Kai naujai įkurtame sporto bare sostinėje sekmadienį vakare susirinkusios sporto įžymybės stebėjo triuškinančią Vokietijos rinktinės pergalę pasaulio futbolo čempionate, Šarūnas Marčiulionis priiminėjo sveikinimus. Vienas geriausių visų laikų Europos krepšininkų sekmadienį šventė 46-ąjį gimtadienį.
Sportuoti pradėjo nuo teniso
Svajinga Š. Marčiulionio karjera sporto pasaulyje prasidėjo nuo teniso kortų. Iki dešimties metų pagainiojęs salotinės spalvos teniso kamuoliuką Š. Marčiulionis suprato, kad jo vieta – krepšinio aikštelėje.
Ir neapsiriko. 1974 metais Šarūnas praėjo lankyti krepšinio treniruotes, o po aštuonerių metų jau tapo SSRS sporto žaidynių čempionu. 1981 metais persikėlė į sostinę ir užsivilko Vilniaus „Statybos“ marškinėlius.
„Tada buvo padėti kertiniai akmenys mano, krepšininko, karjeroje. Kai vykau į Vilnių, nesitikėjau ten tokiu lygiu žaisti krepšinio, nes tarsi neturėjau išskirtinių duomenų. Bet Vilniaus komandoje buvo gera konkurencija.
Į keturias vietas pretendavo vienuolika gynėjų – Gintaras Pocius, Rolandas Penikas, Arnoldas Masalskis, Marius Solominas, Gintaras Kurkuzinskas, Alius Rauluševičius, Saulius Deimantavičius, Romualdas Krupovnickas, Vytenis Andriūnas, Jonas Kazlauskas... ir aš“, – prieš keletą metų „Lietuvos žinių“ dienraščiui duotame interviu pirmuosius žingsnius sostinės klube prisiminė Š. Marčiulionis.
Vilniuje prabėgo malonūs metai
Didžiulė konkurencija „Statybos“ klube Š. Marčiulioniui išėjo į naudą. Krepšininkas įsitvirtino pagrindinėje sudėtyje, o netrukus tapo ne tik komandos lyderiu, bet ir kapitonu.
1988 metais gynėjas buvo išrinktas geriausiu SSRS čempionato krepšininku, o geriausio Europos krepšininko rinkimuose nusileido tik Arvydui Saboniui.
Kalbėdamas apie „Statyboje“ praleistus metus, Š. Marčiulionis su nostalgija prisimena sostinės klube praleistą laiką: „Per treniruotes visąlaik reikėjo įrodyti, ko esi vertas. Man pavyko įveikti konkurenciją ir užsikabinti.
Maloni nostalgija: Vilniaus sporto rūmai, daugybė žiūrovų, nenusakoma krepšinio aura. Mūsų komandoje nebuvo superžvaigždžių, įspūdingų duomenų žaidėjų. Viską lemdavo noras laimėti, kovingumas. Tai buvo labai malonūs metai“.
„Žalgiriui“ buvo per jaunas
Kaune gimęs ir augęs Š. Marčiulionis, kaip ir kitas garsus Lietuvos įžaidėjas Šarūnas Jasikevičius, neturėjo galimybės ilgesnį laiką vilkėti gimtojo miesto pasididžiavimo – Kauno „Žalgirio“ klubo – marškinėlių.
„Situacija buvo labai paprasta, mokyklą baigiau šešiolikos metų ir tokiai komandai, kaip Kauno „Žalgiris“, buvau neįdomus: ūgis – 181 centimetras, svoris – kiek didesnis nei 70 kilogramų, iki tol žaidžiau tik mokyklos rinktinėje.
„Žalgiryje“ tuo metu žaidė tokie žaidėjai kaip Masalskis, Brazys, Kurtinaitis, Jovaiša, tai ką kalbėti apie šešiolikmetį pacaną. Tuo metu realiai neturėjau jokių galimybių žaisti „Žalgiryje“, – prisimena Š. Marčiulionis.
Tiesa, gynėjas visgi buvo užsivilkęs Kauno klubo marškinėlius. 1987 metais gynėjas atstovavo „Žalgirio“ ekipai Tarpkontinentinės V. Džonso taurės turnyre.
Pramynė kelius į NBA
1988 metais Sovietų Sąjungos marškinėlius Seulo olimpinėse žaidynėse vilkėję krepšininkai sulaukė rinktinės trenerio Aleksandro Gomelskio pažado, jog laimėjus čempiono titulą, krepšininkams bus suteikta galimybė išvažiuoti rungtyniauti į užsienį.
SSRS komanda tapo čempione, o A. Gomelskis laikėsi duoto žodžio. Po metų Š. Marčiulionis išvyko į NBA, kur apsivilko „Golden State Warriors“ komandos marškinėlius.
„Save drąsinau – čia ne gatvė, nėra gelžgalių, laužtuvų. Esi aikštelėje, o viskas, ką turi – dvi rankos, dvi kojos ir galva. Tą patį turi ir kiti žaidėjai. Vadinasi, turiu tiek pat šansų, kiek ir kiti žaidėjai.
Sykiu jaučiau ir psichologinį spaudimą: negaliu pasirodyti prastai, nes esu pionierius – mano žingsnius stebi visa Lietuva. Juk į JAV nuvykau jau būdamas gana bloga prekė“, – apie pirmuosius žingsnius NBA lygoje kalbėjo krepšininkas.
Stipriausioje pasaulio lygoje nebuvo statistas
Kai Š. Marčiulionis atvyko į NBA lygą, krepšininkas susidūrė su dar viena rimta problema – kojų skausmu.
„Kai atvykau į „Warriors“, koja buvo tarsi priklijuota. Ne kartą man darė magnetinio rezonanso tyrimą. Ir ko tik nedarė. Gėda pasakyti – viena koja atsispyręs negalėjau pasiekti lanko. Ir taip visą sezoną. Bet žaisdamas negalėjau išsiduoti, kad turiu negalią“, – pasakojo jis.
Visgi jau pirmajame sezone NBA lygoje Š. Marčiulionis turėjo 12,1 taško, 1,6 rezultatyvaus perdavimo bei 3 atkovotų kamuolių vidurkį.
Po poros metų pripratęs tiek prie amerikietiško žaidimo stiliaus, tiek prie tuometinės sistemos, gynėjas jau buvo vienas komandos lyderių - 18,9 taško, 3,4 rezultatyvaus perdavimo ir 3 atkovoti kamuoliai per rungtynes.
1992/93 metais Š. Marčiulionis sužaidė dar vieną labai sėkmingą sezoną (17,4 taško, 3,2 atkovoto kamuolio ir 3,5 rezultatyvaus perdavimo), tačiau vėliau krepšininką ėmė kamuoti traumos.
Per tris sezonus Š. Marčiulionis pakeitė tris klubus (Sietlo „Supersonics“, Sakramento „Kings“ ir Denverio „Nuggets“), o gynėjo sužaistų rungtynių skaičius ėmė proporcingai mažėti: 66, 53, 17... Galiausiai 33-ejų metų krepšininkas nusprendė baigti profesionalo karjerą.
Karjerą paaukojo dėl rinktinės
1996 metais vykusios Atlantos olimpinės žaidynės tapo lemiamos Š. Marčiulionio karjeroje. Nors traumų kamuojamas krepšininkas buvo ilgai įkalbinėjamas gydytis po atliktos operacijos ir nevykti į rinktinę, Š. Marčiulionis šių perspėjimų nepaisė. „Žinojau, kad žmonėms tai labai svarbu“, – yra užsiminęs krepšininkas.
Nors krepšininkui buvo kartota, kad jei jis atsisakys padėti savo šalies rinktinei ir skirs dėmesį po operacijos atliekamai reabilitacijai, galės dar ne vieną sezoną žaisti krepšinį, gynėjas viename interviu teigia nesigailintis savo sprendimo.
„Lengviausia atsisėsti ir nieko nedaryti. Kai man padarė operaciją, medikai liepė vaikščioti su ramentais tris mėnesius. Tuomet išgręžė porą skylučių, suformavo, vadinkime, tarpinę, nes neturiu menisko. Nepaisant medikų perspėjimų, pradėjau treniruotis po dviejų savaičių.
Aišku, daktarais reikėjo tikėti, nes įvyko tai, ką jie sakė. Iš tiesų su olimpiada praktiškai baigėsi karjera. Ar gerai, ar blogai, sunku spręsti. Galima išgyventi be krepšinio, negaliu kiekvieną dieną skųstis, kad man blogai, jog nežaidžiu krepšinio. Taip yra, turi gyventi“, – tikino jis.
Kovoje dėl bronzos medalių Atlantos olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinė įveikė Australijos krepšininkus, o Š. Marčiulionis paskutinį kartą vilkėjo žalios spalvos nacionalinės komandos marškinėlius.
„Tos rungtynės susiję su kančia. Vienos kojos kelis buvo ištinęs, kiekvieną dieną tekdavo ištraukti susikaupusį vandenį. Visi troškome pergalių, žinojome, kad žmonėms tai labai svarbu, komanda tikrai atiduodavo visas jėgas“, – „Kauno dienai“ prieš kelerius metus pasakojo legendinis krepšininkas.
Baigęs karjerą laiko veltui neleido
Krepšininko karjerą baigęs Š. Marčiulionis netinginiavo. Krepšininkas įkūrė savo vardo krepšinio mokyklą, kuri tapo pirmąja privačia krepšinio mokykla Lietuvoje.
1993 metais Š. Marčiulionis svariai prisidėjo prie Lietuvos krepšinio lygos (LKL) įkūrimo ir ilgą laiką buvo šio lygos prezidentu.
Š. Marčiulionio pastangomis 1999 metais buvo pristatyta Šiaurės Europos krepšinio lyga, kuri 2003 metais baigė egzistavimą.
Baigęs karjerą krepšininkas yra dirbęs „FIBA Europe“ organizacijoje, o vėliau pasinėrė į verslą.
Eimantas Skersis
