Vienas garsiausių pasaulio krepšinio teisėjų Romualdas Brazauskas dėl amžiaus cenzo šiemet baigė karjerą tarptautinėje arenoje. Arbitras pripažįsta pasiilgsiąs aukščiausio lygio varžybų. Visgi kabinti švilpuko ant vinies jis dar neketina. Juo labiau neketina trauktis iš krepšinio. Dirbančio kitoje srityje jis savęs tiesiog neįsivaizduoja.
Parako dar yra
– Liko kelios savaitės iki Eurolygos varžybų pradžios. Negaila, kad šiemet jau nebūsite šio turnyro dalyviu?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nenoriu būti aikštelėje. Manau, dar užtenka parako, galėčiau keletą metų teisėjauti. Bet yra tokie reikalavimai, kad 50 metų sulaukęs teisėjas negali teisėjauti oficialiose FIBA varžybose. Iš kitos pusės, praeitą sezoną tam morališkai ruošiausi. Kai teko sušvilpti paskutinėse rungtynėse pasaulio čempionate Turkijoje, buvo šiek tiek liūdna, bet priimu tai kaip realų dalyką. Dabar teks teisėjauti tik Lietuvoje. Žinoma, emociškai trūks aukščiausio lygio varžybų ir pilnų daugiatūkstantinių salių.
– Teisėjavote ne vieną dešimtmetį. Visą tą laiką teisėjavimas teikė malonumą ar kartais tai būdavo tiesiog darbas, kurį reikia atlikti?
– Dažniausiai tai būdavo malonumas. Nedažnai, bet būdavo ir rungtynių, kai žiūri į laikrodį ir lauki, kada tos rungtynės baigsis. Taip atsitinka, kai mačas būna labai neįdomus, kuri nors komanda pirmauja dideliu skirtumu. Tokios rungtynės man yra pačios sunkiausios, nes vis tiek reikia susikoncentruoti ir atlikti darbą iki finalinio švilpuko. Niekam jau nerūpi, kaip komandos žaidžia, bet vienintelė teisėjo klaida gali sukelti nepasitenkinimą ir turėti atgarsį, kuris užgoš rungtynių eigą. Kai vyksta įdomios varžybos, teisėjų klaidos ištirpsta, yra tarsi žaidimo dalis, nebent jos būtų labai svarbios, lemtingos. Apskritai visos klaidos yra žaidimo dalis.
– Dar ilgai ketinate teisėjauti Lietuvos krepšinio lygoje (LKL)?
– Esu apsisprendęs dėl ateinančio sezono, o paskui bus matyti. Man bus šioks toks iššūkis teisėjauti tik Lietuvoje. Viskas priklausys nuo motyvacijos. Manau, kad jos užtenka, bet turėsiu įsitikinti. Todėl tik po sezono galėsiu pasakyti, ar teisėjausiu toliau. Lietuvoje nėra teisėjų amžiaus limito, bet yra fiziniai ir teoriniai egzaminai. Be to, turi turėti atitinkamą reitingą. Kada baigti teisėjauti – kiekvieno teisėjo, kaip ir žaidėjo, apsisprendimo reikalas. Jei neleidžia sveikata, turi sustoti. Kitas dalykas, jei žaidėjas tampa netinkamas komandai, jis turi pats tai suprasti. Teisėjas irgi turi suprasti, kada reikia pakabinti švilpuką.
– Ar ketinate dirbti rungtynių komisaro darbą?
– Komisaro darbas yra natūrali teisėjo karjeros tąsa. Šiemet apie tai negalvoju, nes nėra tarptautinių seminarų, o šiaip kada sugalvojęs negali tapti komisaru. Reikia išlaikyti egzaminus, kad ir kokia būtų tavo kvalifikacija kaip teisėjo. Tarptautinis seminaras turėtų būti kitais metais. Galvoju, kad važiuosiu į jį, bet dar nesu apsisprendęs.
Su švilpuku – nuo vaikystės
– Prisimenate pačias pirmąsias rungtynes, kuriose teisėjavote?
– Lyg per didelį rūką, bet prisimenu. Man buvo 13 metų. Teisėjavau savo mokykloje tarpklasinėse varžybose. Mokytojas davė švilpuką. Nežinau, kodėl būtent man. Gal todėl, kad lankiau krepšinio treniruotes.
