Prieš lemiamą dvikovą – emocingi legendinės rankininkės Rimos Sypkus linkėjimai Lietuvos rinktinei

Praėjus daugiau nei trisdešimtmečiui, šį pasiekimą sieks pakartoti dabartinė Lietuvos rankininkių karta. Lemiamoje 2025 m. pasaulio čempionato atrankos dvikovoje Lietuvos rankininkės trečiadienį svečiuose ir sekmadienį namuose susitiks su Farerų salų rinktine.

Prieš lemiamą dvikovą Lietuvos rinktinę Farerų salų sostinėje pasiekė legendinės rankininkės Rimos Sypkuvienės-Sypkus linkėjimai. Viena labiausiai tituluotų Lietuvos rankininkių vilkėjo nacionalinės rinktinės marškinėlius istoriniame 1993 m. pasaulio čempionate ir buvo viena rinktinės lyderių.

„Labai noriu paskatinti Lietuvos rinktinę žiūrėti į šią kovą, kaip į galimybę, o ne kaip į pareigą, kaip kad darėme mes. Tai yra šansas parodyti save, augti ir semtis patirties bei išbandyti savo ribas. Svarbiausia – tai yra galimybė žaisti dėl Lietuvos ne bijant, o tikint. Mano nuomone, Farerų salų komanda nėra favoritė. Abiejų rinktinių jėgos ir galimybės yra vienodos. Viskas yra mūsų merginų, ir aišku, trenerio rankose. Motyvacija, vienybė, drąsa – tai yra komandos stiprybė. Reikia žaisti širdimi, kaip tada žaidėme mes. Reikia nebijoti klysti ir nepamesti džiaugsmo. Pergalė gimsta ne iš baimės pralaimėti, o iš tikėjimo, kad galite laimėti. Ir aš tikiu, kad Lietuvos rinktinė gali laimėti“, – rinktinei linkėjo R. Sypkus.

Kalbėdama su Rankinis.lt, R. Sypkus neslėpė emocijų ir teigė, jog lyg šiandien prisimena tuos jausmus, pasaulio čempionate matant plevėsuojančią nepriklausomos Lietuvos trispalvę ir girdint skambančią „Tautišką giesmę“.

„Iki šiol man tai yra vienas ypatingiausių gyvenimo momentų. Tai buvo pirmas kartas, kai nepriklausomybę atgavusios Lietuvos rinktinė dalyvavo tokio lygio turnyre. Tai buvo ne tik sportinis, bet ir istorinis įvykis ir netgi dvasinis išgyvenimas. Neįtikėtinas jausmas, kurį sunku sulyginti netgi su iškovotais titulais ir medaliais“, – teigė R. Sypkus.

O sulyginti legendinė rankininkė tikrai turi ką. Jau karjeros pradžioje R. Sypkus dukart tapo pasaulio jaunimo čempione, vėliau laimėjo medalius pasaulio ir Europos čempionatuose, dalyvavo olimpinėse žaidynėse, su Vilniaus „Eglės“ komanda laimėjo IHF Europos taurę (dabartinę EHF Europos lygą), o su Vienos „Hypobank“ klubu net keturis kartus triumfavo Čempionių lygoje ir pagal šį rodiklį patenka į 20-uką tituluočiausių rankininkių per visą Čempionių lygos istoriją.

„Tas istorinis pasaulio čempionatas buvo labai emocingas ir tos emocijos mus per daug užvaldė. Gal todėl ir rezultatas nebuvo toks geras, kokio tikėjomės ir buvome vertos. Tada labai stipriai spaudėme save, kad privalome laimėti, nes jautėme didžiulę pareigą ir norėjome pateisinti visų lūkesčius. Norėjome įrodyti, kad Lietuvos rankininkės, kaip nepriklausomos valstybės atstovės ir be Sovietų sąjungos gali būti pasaulio rankinio elite. Tas vidinis spaudimas virto perdegimu. Nesimėgavome žaidimu ir tuo buvimo pasaulio čempionate stebuklu, o norėjom perlenkti lazdą“, – tvirtino 13 vietą pasaulio čempionate užėmusios rinktinės lyderė.

