Gali skambėti paradoksaliai, bet sportas jau seniai tapo vienu iš politikos įrankių. O kas ketverius metus vykstantis gražiausias renginys – olimpinės žaidynės, gali pakeisti valstybių raidą, tarptautinius santykius ir galių balansą.
Kalbant apie sportą, pirmieji Rusijos veiksmus Ukrainoje pasmerks Kauno „Žalgirio“ klubo aistruoliai, kurie ketvirtadienį rengia savotišką protestą per Eurolygos rungtynes su Maskvos CSKA. Laikinosios sostinės komandos gerbėjai per ekipų pristatymą maskviečiams, tradiciškai siejamiems su Rusijos armija, atsuks nugaras.
Politika ir sportas – neatsiejama?
Politikos užuomazgas sporte galima užčiuopti jau 1936 metais, kai vasaros olimpinės žaidynės buvo surengtos Vokietijos sostinėje Berlyne. Tai – ryškus pavyzdys, kai gražiausias renginys buvo panaudotas ideologijai skleisti. Nors teisę rengti olimpiadą Vokietija gavo dar prieš Adolfui Hitleriui ir nacionalistams ateinant į valdžią, tai buvo puiki proga pademonstruoti, koks efektyvus yra nacių režimas.
„Žvelgiant į olimpinių žaidynių istoriją, galima prisiminti surengtas 1936 metais Berlyne, 1980 m. Maskvoje ar dabar Sočyje. Galime matyti, kad sportas yra naudojamas politiniams tikslams. Kalbant apie Sočio olimpines žaidynes Rusija prieš jas elgėsi vienaip – pasikeitė visa retorika. Kai jos baigėsi, nėra boikoto pavojaus, vėl viskas apsivertė“, – Balsas.lt sakė Lietuvos sporto žurnalistų federacijos (LSŽF) prezidentas Gintaras Nenartavičius.
Nuomonei, kad sportas tapo neatsiejamas nuo politikos, pritarė ir buvęs krepšininkas bei Liberalų sąjūdžio partijos narys Linas Kvedaravičius: „Norima, kad sportas būtų atskirtas nuo politikos. Deja, realybė yra kitokia. Pastaroji žiemos olimpiada, galima sakyti, buvo tam tikras politinis įrankis parodyti valstybės galią – nustebinti visą pasaulį, kalbant apie Rusiją: miesteliais, išleistais pinigais ruošiantis žaidynėms. Visa tai veikiausiai yra politika ir jos dalis.“
„Mano pozicija šiuo klausimu visada buvo nuosekli, aiški ir trumpa. Tokia yra ir bus – sporto ir politikos nereikia maišyti“, – Balsas.lt sakė Liberalų ir centro sąjungos partijos narys Žilvinas Šilgalis.
Pasak buvusio parlamentaro, o dabar Vilniaus savivaldybės tarybos nario, kai sportas ir politika tiesmukai „suplakama“, tampa nebeaišku, kiek tokiomis priemonėmis galima pasiekti politinių tikslų: „Bet sportas nuo to visada nukenčia.“
Pasak L. Kvedaravičiaus, šiandieninėje Lietuvoje žmonės puikiai supranta ir mato, kas vyksta Rusijoje ir Ukrainoje, o noras išreikšti savo nuomonę per rungtynes nebus susijęs su pačiais krepšininkais ar komanda: „Tai greičiausiai – priešprieša pačiam simboliui – CSKA.“
Istorija – protesto dalis
Skirtingai nei dabar, sovietiniais laikais sutikti žmogų vaikščiojant Kauno gatvėmis, kai „Žalgiris“ su Arvydu Saboniu priešakyje žaisdavo su Centrinės armijos klubu, būdavo neįprasta. Per daugelį metų tai tapo savotiškas tikros Europos krepšinio kovos etalonu.
„Galime prisiminti „Žalgirio“ ir CSKA kovas, tai yra istorijos dalis ir ji tęsiasi, kažkiek kartojasi , – kalbėjo L. Kvedaravičius – Jeigu žmonės nori išreikšti savo nuomonę apie dabar vykstančius įvykius Ukrainoje, tai – jų teisė. Niekas to negali uždrausti. Kiekvienas gali rinktis – dalyvauti akcijoje ar ne. Reikia gerbti krepšininkus, kurie vilki to klubo marškinėlius. Jie tikrai nėra kariai, žmonės, kurie kelia agresiją. Žmonės, kurie atsuks nugaras, manau, turi pasirinkimo teisę tai daryti.“
G. Nenartavičiaus nuomone, dabartinės kovos tarp šių klubų jau yra tapusios eilinės: „Manau, kaip bebūtų kai kam gaila, reikia nustoti prisiminti sovietinę nostalgiją. Komandos žaidžia 23 metus, nuo tų laikų liko tik keletas jų vadų. Kai kuriems mums jos dar siejasi su praeities laikais. Pasaulis per tiek metų pasikeitė. Nesvarbu, ar žaistų su „Nizhny Novgorod“, ar „Krasnye Krylia“, su kuriomis VTB lygoje žaidžia „Lietuvos rytas“, reakcija būtų ta pati.“
Kad „Žalgirio“ ir CSKA kovos tapo politika, sutinka „Tvarka ir teisingumo“ partijos narys Andrius Mazuronis: „Kai žaidžia „Žalgiris“ ir CSKA, krepšinis visada tampa politika. Taip, sportas – viena gražesnių politikos pusių, būtent todėl su Seimo krepšinio komanda važinėjame po Lietuvą ir dalijame pergales kitiems su džiaugsmu.“
Palaikymas – skirtingas
Laikinosios sostinės sirgalių iniciatyvą iš pasisakiusių politikų palaikytų A. Mazuronis, Kauno miesto vicemeras Stanislovas Buškevičius ir Lietuvos liberalų sąjūdžio partijos narys Gintaras Steponavičius.
„Pritariu šiam protestui. Turint omenyje, kad CSKA yra finansuojama Maskvos valdiškais pinigais“, – Balsas.lt teigė buvęs švietimo ir mokslo ministras.
G. Steponavičiaus bendrapartietis Remigijus Šimašius, buvęs teisingumo ministras, pritarė protesto iniciatyvai, juolab kad CSKA – ne tik valdiškai finansuojamas klubas, bet ir rusų kariuomenės klubas.
Buvusi krašto apsaugos ministrė konservatorė Rasa Juknevičienė pasiūlė įsivaizduoti lietuvius ukrainiečių vietoje šiandien: „Tai netgi nereikėtų vadinti politika. Tai yra žmonių protestas prieš karą, prieš melą, prieš smurtą, prieš diktatūrą, prieš okupaciją.“
Su kolegomis drįstų nesutikti Ž. Šilgalis. Jis nesupranta, kodėl maskviečiams turėtų būti atsuktos sirgalių nugaros: „Būtų galima suvokti, pateisinti ir net pasveikinti tokį aistruolių demaršą, jeigu tribūnoje sėdėtų Putinas, Medvedevas ar kiti aukšti Rusijos pareigūnai. Rusų invazija į Ukrainą niekaip negali būti pateisinama. O kam dabar sirgaliai atsuks nugaras? Sportininkams, trenerių štabui, kurie apskritai nuo politikos ir konkrečių įvykių toli. Taip bus pademonstruojama, kad negerbiami sportininkai, treneriai. Nepaisant to, kad pačioje komandoje rungtyniauja tik keletas rusų. Manau, sportas neturi būti painiojamas į politiką, o politika neturi būti daroma sporto sąskaita.“
Pasak LSŽF prezidento G. Nenartavičiaus reikėtų pasidžiaugti, kad per 23-ejus nepriklausomos Lietuvos metus žmonės netapo abejingi tam, kas vyksta pasaulyje: „Mano nuomone, mes, žurnalistai, turime nušviesti sporto įvykius. Gerbiu kiekvieno kolegos nuomonę. Jeigu jie išreikš savo pilietinę poziciją ir atkreips pasaulio dėmesį – sveikintinas dalykas.“
