Vilniaus „Lietuvos ryto“ marškinėlius prieš avariją vilkėjęs aukštaūgis neslepia, kad greitis buvo tapusi jo didžiausia liga, nes avarija įvyko, kai jis savo „Honda“ motociklu lėkė 200 km/h greičiu ir susidūrė su mikroautobusu.
Plačiau apie mąstymą pakeitusią avariją, galimybę žaisti NBA ir buvusius savo komandos draugus bei priešininkus aikštelėje ilgametis Lietuvos nacionalinės ekipos kapitonas papasakojo „Krepšinio namų“ dokumentikos kūrėjams.
Robertai, tu prisimeni tą dieną, tą skrydį su tuo prakeiktu motociklu ir kaip ten viskas vyko?
Man tai nėra kažkokia labai jautri tema, man tai visiškai nejautri tema, tai buvo, įvyko, klaidos, ar tu iš jų pasimokai ar ne, paskui laikas parodo. Tą avariją aš prisimenu tik tiek, kiek važiavau, o paskui jau viskas išsijungė ant vienos, kitos dienelės. Tai man ten atrodė, kad viskas vyko ilgai, bet kai prisimeni, tai viskas praėjo ganėtinai lengvai ir paprastai.
Kas buvo pirmas žmogus, kurį pamatei atsikėlęs palatoje?
Man atrodo brolis. Kiek aš atsimenu, jeigu nefantazuoju, tai pasakiau broliui, kad tik nesakytų mamai, o paskui atsisuku žiūriu šalia ir mama. Žinau, kad sakiau dar ir apie treniruotę, kad reikia suspėti, bet ten gal jau buvo šoko būsenoje, nes čia daugiau man draugas papasakojo, kuris šalia važiavo ir sustojęs padėjo. Atvažiavo greitoji, norėjo vežti į Trakus, jis jiems neleido, pasakė, kad gali viską padaryti, sumokėti, kad į Vilnių nuvežtų, tai mane operatyviai išvežė į Vilnių, bet aš to neatsimenu, man visa tai papasakojo.
Kiek labai nurašytas buvai jau tada po tos avarijos?
Man buvo pasakyta, kad aš nebežaisiu. Ne iš karto, nes koją sakė sutvarkys, bet buvau nusitraukęs pečio nervus ir rankos beveik nevaldžiau. Po keturių ar penkių mėnesių aš jos buvau vis dar nevaldęs. Pirštus visus valdžiau, bet peties pakelti negalėjau, tai nuvažiavus man į Ameriką buvo pasakyta, kad koją suremontuosime, o su pečiu teks greičiausiai atsisveikinti. Bet aš tuom aišku nepatikėjau, tai gal buvo tik dešimt minučių ašarų. Bet kaip dabar atsimenu, buvęs krepšininkas Tomas Nagys pasakė frazę, kuri man įstrigo: „Eik tu, iš kur jie žino?“. Ir ta frazė man kažkaip įstrigo ir nuo to laiko daugiau nebegalvojau, kad nežaisiu.
Paskui man labai pasisekė, kad „Lietuvos rytas“ tuo metu su Jonu Kazlausku ir Gedvydu Vainausku mane atgal priėmė į komandą, nes atsistatyti vienam po traumos kažkur būtų žymiai sudėtingiau. Ilgą laiką buvau pas tėvus Šiauliuose, ten ateidavo žmonės, kurie masažuodavo, rebilituodavo, bet kai „Lietuvos rytas“ priėmė atgal į komandą, manau, kad tas metų darbas pastoviai su daktarais atvedė iki to, jog grįžau į aikštę.
Ar buvai spėjęs apgalvoti, kad ir per tas dešimt minučių ar per pusvalandį, ką dabar reikės veikti gyvenime, kuo užsiimsi? Buvai gal jau sau prisigalvojęs profesijų, į kurias patrauksi?
Tuo tarpu smegenys net nesugalvojo, ką aš dar galiu daryti. Dabar tik krepšinis, ką aš dar galiu, nieko... Ir gal tas padėjo nesimėtyti, nepradėti galvoti, tų minčių papildomų. Tiesiog ne, žaisiu ir viskas. Aplinkui save aš irgi neturėjau tų tokių pesimistų, nes aš pats iš dalies esu didelis optimistas ir tas gal padeda, nes jeigu man kažką pasako, kad negaliu, aš vis tiek nesuvokiu ir galvoju, kad darau ir padarysiu. Draugai iš tikrųjų labai daug prisidėjo, tą visą vasarą atsimenu: kiekvieną rytą atvažiuoja, mane pasiima, išsiveža, žiauriai gerą vasarą turėjau, žvejojau nuolat. Nes dažniausiai tie pesimistai tave nuteikia apie pagalvojimus, ką reikės daryti, o aš tiesiog žinojau, kad žaisiu ir manimi tikėjo aplinka.