– Iš karto pajutote, kad šis užsiėmimas jums tinka?
– Daugiau iš tų rungtynių nieko neprisimenu, bet turbūt kažkas buvo. Kaip būna žmonėms potraukis tapyti ar groti. Matyt, man buvo potraukis teisėjauti, kuris išliko iki dabar. Momentas, kai supratau, kad tai bus ne tik hobis, o kažkas daugiau, atėjo jau studijų laikais. Kai esi jaunas žmogus, labai norisi žaisti krepšinį, atrodo, kad gali daug ką nuveikti. Bet aš tuo metu, studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute fizinį lavinimą ir geografiją, jau dirbau šiek tiek treneriu. Viskas susidėjo ir reikėjo kažką rinktis. Ir teisėjo, ir žaidėjo, ir trenerio darbas vyksta dažniausiai vakare. Negali vienu metu būti trijose vietose. Teko apsispręsti. Man padėjo žmonės, kurie tuo metu vadovavo teisėjų darbui Vilniaus mieste. Dėl trenerio darbo pats apsisprendžiau, kad su teisėjavimu tai nesuderinama. Treneriu dirbau bene šešis mėnesius ir paskui šį darbą mečiau.
– Gyvenime irgi mėgstate pateisėjauti?
– Gal ir taip. Vis tiek lieka „svieto lygintojo“ vaidmuo. Bet stengiuosi nebūti visažiniu ir visų sričių specialistu. O kai pats žaidžiu krepšinį, stengiuosi neteisėjauti, tačiau labai dažnai būna, kad kolegos kreipiasi, klausia, ar buvo taisyklių pažeidimas. Tada tenka atsakyti į klausimą.
Susitikimai su žvaigždėmis
– Tarptautinė kategorija jums suteikta, kai buvote 26 metų. Tai įprasta praktika ar šiuo atžvilgiu aplenkėte kolegas?
– Dabar tai būtų normalu. Galima išskirti kelis etapus. Kai man buvo suteikta tarptautinė kategorija, buvau tikrai gan jaunas. Juo labiau kad tuo metu atstovavau Tarybų Sąjungai. Tuo metu labai nedaug teisėjų gaudavo kategoriją tokio amžiaus. Dažniausiai ji būdavo suteikiama, sulaukus 30 metų ar daugiau. Paskui atėjo kitas etapas, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Buvo ir jaunesnių už mane. Jei neklystu, Tomui Jasevičiui buvo 24 metai. Dabar įvesta taisyklė, kad teisėjai gali gauti tarptautinę kategoriją, būdami nuo 35 iki 45 metų. Negali gauti anksčiau, nes manoma, kad teisėjas dar nėra patyręs ir negali atitikti reikalavimų. Aš manau, kad tai nėra teisinga. Visada atsiranda talentų. O riba iki 35 metų yra teisinga. Jei teisėjas vyresnis, jam jau nelieka laiko kažką pasiekti.
– Pripažinkite, tikriausiai malonu jausti, kad net tokios žvaigždės kaip Lebronas Džeimsas ar Kobė Brajentas turi paklusti jūsų reikalavimams? Neapima visagalybės jausmas?
– Toks jausmas nekyla. Kyla geras jausmas, kai turi galimybę su tokiomis žvaigždėmis tiesiogiai bendrauti aikštelėje. Tai malonios akimirkos. Prisiminimai išlieka visam gyvenimui.
– Ar dirbti su tokiomis žvaigždėmis yra sudėtingiau?
– Visokių yra žvaigždžių. Geriausi krepšininkai vienodai gerai žaidžia aikštelėje, bet skirtingai bendrauja su teisėjais. Vieni gal yra daugiau „pasikėlę“, bet daugelis yra normalūs žmonės. Jie neparodo to, kiek turi dolerių kišenėje. Nepasakyčiau, kad NBA žvaigždės yra labiau pasipūtusios nei Europos krepšininkai. Juo labiau kad ten yra griežtesnis taisyklių traktavimas, ypač techninių pražangų. Pas mus jos skiriamos kur kas rečiau, nes už jas būna labai didelės baudos – du metimai ir dar kamuolio valdymas. NBA yra paprasčiau, jie meta vieną baudos metimą. Šiuo atžvilgiu NBA taisyklės man yra priimtinesnės. Teisėjui nereikia galvoti, ar bausti, ar ne. Europoje tai gali labai atsiliepti rungtynių rezultatui.
