Prieš savaitę sportuoti pradėjęs Sienos „Montepaschi” komandos gynėjas Rimantas Kaukėnas džiaugiasi, kad jo kelio būklė gerėja. Tačiau krepšininkas į aikštę grįžti neskuba.
"Kol nesijausiu saugus, į aikštę nebėgsiu", - patikino jau daugiau nei keturis mėnesius komandos draugus stebėti tik nuo suolelio galintis gynėjas. Paskutinėmis praėjusių metų dienomis R.Kaukėnui įplyšo priekiniai kairiojo kelio raiščiai ir sezonas krepšinio aikštelėse lietuviui baigėsi.
Nors iš pradžių baimintasi, kad gynėjas nesuspės pasveikti ir iki Pekino olimpinių žaidynių, pats krepšininkas tvirtina, kad apsivilkti nacionalinės ekipos marškinėlius labai nori. "Bent kartą per mėnesį sapnuoju olimpiadą, kaip grįžtu į aikštę", - prisipažino "Montepaschi" komandą į Madride vykusias Eurolygos finalo ketverto varžybas atlydėjęs R.Kaukėnas.
Jo dar laukia ilgos reabilitacijos savaitės, tačiau gali būti, kad gynėjas spės grįžti į aikštę per atkrintamąsias Italijos pirmenybių kovas. "Jeigu jo niekas neišvarytų, aikštėje Rimas dirbtų nuo ryto iki vakaro", - kalbėdamas apie komandos draugą sakė Kšištofas Lavrinovičius.
- Koks jausmas sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolelio apsivilkus sportinius marškinėlius? - "Respublika" paklausė R.Kaukėno..
- Žinoma sunku, sėdėdamas galiu tik rėkti. Tačiau čia sėdint ir stebint komandos draugus viskas atrodo paprasčiau. Tribūnose irgi būtų sunku, net nežinau, kur geriau. Kai laimi, visur yra gerai, o kai pralaimi - visur blogai.
- Neseniai pradėjote sportuoti su komanda. Vadinasi, kojos būklė gerėja?
- Įsigijau porą užtrauktukų (rodo į siūles kelyje - red. past.), o kojos būklė gerėja. Tačiau dar reikia laiko, kad saugiau jausčiausi ir galėčiau sportuoti visa jėga. Kartu su komanda pradėjau sportuoti prieš savaitę, tačiau tai - tik lengvos treniruotės. Kartu padarau apšilimą, pamėtau, bet kontaktinio krepšinio nežaidžiu. To daryti neleidžia gydytojai, nes dar kiek per anksti, yra didelė rizikos tikimybė, kad vėl kas nors atsitiks.
- Ar skausmą vis dar jaučiate?
- Taip, kelis būna nutirpęs, nėra lankstus, jį pradeda skaudėti prieš orų permainas. Dabar kelyje yra pilna įvairiausių garsų, jausmų ir skausmų, tačiau jis manęs neriboja.
- Ketinate grįžti į aikštę per atkrintamąsias Italijos čempionato kovas?
- Sunku pasakyti. Yra svarbi ir daktarų, ir mano paties nuomonė. Svarbu, kokia bus savijauta. Atliksime įvairius testus, matysime, kaip išsivystė raumenys ir t.t. Į aikštę eisiu tik tuomet, kai pats jausiuosi saugiai. Aikštėje nesi teisėjas - eini žaisti, stumdaisi, griūni, todėl gali visko nutikti.
- Atrodo, kad Lietuvos rinktinę prieš olimpines žaidynes užklupo traumų epidemija.
- Žmonės pirmiausiai turi suprasti, kad svarbiausia yra žaidėjų sveikata. Lietuvos rinktinės vadovai rūpinasi, kad žaidėjai išgytų, nes gyvename ne vien tik šia vasara. Rinktinės varžybų bus ir ateityje, o jeigu žaidėjas subyrės - jo karjera baigsis. Rinktinė tai labai gerai supranta. Manau, kad visi žmonės, kurie domisi krepšiniu, turi suprasti, kad svarbiausia - žaidėjo sveikata. Tik paskui reikia žiūrėti, ar jis spės pasirengti, ar bus geros sportinės formos. Jeigu žaidėjas jausis saugus ir juo bus rūpinamasi, jis atiduos visas jėgas, kad dalyvautų olimpinėse žaidynėse ar kitose varžybose.
- Ar pasveiksite iki olimpiados?
- Atvirai sakant, labai noriu. Tačiau nieko konkretaus pasakyti negaliu. Anksčiau labai daug planavau ir sapnavau olimpiadą, kad žaidžiu, tačiau nenoriu nieko pažadėti nei sau, nei kitiems. O jeigu man kelis sutins? Dvi savaites turėsiu baigti sportuoti ir nieko daryti nebegalėsiu. Kol kas planuoti negaliu.