Kelialapį į 1993 m. pasaulio čempionatą Lietuvos rinktinė iškovojo Vilniaus sporto rūmuose surengtame atrankos turnyre. 1992 m. pabaigoje vykusiame pasaulio čempionato B grupės turnyre Lietuvos rankininkės iškovojo penkias pergales iš eilės ir šis rekordas išlieka nepagerintas iki šiol.

„Atgavus nepriklausomybę, Lietuvos rinktinės kūrimas buvo labai sunkus etapas. Jaunoje valstybėje viskam trūko pinigų, todėl trūko ir treniruočių sąlygų bei stovyklų. Visur važiuodavome autobusu. Kelionėse neturėjome pinigų net vandeniui atsigerti nusipirkti. Visą maistą susikraudavo patys tiek dienų, kiek truks kelionė. Sąlygų net negali lyginti su tomis, kokias dabar turi sportininkai. Vilniuje sportuoti dar buvo pusė bėdos, bet teko žaisti ir kituose miestuose, kur salėse buvo vos ne minusinė temperatūra. Gerai, kad taisyklės tuo metu nebuvo tokios griežtos ir mums rungtynėse leido užsimauti kelnes po šortais, nes nuo šalčio net rankos buvo sugrubusios. Salėse šildymą įjungdavo tik specialiai treniruotėms ar rungtynėms. Kartais tuo pasinaudodavo ir futbolininkai, ateidavę pasitreniruoti po mūsų. Bet visi šie sunkumai greitai užsimiršo po to, kai iškovojome kelialapį pasaulio čempionatą. Tai buvo didžiulis pasiekimas“, – prisimena R. Sypkus.

Pasak legendinės rankininkės, išlaikyti pajėgios Lietuvos rinktinės neleido labiau ne prastos sąlygos, o tuo metu aiškių taisyklių nebuvimas ir atsivėrusios galimybės išvykti į užsienio klubus.

„Kai su Vilniaus „Eglės“ komanda laimėjome Europos taurę ir du sezonus iš eilės žaidėme finale, mūsų norėjo daugelis Europos klubų. Tiesą sakant, mes Europos turnyruose netgi turėjome mažesnę konkurenciją negu Sovietų sąjungos čempionate. Kai tapome nepriklausomi, visi puolėme išvažiuoti į užsienio klubus. Norėjosi karjeros pabaigoje ir kažkiek užsidirbti pinigų, o ne tik žaisti dėl prestižo. Dėl to tapo labai sunku organizuoti rinktinės stovyklas. Užsienio klubai nenorėjo išleisti žaidėjų į rinktinę, nes nebuvo vieningo ir suderinto rinktinių varžybų tvarkaraščio, kaip yra dabar. Europos rankinio federacija dabar viską reguliuoja, yra aiškios taisyklės, suderinti rinktinių ir klubų varžybų tvarkaraščiai ir rankininkams dėl to nereikia sukti galvos“, – sakė R. Sypkus.

Legionierės karjerą R. Sypkus pradėjo šiek tiek vėliau negu kitos su „Eglės“ rankininkės. 1990 m. R. Sypkus susilaukė dukters ir buvo trumpam pasitraukusi iš rankinio. Vos tik grįžusią į aikštelę, lietuvę iškart prisiviliojo stipriausias tuo metu Europos klubas – Vienos „Hypobank“.

1993 m. išvykusi į Austriją, R. Sypkus dėl tuo metu klubuose galiojusio legionierių limito, turėjo priimti ir Austrijos pilietybę, dėl ko neteko galimybės žaisti Lietuvos rinktinėje.

„Austrijos klubas manęs labai norėjo, bet tuo pačiu kėlė ir sąlygas dėl pilietybės. Bet sąlygų turėjau ir aš. Griežtai pasakiau, kad kol nesužaidžiau už Lietuvos rinktinę pasaulio čempionate, pilietybės nekeisiu. Austrai leido sužaisti pasaulio čempionate ir tada iškart suteikė Austrijos pilietybę. Po dvejų metų jau žaidžiau Austrijos rinktinės gretose. Austrijoje vykusio 1995 m. pasaulio čempionato organizatoriai dėl manęs netgi pavėlino čempionato pradžią pora dienų, nes pagal taisykles, turėjo praeiti lygiai dveji metai, kad aš atitikčiau sąlygas ir galėčiau atstovauti kitai rinktinei. Šis mano sprendimas buvo daugiau toks sveikas egoizmas. Lietuvoje buvo daug nežinomybės, o norėjosi žaisti aukščiausiame lygyje ir tuo pačiu užsidirbti pinigų bei gyventi ten, kur yra užtikrintas tavo gyvenimas“, – teigė iki šiol Vienoje gyvenanti 58 metų R. Sypkus.

