė trenerių sumanymus.
Beje, visiems treneriams: vyriausiajam - Gedeminui Jarmalavičiui, asistentui Donatui Vencevičiui ir vartininkų treneriui Andriui Ramonui didelių pretenzijų neturiu. Jie dirbo nuoširdžiai, pagal savo galimybes.
Galbūt kartais treneriams pritrūkdavo kvalifikacijos, ne visuomet pavykdavo komandą rungtynėms nuteikti psichologiškai.
Gaila, tik baigiantis sezonui mane pasiekė žinios, jog kai kuriuos „Sūduvos“ futbolininkus net ir prieš svarbias rungtynes žmonės matė prekybos centruose perkančius alkoholinius gėrimus. Žaidėjai pastebėti net apsirengę „Sūduvos“ sportiniais kostiumais parke ant suoliuko gurkšnojantys alų.
Tai atsiliepdavo rezultatams. Jeigu pirmą kėlinį toks pagiringas sportininkas dar šiaip taip "atlaikydavo", tai antrame jį, tarsi, ištikdavo krizė. Manau, pirmiausiai tokius dalykus turėtų pastebėti ir jų nenutylėti treneriai. Juk sportininkai visų pirma turi įsisąmoninti, kad futbolas ne tik jų pomėgis, bet ir profesionalus darbas, už kurį jiems mokamas atlyginimas.
Kaip galima vadinti profesionalu žaidėją, jeigu naktį buto, kuriame jis gyvena, kaimynai dėl sportininko keliamo triukšmo priversti kviesti policiją? Jeigu naktiniame bare prisigėręs žaidėjas įsivelia į muštynes ir atsibunda reanimacijos palatoje?
Gaila, tačiau šį sezoną „Sūduvos“ atstovai tokių incidentų neišvengė. Todėl drausmės komandoje bus daugiau, galbūt profesionalius sportininkus kaip ir profesionalius vairuotojus prieš darbo dieną būsime priversti tikrinti alkotesteriais ar kita panašia aparatūra.
- Neminėjote konkrečių pavardžių...
- Baigiantis sezonui komanda buvo gerokai pasikeitusi lyginant su pradėjusia čempionatą. Prasidėjus pirmenybėms, ekipą sustiprino gynėjai Giedrius Klevinskas, Alfredas Skroblas, saugai Eivinas Zagurskas, Ernestas Biskys, Povilas Krasnovskis, puolėjo pozicijoje žaidžiantis Brunas Biskys.
Manau, svarų indėlį įnešė Mantas Samusiovas, turintis lyderio, galinčio uždegti komandą, savybių. Tačiau jis „Sūduvoje“ žaidė neilgai, kol sulaukė pelningesnio pasiūlymo iš Ukrainos. Mes neturėjome galimybių mokėti panašaus atlyginimo.
Po metų pertraukos į ekipą grįžo saugas Sergejus Koziuberda, tačiau dėl traumų jis žaidė labai trumpai. Puolėjas Povilas Lukšys pareiškė norą žaisti Lenkijos klube ir „Sūduva“ tam neprieštaravo.
Stiprindami puolimo grandį liepos pabaigoje pasirašėme sutartį su Ispanijos Saragosos „Real” klubo dublerių komandoje žaidusiu puolėju Esau Garsija Alvaresu, rugpjūtį komandą papildė „Kauno“ ir Slovakijos „Dunajska Streča“ komandose žaidęs puolėjas Ričardas Beniušis.
Jie žaidė pagirtinai, tačiau atrodo, kad pritapti „Sūduvoje“ jiems pritrūko laiko. Tenka apgailestauti, kad iš komandos nusprendė pasitraukti marijampoliečiai broliai Biskiai. Jie žaidė neblogai, manau, yra perspektyvūs sportininkai. Jeigu tik klubai, kuriuos jie pasirinko, sudarys marijampoliečiams galimybes tobulėti.
Prognozuoti, kokia „Sūduva“ bus ateinančiais metais, dabar sunku. Tai priklausys ne tik nuo rėmėjų galimybių, bet ir sportininkų požiūrio į savo darbą, kurį matėme šiemet. Jau apsisprendėme, kad sutartys nebus pratęstos – klubo ar žaidėjų iniciatyva – su Irmantu Zelmiku, P. Krasnovskiu, E. Zagursku, Marium Skinderiu, Mindaugu Gardzijausku.
Tikimės, susitarti su treneriais A. Ramonu ir D. Vencevičium, žaidėjais Saulium Klevinsku, Ramūnu Radavičium, G. Slavicku, G. Klevinsku, A. Skroblu.
- Ar sunkmetis nepraretino rėmėjų gretų?
- Pagrindinis klubo rėmėjas jau ne vienerius metus yra mano vadovaujama bendrovė. Jaunystėje žaidžiau futbolą, labai domiuosi šiuo sportu. Ir nebijau prisipažinti, kad man ne vis tiek, kaip atrodys ir bus vertinamas Marijampolės futbolas.
Todėl su kitais rėmėjais stengiausi pastatyti stadioną ir dengtą maniežą. „Sūduvos“ komanda yra neatsiejama mano gyvenimo dalis.
Lėšų futbolo klubui skiria Marijampolės savivaldybė. Šiemet jos indėlis – apie ketvirtadalis biudžeto.
- Kodėl pasaulio pirmenybių atrankos turnyro rungtynes su Rumunijos komanda Lietuvos reprezentacinei ekipai teko žaisti baloje?
- Stadionas atiduotas eksploatuoti pernai. 2008 metais didelių liūčių per varžybas nebuvo, todėl neišryškėjo, kad stadiono veja nesugeba sugerti vandens pertekliaus. Šiemet trejose rungtynėse sportininkai murkdėsi vandens balose.
Aš, kaip vienos stadiono veją įrengusios bendrovės generalinis direktorius, viešai pripažinau, kad darbai atlikti blogai, „broką“ reikia ištaisyti. Pažadu, iki kito sezono pradžios bendrovė savo lėšomis išspręs visas iškilusias problemas.
- Marijampolė turi naują futbolo kompleksą, miesto ekipa iškovojo šalies čempionato bronzos medalius. Ar turime teisę pretenduoti į šalies futbolo sostinės vardą?
- Mačiau, kad į stadiono atidarymą susirinko apie 6 tūkstančiai marijampoliečių. Nuo vieno iki dviejų tūkstančių žiūrovų stebi kiekvienas rungtynes. Jeigu kas dešimtam ar dvidešimtam miesto gyventojui rūpi futbolas, miesto komanda neturėtų apvilti jų lūkesčių.
Gal kol kas Marijampolė, palyginti nedidelis šalies miestas, nėra svarbiausia Lietuvos futbolo žemėlapio vieta, bet futbolas yra labiausiai marijampoliečių lankomas, stebimas ir komentuojamas sportas.
Liucija Burbienė
