Praėjusią savaitę čiurną rimtai susižeidė Jonas Valančiūnas. Realu, kad NBA sezonas pagrindiniam rinktinės vidurio puolėjui yra baigtas. „Toronto „Raptors“ klubo „centras“ pareiškė, kad ši trauma turės padarinių jo ateičiai. Šie žodžiai nuskambėjo grėsmingai ir turbūt sunaikino ne vieną J. Kazlausko nervų ląstelę.
Neišleis JV į olimpiadą?
Jei Jono čiurna gis lėtai, visiškai neatmestinas variantas, kad „Raptors“ vadovai lieps lietuviui ant olimpinių žaidynių padėti kryžių. Robertas Javtokas pataria J. Valančiūnui nesiveržti į aikštę, kol tvirtai neatsistos ant kojų. Kitu atveju, pasak „Žalgirio“ aukštaūgio, Jono karjera gali greitai baigtis.
J. Valančiūnas, be abejonės, yra svarbiausias žmogus rinktinėje, gal net pusė komandos. Uteniškis tobulėja kaip ant mielių. Sustiprėjo fiziškai, psichologiškai, tapo kur kas judresnis, agresyvesnis, dažniau meta ir pataiko iš vidutinio nuotolio, žaisdamas veidu į krepšį sėkmingai veržiasi ir į kairę pusę. Jonas jau neretai duoda kruopų ir geriausiems lygos „centrams“.
Šio sezono NBA atkrintamosiose varžybose J. Valančiūnas vidutiniškai pelno po 15 taškų, atkovoja po 12,1 kamuolio. Šie skaičiai tikrai būtų įspūdingesni, jei „Raptors“ komandoje būtų mažiau savanaudžių žaidėjų.
Klaustukai dėl D-Mo ir Sabonio
Tikimybė, kad ir kitas NBA lietuvis Donatas Motiejūnas gali nevykti į Rio kur kas didesnė. Universalusis aukštaūgis, turėjęs didžiulių problemų su nugara ir ilgą laiką nerungtyniavęs, tikriausiai neliks „Houston Rockets“ ekipoje.
Jei Donatas pasirašys sutartį su naujuoju klubu, jo vadovai ir treneriai drąsiai gali uždrausti Lietuvos krepšininkui žaisti Brazilijoje. Net jeigu D. Motiejūnas toliau vilkėtų „Rockets“ aprangą, šio klubo atstovai, ko gero, nesižavėtų lietuvio troškimu ginti šalies garbę.
Yra klaustukų ir dėl Domanto Sabonio. Beveik nekyla klausimų, kad NBA naukojų biržoje dalyvausiantis Lietuvos krepšinio legendos sūnus sudarys kontraktą su kuriuo nors NBA klubu. Tos komandos vadovai irgi gali daryti spaudimą jaunajam aukštaūgiui, kad šis praleistų olimpines žaidynes.
Nors mažai tikėtina, bet neatmestinas variantas, kad Domantas norėdamas geriau pasirengti debiutui stipriausioje pasaulio lygoje atsisakys kvietimo į rinktinę. Taip daugiau nei prieš metus padarė ir talentingasis latvis Kristapas Porzingis.
Medalius matys kaip savo ausis?
Nežinia, ar iki olimpiados spės atgauti sportinę formą jau ilgą laiką nerungtyniaujantis R. Javtokas. Jo netektis irgi būtų skausminga. Pirmiausia – gynyboje. Neaišku, ar profesionaliai krepšinį dar kada nors žais Linas Kleiza. Jo šansai pasirodyti Brazilijoje iš esmės yra lygūs nuliui.
Jeigu neduokdie iš išvardintų keturių Lietuvos bokštų bent du neatvyktų į olimpiadą, tėvynę reikėtų gelbėti Antanui Kavaliauskui, Artūrui Gudaičiui, gal ir prie karjeros pabaigos artėjančiam Darjušui Lavrinovičiui. D. Motiejūno. D. Sabonio, R. Javtoko nebuvimą dar galima iš dalies kompensuoti, bet jei iškris J. Valančiūnas, mūsų rinktinė medalius matytų kaip savo ausis. Tada net norint patekti į ketvirtfinalį reikėtų aukštesnių jėgų pagalbos.
Įžaidėjo problema gyva
J. Kazlauskui nemenkas galvos skausmas ir dėl įžaidėjų. Mantas Kalnietis po 2014 metais patirtos sunkios raktikaulio traumos akivaizdžiai tapo blogesniu žaidėju. Pagrindinis rinktinės atakų dirigentas itin blankiai atrodė „Žalgiryje“, dabar toli gražu neblizga ir Milano „Emporio Armani“ gretose. Mantas neatgauna pasitikėjimo savo jėgomis, netaikliai atakuoja, dažnai klysta, retai veržiasi prie krepšio.
Kita blogybė – ne tik neturime kito lygiaverčio įžaidėjo, bet su žiburiu reikia ieškoti dublerio M. Kalniečiui. Galbūt ši bėda nekamuotų, jei anksčiau rinktinėje, bet kontrolinėse rungtynėse būtų išbandytas Mindaugas Girdžiūnas. O dabar Klaipėdos „Neptūno“ įžaidėjas neturi rinktinės lygio varžybų patirties ir kažin ar duotų apčiuopiamos naudos, net jei treneriai jį paimtų į nacionalinę komandą.
M. Girdžiūno potencialą buvo galima įžvelgti anksčiau. Jis Lietuvoje iš esmės neturi sau lygių pagal metimą po driblingo (staigiai stabtelėjus), apgaulingų judesių arsenalą ir vienodai efektyvų prasiveržimą į abi puses. Be to, klaipėdietis, sugebantis žaisti ir atakuojančiuoju gynėju, yra greitas žaidėjas, neblogas metikas.
Prastą sezoną žaidžia „Žalgirio“ atakų organizatorius Lukas Lekavičius. Solidžiau rungtyniavo Prienų-Birštono „Vytauto“ įžaidėjas Šarūnas Vasiliauskas, bet matėme, kad rinktinėje jį paralyžiuoja jaudulys. Solidžiai gintis mokantis Žygimantas Janavičius, kurį „Lietuvos rytas“ paskolino „Lietkabeliui“, jau turbūt niekada nepagerins savo metimo, o į krepšį nežiūrintis žaidimo dirigentas vargu ar gali būti rinktinės narys. Tuo tarpu Adas Juškevičius labiau antrasis numeris nei pirmasis. Be to, silpnai ginasi.
Kita vertus, viską piešti juodžiausiomis spalvomis nesinorėtų. Mes juk tikrai turėsime J. Kazlauską. Sumanusis matematikas net ir neturėdamas aukšto lygio asų sugeba išspausti maksimumą. Lietuvos rinktinė, popieriuje atrodžiusi kaip vidutiniokų komanda, laimėjo sidabro medalius dviejuose Europos čempionatuose iš eilės, pasaulio pirmenybėse pateko į pusfinalį. O kodėl gi nedriokstelėjus ir olimpinėse žaidynėse?