Namie dirbti sunkiau
– Esate minėjęs, kad įsimintiniausios rungtynės, kuriose teisėjavote, buvo du olimpinių žaidynių finalai. O kuris mačas buvo sunkiausias? Galbūt kažkuris iš jų paliko slogius atsiminimus?
– Tokių rungtynių, palikusių slogų įspūdį, negaliu prisiminti. Kol kas neturėjau rungtynių, kuriose dėl mano klaidos laimėtų ne ta komanda. (Pabeldžia į stalą.) Tai pati blogiausia situacija teisėjui. Būna kartais, kad jauti, jog nepataikai į koją. Kaip ir žaidėjams būna, kad kamuolys nelenda į krepšį. Paskui ieškai priežasčių – kodėl? Ar neišsimiegojai, ar rungtynių dieną nepailsėjai, ar negalėjai susikaupti.
– Palyginkite teisėjavimą vietiniame fronte ir Eurolygoje. Galbūt teisėjauti LKL yra netgi sunkiau nei Europoje?
– Taip ir yra. Visada sunkiau teisėjauti savame kieme, nes visus pažįsti, labai dažnai su jais susitinki. Eurolygoje susitinki 1–2 kartus per sezoną. Gal tik komandoms, kurios patenka į atkrintamąsias varžybas ar finalo ketvertą, teisėjauji dažniau – tris ar daugiausiai keturis kartus. Kitas komandas matai retai. Vieni kitiems neįkyrime.
– Kokios charakterio savybės geram teisėjui tiesiog būtinos?
– Turi visada išlaikyti šaltą protą ir užgniaužti savyje emocijas, jei jos kyla dėl ginčų su žaidėjais ar treneriais.
Klaidos kaina
– Krepšinyje dėl teisėjavimo nekyla tokių didelių skandalų kaip futbole. Gal dėl to, kad krepšinyje greičiau įvedamos naujovės – padidintas teisėjų skaičius, įteisintos vaizdo peržiūros?
– Manau, pagrindinis dalykas yra didelis pasaulinis dėmesys futbolui. Tik Lietuvoje mes visi ligoti krepšiniu. Bet pasaulio mastu krepšinis yra nežinau kurioje vietoje. Esame labai maži, palyginti su futbolu. Antra vertus, didesnis teisėjų skaičius ir vaizdo peržiūros yra gyvenimiški dalykai. Jie atsiranda, kai yra poreikis. Kai kažkada žaidėjai lėtai bėgiojo, krepšinyje užteko dviejų teisėjų. Dabar yra trys, apie ketvirtą kol kas negalvojame. Futbole jau kalbama net apie šešis teisėjus. Atsižvelgiant į tai, kokia dabar yra sporto komercializacija, tos vaizdo peržiūros yra būtinos. Ką reiškia vienas netikslus sprendimas pasaulio čempionate? Jis nubraukia visą trenerių darbą. Viena teisėjo klaida pakeičia daugelio žmonių gyvenimus. Net savižudybių gali būti. To galima išvengti, kadangi dabar turime tokias priemones. Anksčiau jų nebuvo. Labai gerai prisimenu, kaip prieš daugelį metų LKL varžybose sugedo laikrodis ir nebuvo signalo. Reikėjo remtis televizine medžiaga, nors ji nebuvo įteisinta. Tačiau mes neturėjome ko griebtis ir visi tai priėmė kaip normalų dalyką. Paskui LKL nuostatuose tai buvo įteisinta. Visose gyvenimo srityse reikia remtis pažanga ir naudotis laimėjimais.
– Ar krepšinio teisėjas Europoje gali pragyventi tik iš šio darbo?
– Žinoma, tai įmanoma. Ir Lietuvoje yra teisėjų, kurie tik teisėjauja. Visgi daugelis teisėjų turi kitus darbus.
– Garsiausių Europos futbolo teisėjų profesijos yra labai įvairios – nuo mokytojų iki finansų analitikų. O kaip yra krepšinyje?
