Pamačius bėgančią Aušrą net nepagalvotum, kad bėgikė praktiškai nieko nemato – anksčiau laiko gimusi moteris į gyvenimą atėjo su daliniu apakimu: kaire akimi paralimpietė visiškai nemato, dešine regi vos 6 proc.
„Toli esantys daiktai man iškart liejasi, o kai bėgu, galiu net nesuprasti, ką prieš save matau. Realiai galiu įžiūrėti didesnį ir ryškesnį objektą tik 1 metro atstumu ir tai kartais akys mane pačią apgauna. Pasitaiko situacijų, kad bėgiodama prasilenkiu su pažįstamais, tačiau jei nepažinau jų balso ir neįspėjau jų įžiūrėti, galiu net nesuprasti, kad reikėjo pasisveikinti“, – pasakoja A. Garunkšnytė.
Sportas į moters gyvenimą atėjo labai anksti, dar antroje klasėje, besimokant Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC).
„Nuoširdžiai sakau, nežinau, kur dabar būčiau, jei būtų tekę lankyti įprastą mokyklą. Turbūt per fizinio lavinimo pamokas būčiau likusi sėdėti ant suolelio, kol kiti sportuoja. Būtent LASUC pradėjau lankyti lengvosios atletikos būrelį, o sulaukus paauglystės fizinio lavinimo mokytojas pasiūlė bandyti bėgti vidutinius nuotolius. Taip ir užsikabinau“, – pasakoja A. Garunkšnytė.
Ji neslepia, kad 12-oje klasėje buvo kilusių minčių mesti sportą, nes mokslai buvo svarbiau. Pati dabar džiaugiasi, kad taip ir nepabėgo nuo šio užsiėmimo, tapusiu pagrindiniu moters motyvatoriumi ir džiaugsmo šaltiniu.
„Aktyvūs, sportuojantys žmonės su įgimta ar įgyta negalia įrodo, kad nėra nieko neįmanoma, kai turi ne tik didelę motyvaciją, bet ir tam tinkamas sąlygas. Palaikome visus žmones su negalia, kurie nepasiduoda trukdžiams ir iššūkius priima kaip galimybę augti ir stiprėti. „Bitė Lietuva“ prisideda prie to, kad jų socializacijos poreikiai būtų tinkamai atliepti, o įtrauktis būtų ne lozungas, tačiau mūsų visuomenėje nuosekliai didėtų“, – sako Daiva Budrikė, Lietuvos paralimpinę komandą remiančios „Bitė Lietuva“ įvaizdžio komunikacijos skyriaus vadovė.
Sekmadieniai – intensyviausiai treniruotei
Paryžiaus paralimpinėms varžyboms besiruošianti A. Garunkšnytė intensyviai treniruojasi net šešias dienas per savaitę.
„Praktiškai kasdien bėgu, renku reikalingą pasiekti kilometražą. Didžiausią atstumą visada pasilieku sekmadieniui, tada bėgu iki 35 km, kartais daugiau. Pirmadieniais ilsiuosi, o jau kitą dieną ramiai prasibėgu krosą pagal pulsą, 10–14 km. Kitomis dienomis nubėgu 18 km ir panašiai. Be bėgimo dar turiu fizinių treniruočių, minu dviratį treniruoklį“, – pasakoja Lietuvą Paryžiuje atstovausianti bėgikė.
Moteris neslepia, kad nemažai dėmesio skiria ir darbui su sporto psichologe – 42 km ir 195 m atstumo maratonui reikalingas ne tik geras fizinis, bet ir psichologinis pasiruošimas.
„Stengiuosi nekalbėti apie tai, kokio rezultato tikiuosi paralimpinėse varžybose – nenoriu užkelti lūkesčių nei sau, nei aplinkiniams, kad vėliau nebūtų ir spaudimo. Apskritai labai atsargiai renkuosi su kuo bendrauti, nenoriu, kad mane suptų negatyvūs žmonės. Jei pradėčiau save dar kažkaip spausti, būtų rimtas perdegimas. To tikrai nenoriu – noriu tiesiog mėgautis šiuo etapu“, – sako A. Garunkšnytė.
Gana dažnai regos negalią turinčią bėgikę galima sutikti ir Vingio parke Vilniuje. Čia, kaip juokauja moteris, galėtų bėgti užsimerkus, nes parko takelius pažįsta kaip penkis savo pirštus.
„Čia bėgioju nuo paauglystės. Niekada bėgdama nesiklausau muzikos, turiu girdėti aplinką – gal pro šalį važiuoja dviratininkai ar paspirtukininkai, arba priešais stovyniuoja žmonės. Kai bėgu viena, tikrai būnu atsargesnė“, – teigia bėgikė.
Tiesa, paralimpinių varžybų metu A. Garunkšnytė į maratoną leisis ne viena – ją lydės gidas Linas Mikalainis.
„Įprastai su Linu pradedame treniruotis likus mėnesiui iki varžybų. Jis irgi yra maratonininkas, tačiau bėgdamas kartu turi prisitaikyti prie mano greičio. Kas aktyviai bėgioja, tikrai gerai žino, kad nėra lengva bėgti kito žmogaus tempu, kai pačiam gal patogiau bėgti greičiau“, – dalinasi moteris.
Šiemet paralimpinės žaidynės Paryžiuje vyks rugpjūčio 28 – rugsėjo 8 d., maratonas suplanuotas paskutinę žaidynių dieną.