Daug kartų esi sakęs tą frazę, kad jeigu ne trauma, tai būtum žaidęs NBA. O kiek realiai iš tavęs atėmė ši trauma fiziškumo, atletiškumo, ar grįžo tai šimtu procentų vėliau?
Manau, kad atletiškumas negrįžo, pagal tuos visus „Biodex'us“ ta koja visada buvo žymiai silpnesnė, o jinai mano pagrindinė, atsispiriamoji. Ar aš tai jaučiau bėgdamas – ne, aš manau, kad atsistačiau ganėtinai neblogai. Ar būčiau žaidęs NBA? Aš manau, kad aš turėjau šansą vis tiek išvažiuoti. Aš turėjau pasiūlymą, aš tiesiog pasirinkau kitą kelią ir neišvažiavau. Ar šiandien dienai gailiuosi, tai taip, manau, kad reikėjo bent jau pabandyti, bet kai tu žaidi klubinėse komandose, tu žiūri į viską – į atlyginimą, į sąlygas, kur važiuoji, ar gausi žaisti. Aš tuo tarpu galvojau, kad išvažiuodamas į „Panathinaikos“ gausiu daugiau žaidybinio laiko, būsiu svarbesnė figūra ir jau čia neblogai sekėsi viskas... Bet suklydau, negavau, galėjau ir ten pasėdėti ant suolo, bet tapau Eurolygos čempionu.
Atėnų „Panathinaikos“ klube žaidei su Ramūnu Šiškausku, kuris visada atrodydavo labai ramus ir santūrus. Ar jis niekada nebuvo susirgęs žvaigždžių liga, net kai tapo naudingiausiu Eurolygos sezono žaidėju?
Jis yra tas žmogus, kuris tiesiog darė tai, kas jam patiko, ir jis niekada to nesureikšmino. Aš nežinau, jis neparodydavo, ar jaudinasi ar dar kažką, jis toks atrodydavo – atsikėliau, einu pažaisiu ir grįšiu. Ar čia tas jo talentas, ar ta ramybė vidinė, bet jis nesureikšmina, kad yra čempionas ar MVP, tempiantis komandą, nes jis tiesiog ateina: „O gerai, man šiandien krenta, sumesiu trisdešimt“. Tokia gal jo natūra, bet jis tiesiog liko vaikiu iš Kaišiadorių. Atrodo, kad iš Kaišiadorių, nes nei pinigai jo, nei žinomumas – niekas jo nepakeitė, jis liko toks pats, kaip ir buvo.
Su Šiška turbūt turėjote atskirai balių po Eurolygos finalo? Ar su juo iš viso buvo galima atšvęsti normaliai, kaip su kokiu Š. Jasikevičiumi, jis pasileidžia kada nors plaukus?
Atšvęsti galima, yra jis tuose šventimuose dalyvavęs tikrai ne viename, bet plaukų jis nepasileidžia, santūriai elgiasi kaip visada, bet su juo būna iš tikrųjų ir linksma, ir viską. Aišku, jis pats iniciatyvos tam dalykui nerodys, bet Eurolygos finalą mes atšventėme su visa komanda, tikrai ne dviese <...>. Ramūnas kaip ir visi šventė, bet taip, tu nerasi jo kažkur prie tvoros vemiantį ar ten susimušusį su kuom nors, nes jis ramesnio būdo žmogus.
Ar sunku buvo rungtyniauti prieš Arvydą Sabonį? Ar naudodavaisi jo lėtumu gynyboje?
Aš žaidžiau prieš jį tiktai vieną sezoną. Kitas dalykas, kai jis čia atvažiavo, jam buvo jau apie 40-imt metų. Aš tik jausdavau vieną, kad kai aš jį dengiu, tai galvoju tik nuo jo noro priklauso, kiek jis įmes. Ir realiai sakau, kai stengiesi iš visų jėgų ir tu laikai tą jo masę, aš prie jo prieinu, vis tiek ten atrodo dešimt centimetrų skiriasi, bet jausdavausi kaip kokiu kilometru atsilikęs – tiek masė, tiek ūgis, tiek kamuoliuko valdymas, atrodo tarsi su teniso kamuoliuku jis žaidžia ir visada tik įsivaizduodavau, kokio jis gerumo savo laikais buvo. Ir jeigu ne tos visos jo traumos, koks jis pasaulyje būtų, ta pėda įspausta būtų Holivude ir ten pėdą jis būtų palikęs...
Prieš jį bėgi į greitą, kiek susirenki kamuolių, kur jis nespėja, kur patingi, bet tiesiog jausdavau ant kiek jis buvo geras, kai jis buvo geras. Netgi paskutiniais metais jis buvo Eurolygos sezono MVP ir, kai atrodo jis jau vos bėga, nebėga, kažkur eina, nenueina, bet su juo nelyginčiau nei vieno – gali statistiką Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas parodyti žymiai geresnę, bet nemanau, kad jie šalia Sabo gali stovėti.
Visą „Krepšinio namų“ dokumentikos ciklo šeštąją seriją žiūrėkite čia:
