Atėnų „Panathinaikos“ įžaidėjas Šarūnas Jasikevičius – turbūt geriausias Lietuvos krepšininkas šį dešimtmetį. Kas per tuos metus jam įsiminė labiausiai?
33-ejų metų gynėjas iš Kauno žaidė garsiausiuose Senojo žemyno klubuose, iškovojo keturis Eurolygos čempionų titulus, susišlavė įvairius Ispanijos, Graikijos, Izraelio krepšinio lygų apdovanojimus, pasidabino Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronza, Europos čempionato aukso bei bronzos medaliais.
Nors Š. Jasikevičiaus trofėjų lentynoje netrūko jokių laimėjimų, o pergalės tiesiog buvo siejamos su šios lietuvio pavarde, ne viskas buvo auksu klota ir krepšininkas taip pat patyrė skaudžių dalykų.
Apie visus prisiminimus Š. Jasikevičius kalbėjosi su Graikijos žiniasklaida.
– Kas praėjusiame dešimtmetyje įsiminė labiausiai? Ko išmokote?
– Nelipk per aukštai ir nekrisk per žemai. Esu toks žmogus, kuris viską atlieka 100 procentų. Savo darbui paskiriu visą energiją. Per pastarąjį dešimtmetį patyriau daug džiaugsmingų akimirkų. Niekada nesitikėjau tokios sėkmės. Jei atvirai, man labai pasisekė.
– 2003-aisiais tapote naudingiausiu Ispanijos krepšinio lygos žaidėju, buvote pripažintas geriausiu Europos krepšininku bei susišlavėte daugybę titulų.
– Tai buvo sudėtingi metai. Žinoma, laimėjome daug, tačiau neradau bendros kalbos su „Barcelona“ treneriu Svetislavu Pesičiumi. Buvo daug kalbų, jog „Barcelona“ nepratęs sutarties. Tai mane labai skaudino.
Tuo tarpu dėl Eurolygos titulo sirgaliai buvo tiesiog pašėlę. Pergales krepšinio aikštėje jie šventė kur kas džiaugsmingiau nei futbole, nes futbolo komandai tie metai buvo nesėkmingi.
– Kas įvyko 2003-ųjų vasarą?
– 2003-ųjų vasara man buvo pati sunkiausia. Norėjau likti Barselonoje, tačiau to nenorėjo Pesičius. Jis jautė didelį spaudimą iš klubo prezidento bei sirgalių, bet juk jis laimėjo visus titulus. „Barcelona“ negalėjo jo atleisti. Tačiau Pesičius man niekada nepasakė tiesos, kodėl aš jam neįtikau. Ir tai man yra labai skaudu. Dar ir dabar sunku su tuo susitaikyti.
– Kada supratote, kad Tel Avivo „Maccabi“ ekipa taps naujaisiais Jūsų namais?
– Buvo labai sunku apsispręsti. Šešias savaites svarsčiau ar rungtyniauti Tel Avive, ar prisijungti prie Vitorijos „Tau Ceramica“ komandos. Buvau tarsi išprotėjęs ir tai persidavė mano šeimai, agentui. Vis dėlto nusprendžiau, kad geriausia būtų atstovauti „Maccabi“ klubui.
– Prieš persikeliant į Tel Avivą, Auksiniame Jums ir Lietuvai 2003 metų Europos čempionate pakeitėte savo įvaizdį.
– Tai buvo blogas sprendimas! Ką galiu pasakyti? Tiesiog buvau jaunas, o jauni žmonės daro klaidų. Ta vasara buvo sunki, nes palikau Barseloną ir persikėliau žaisti kitur. Tačiau Europos pirmenybės mums buvo tiesiog neįtikėtinos ir aš buvau labai laimingas.
Kalbant apie Izraelį, pirmieji trys mėnesiai Tel Avive buvo labai sunkūs, nes ilgėjausi Barselonos. Tačiau vėliau aš pamilau viską, kas buvo susiję su „Maccabi“: sirgalius, miestą ir visą organizaciją.
– Tačiau teko palikti ir Tel Avivą, o Jūsų karjera persikėlė į NBA.
– Maniau, kad jei ne tuomet, tada niekada nebegalėsiu žaisti NBA. Labai norėjau rungtyniauti už Atlanto. Tel Avive viskas buvo tiesiog nuostabu, tačiau nusprendžiau, kad turiu išbandyti savo laimę NBA lygoje.
– Kokių teigiamų dalykų pasiėmėte iš NBA?
– Tai buvo ypač naudinga patirtis. Neblogai rungtyniavau Indianoje. Buvau antras komandos įžaidėjas, turėjau neblogą statistiką. Puolime dažniausiai remdavomės Jermaine'u O'Nealu. Vis dėlto nebuvau tinkamai pasiruošęs iškęsti visą 82-ejų rungtynių maratoną.
Treneris visiškai nekontroliuodavo komandos, žaidimo, ekipos nariai žiūrėjo tik į save. Željko Obradovičius man patinka tuo, kad jis skubiai sprendžia visas problemas. Kitas treneris bijo pasikalbėti su žaidėju, tačiau kai viskas susikaupia, sprogsta lyg bomba ir nuostoliai būna kur kas didesni, nei problemą išsiaškinus iš karto.
– Kas NBA lygoje buvo blogiausia?
– Blogiausia, kad man neleido atsiskleisti. Manau, kad padariau blogą sprendimą, kai nutariau priimti „Pacers“ pasiūlymą. Verčiau būčiau rungtyniavęs Portlendo „Trail Blazers“ ar Klivlendo „Cavaliers“. Maniau, kad „Pacers“ klubas yra geriau pasiruošęs pergalėms. Tačiau padariau klaidą ir už ją turėjau mokėti dvejus metus. Buvau nelaimingas, tačiau su tuo susitaikiau ir augau kaip žaidėjas.
– Jei galėtumėte ką nors pakeisti Graikijoje, ką keistumėte?
– Didžiausias mano noras yra tai, jog Graikijos krepšinyje nebebūtų žiaurumo ir smurto, nes vieną dieną gali nutikti kažkas labai blogo. Didžiausią sukrėtimą sukėlė Graikijos taurės mačas su Salonikų „Irakliu“. Tai buvo baisiausia, ką aš patyriau rungtyniaudamas Graikijoje.
– Kodėl taip mylite Barseloną?
– Sunku pasakyti. Kuomet vykstu į šį miestą, man atrodo, jog tai būtų tarsi pirmas kartas. Kai lėktuvas jau leidžiasi į Barselonos oro uostą, aš būnu labai laimingas. Įdomu, kad ši mano meilė Barselonai persidavė visai šeimai.