Su „Hypobank“ klubu, kuriame tuo metu žaidė ir kita lietuvė Aušra Miklušytė-Fridrikas, R. Sypkus net keturis kartus – 1994, 1995, 1998 ir 2000 m. triumfavo Čempionių lygoje.

„Mums su Aušra teko pagrindinis vaidmuo komandoje. Čempionių lygoje žaisdavo praktiškai be keitimų, tikriausiai po 99,9 procentus rungtynių laiko. O Austrijos čempionato rungtynės mums būdavo tarsi lengvas pasivaikščiojimas. Man asmeniškai, buvo net nepatogu prieš varžoves žaisti visa jėga“, – šyptelėjo net septynerius metus iš eilės Austrijos čempione tapusi rankininkė.

Atstovaudamos Austrijos rinktinei, R. Sypkus ir A. Fridrikas 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse užėmė 5 vietą bei laimėjo bronzos medalius 1996 m. Europos ir 1999 m. pasaulio čempionatuose. A. Fridrikas dviejuose pasaulio čempionatuose iš eilės tapo geriausia čempionato žaidėja, o 1999 m. buvo išrinkta ir geriausia planetos rankininke.

Kitų valstybių rinktinėms atstovavo ir kitos Vilniaus „Eglės“ komandoje subrendusios rankininkės. Vokietijos rinktinės gretose Miroslava Trainovskaja-Rickevičienė laimėjo bronzą 1997 m. pasaulio čempionate. 1999 m. planetos pirmenybėse Vokietijai atstovavo 1993 m. dar Lietuvos rinktinės marškinėlius vilkėjusios Rasa Šulskytė bei Ingrida Radzevičiūtė.

„Jeigu būtume visos likusios Lietuvos rinktinėje, manau, kad tikrai galėjome patekti į olimpines žaidynes ir laimėti medalius pasaulio ar Europos čempionate. Daug mūsų rankininkių pateko į aukšto lygio klubus. Aišku, buvo ir tokių, kurios baigė karjerą dėl traumų ar neturėjo gerų sąlygų tęsti karjerą. Deja, Lietuvos rinktinei tuo metu labai trūko oficialių turnyrų, treniruočių stovyklų ir neturėjome sąlygų pasiruošimui. Buvo daug kliūčių ir parvykti į rinktinę iš klubų ir nežinojome, kaip įveikti tas kliūtis. Dabar yra nustatytos griežtos taisyklės ir klubai privalo išleisti rankininkes į rinktinę. Gaila, kad mūsų karta nesulaukėme šio laiko“, – sakė R. Sypkus.

Nuo 2008 m. R. Sypkus dirba Europos rankinio federacijos (EHF) būstinėje Vienoje ir varžybų skyriuje yra atsakinga už nacionalinių rinktinių pasaulio bei Europos čempionatų atrankos turnyrų organizavimą.

„Esu labai patenkinta savo darbu ir džiaugiuosi, kad toliau turiu galimybę būti rankinio pasaulyje. Visų vyrų ir moterų rinktinių kvalifikacinių turnyrų organizaciniai klausimai yra mano atsakomybė. Finaliniai pasaulio ir Europos čempionatų etapai jau pereina kitų darbuotojų atsakomybėn. Todėl labiausiai ir domiuosi rinktinių rezultatais, tarp jų ir Lietuvos moterų ir vyrų rinktinių pasiekimais. Smagu girdėti iš kolegų EHF, kad Lietuvoje rankinio populiarumas vėl auga, kad Lietuva pateikiama kaip pavyzdys dėl augančio žiūrovų lankomumo rinktinių rungtynėse. Norisi palinkėti, kad rankinis grįžtų tarp populiariausių sporto šakų Lietuvoje ir rankinio rinktinės džiugintų sirgalius pergalėmis“, – pokalbio pabaigoje linkėjo legendinė rankininkė.