– Irgi taip pat. Yra ir banko darbuotojų, ir teisininkų, ir mokytojų. Tačiau dažniau teisėjai renkasi su sportu susijusį darbą, nes galima lengviau viską suderinti. Kelionės atima daug laiko. Turint normalų darbą, būtų nelengva išsilaikyti. Ne kiekvienas bosas gali tave išleisti kas savaitę arba kas antrą trims dienoms. Žinau kelis atvejus, kai teisėjai anksti baigė karjerą Eurolygoje, nes negalėjo jos suderinti su kitais darbais.
– Kodėl teisėjais netampa žinomi krepšininkai?
– Krepšininkai, kurie žaidžia aukščiausiame lygyje daug metų, tikriausiai pavargsta nuo krepšinio. Trenerio darbas jiems yra artimesnis. Yra ir laiko klausimas. Pradėti teisėjo darbą sulaukus daugiau nei 30 metų nėra pats tinkamiausias laikas. Buvę žaidėjai turi pranašumą, jie supranta žaidimą, jį jaučia. Visgi reikalinga ir nevienadienė praktika.
BBL iššūkiai
– Eidamas Baltijos krepšinio lygos direktoriaus pareigas jaučiatės taip pat tvirtai kaip ir aikštelėje?
– Viskas priklauso nuo patirties. Šiame poste esu jau ketvirtus metus, taigi jaučiuosi kur kas tvirčiau nei pirmaisiais metais.
– Emocijų šiame darbe turbūt daug mažiau?
– Žinoma. Bet mano darbas visą gyvenimą susijęs su sportu. 10 metų po studijų baigimo dirbau mokykloje. Paskui 14 metų Krepšinio federacijoje. Taigi didelių pokyčių darbo srityje neįvyko.
– BBL lyga nuolat keičiasi. Kaip ją įsivaizduojate po penkerių metų?
– Formatas keičiasi ne taip dažnai. Jis pasikeitė tik šiemet. Viską diktuoja gyvenimas. Jei nebūtų įsikūrusi VTB lyga, manau, niekas nebūtų pasikeitę. Bet šiemet mes turime 12 komandų elitiniame divizione. Tai mums šioks toks iššūkis ir eksperimentas. Sezonas parodys, ar buvome teisūs, padidinę skaičių. Kol kas negaliu pasakyti, koks bus formatas kitais metais.
– Įžvelgiate šios lygos plėtros galimybes?
– Lygos plėtrą įsivaizduoju kaip komandų stiprėjimą. Jei stiprės ekonomika, komandos turės didesnius biudžetus ir galės įsigyti geresnių žaidėjų. Plėtra būtų tai, kad Baltijos regione būtų kuo daugiau stiprių komandų.
– Galbūt Latvijos ir Estijos komandos BBL lygai skiria daugiau dėmesio nei Lietuvos klubai? Visgi Lietuva krepšinyje yra aplenkusi kaimynes ir turi stipresnį nacionalinį čempionatą.
– Manau, kad Latvijos ir Estijos komandoms visada yra iššūkis nugalėti lietuvius. Bet šiemet du stipriausi mūsų klubai pradės žaisti tik nuo atkrintamųjų varžybų. Taigi reguliariajame sezone Lietuvos komandos tikrai nedominuos. Jos turėtų būti maždaug tokio paties pajėgumo kaip ir Latvijos ar Estijos ekipos.
– O savo paties ateitį po penkerių ar dešimties metų įsivaizduojate be krepšinio, dirbant kokį nors visiškai su juo nesusijusį darbą?
– Neįsivaizduoju ir tikriausiai taip nebus. Nejaučiu poreikio ir nemanau, kad galėsiu kitose srityse išmanyti tiek, kiek išmanau krepšinyje.
Romualdas Brazauskas
- Gimė 1960 m. liepos 31 d. Biržuose.
Laimėjimai:
- Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) kategorijos teisėjas nuo 1987 m.
- 12 kartų teisėjavo Eurolygos finalo ketverto turnyruose.
- Dirbo penkiuose Europos čempionatuose, keturiuose pasaulio čempionatuose ir keturiose olimpinėse žaidynėse.
- 2000 ir 2008 m. teisėjavo olimpinių žaidynių vyrų turnyrų finalinėse rungtynėse.
Darbas:
- Nuo 2007 m. yra Baltijos krepšinio lygos direktorius.
- Šiemet tapo FIBA Techninės komisijos nariu.
Arūnas ABROMAITIS
