Ketvirtadienį „Active Vilnius“ arenoje Rimanto Grigo auklėtinės susigrums su Lenkijos nacionaline rinktine, o sekmadienį „Twinsbet“ arenoje kausis su Europos čempione Belgija.
Abejas rungtynes transliuos TV6 televizija ir naujienų portalas tv3.lt.
Likus dviems turams iki Europos čempionato atrankos pabaigos Lietuvos rinktinė savo sąskaitoje turi 3 pergales iš 4 galimų ir C grupėje užima antrąją vietą.
Norint ją išsaugoti ir praktiškai užsitikrinti vietą tarp 16 geriausių Senojo žemyno komandų, lietuvėms ketvirtadienį užtenka bent vieno taško persvara nugalėti lenkes.
Pirmajame rate Lietuvos rinktinė Lenkiją nugalėjo 75:73.
Šios rungtynėse Katovicuose vyko dar 2023 m. lapkritį, o pirmuoju smuiku Lietuvos rinktinėje griežė 25 taškus pelniusi ir 34 naudingumo balus surinkusi Gintarė Petronytė.
Vis tik ketvirtadienį „Active Vilnius“ arenoje septynis kartus geriausia Lietuvos krepšininke pripažinta G. Petronytė rinktinei padės jau nebe savo žaidimu, o patarimais.
2024 m. kovą krepšininkė paskelbė karjeros pabaigą. Spalio pabaigoje Lietuvos krepšinio federacija (LKF) paskelbė, kad G. Petronytė dirbs Lietuvos rinktinės programos vadovo asistentės žaidėjų vystymui pareigose.
G. Petronytė nuo rudens taip pat dirba Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) sporto konsultante.
Naujienų portalas tv3.lt susisiekė su G. Petronyte ir išsamiai aptarė esmines Lietuvos moterų krepšinio aktualijas.
„Ateikite ir tikrai nenusivilsite. Moterų krepšinis tikrai gali būti įdomus. Esame labai arti pasiekimo, kurio laukiame jau dešimt metų. Žiūrovai yra svarbūs kaip oras. Mums tai labai svarbu, todėl kviečiu visa tai išgyventi ir patirti kartu“, – sako viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių.
Priminsime, kad aukščiausias Lietuvos moterų rinktinės pasiekimas – triumfas 1997 m. Europos čempionate.
Svarbiausia – neperdegti
Gintare, kiek vilčių dedate į šį Europos čempionato atrankos langą?
Vilčių dedame labai daug ir tai darome visi – žaidėjos, treneriai. Seniai buvo taip arti Europos čempionato, o dabar šis noras yra pasiekiamas ranka. Dešimt metų ten nebuvome ir dabar – puiki proga tai padaryti. Reikia įveikti varžovą (Lenkiją), kuris šiame lange jau buvo kartą įveiktas ir tai buvo padaryta išvykoje. Lenkės – labai stipri komanda, bet turime visas galimybes ir turime jomis naudotis.
Kaip konkrečiai dabar atrodo jūsų pareigos Lietuvos rinktinėje?
Esu atsakinga labiau už vadybinę dalį – tai man yra naujas ir labai įdomus procesas. Dabar suprantu, kaip užsipildo tribūnos, kaip parsiduoda bilietai, kaip reikia suorganizuoti komandų apgyvendinimą, viešbučius ir pan. Taip pat palaikau ryšį ir bendrauju su rinktinės narėmis. Iš bendravimo pusės niekas nepasikeitė.
Kiek rungtynėse su Lenkija gali reikšti psichologiniai dalykai? Kaip apsaugoti krepšininkes nuo per didelio noro, kad šis neperaugtų į perdegimą?
Pasakysiu atvirai – tokiose rungtynėse, kurios praktiškai lemia viską, psichologinis dėmuo bus pats svarbiausias. Atrankos procesas truko beveik dvejus metus ir dabar praktiškai viskas „stovi“ ant šitų rungtynių. Aišku, galima sakyti, kad tai yra spaudimas, bet aš visą gyvenimą jį dievinau. Aš visada sau uždėdavau didžiausią įmanomą spaudimą. Tokį, kokio niekas negali man uždėti iš aplinkos. Tai buvo mano varomasis kuras.
Tas pats yra ir dabartinėms rinktinės krepšininkėms – tai yra rungtynės, dėl kurių mes renkamės šitą dalyką ir dėl ko mes gyvename. Reikia jausti malonumą, ne tu žaisi namie ir tavo rankose yra galimybė padaryti tai, ko nebuvo jau seniai. Tai ir yra menas neperdegti – neperdegti tada, kai to labiausiai reikia. Niekam neįdomu, kad kažkada tu žaidei gerai. Tokiose rungtynėse viskas labai gerai pasimato, kas moka susidoroti su aplinkiniais veiksniais ir daro rezultatą.
Dabar yra padidintas dėmesys, prie kurio mūsų merginos nėra įpratusios. Bet tuo reikia tik pasidžiaugti. Jeigu mes norime, kad viskas nesubliūkštų ir tas dėmesys nebūtų trumpalaikis, mums reikalingas rezultatas.
Galbūt viena iš jūsų atsakomybių – padėti rinktinės krepšininkėms „neapsikrauti“ ir geraja prasme jas atpalaiduoti?
Matote, aš nesu psichologė, bet taip, mes tikrai turėsime pokalbius apie tai. Rinktinės krepšininkės juk nėra maži vaikai, jos žaidžia krepšinį jau daug metų ir žino, kaip su tuo tvarkytis. Beje, lenkės turėtų irgi jausti didelį spaudimą, todėl nėra taip, kad viena komanda jaučia spaudimą, o kita – ne.
Tvirtas branduolys ir Justės Jocytės unikalumas
Kalbant apie patį krepšinį, kur bus mūsų pagrindinės stiprybės – aukštaūgių linijoje ar perimetre?
Manau, bus pakankamai balanso. Abi komandos turi stiprią priekinę linija Mes visada didžiausią vidinę konkurenciją turime aukštaūgių grandyje. Tuo metu lenkės turi pajėgią natūralizuotą aukštaūgę, taip pat – 2 metrų vietinę žaidėją.
Mes esam pajėgios ir perimetre – turime Laurą Juškaitę, Justę Jocytę, kitų stiprių žaidėjų ir tai man labai džiugina.
Sakyčiau, kad dabar turime gerą balansą tarp jaunų ir jau patyrusių žaidėjų. Tos emocinės lyderystės dažniausiai imasi komandos senbuvės. Dabar komandoje turime Giedrę Labuckienę, Eglę Šventoraitę, Laurą Miškinienę, kurios prilaiko tvarką (šypsosi). Kapitonės raištį perėmusi L. Juškaitė yra puikus žmogus ir asmenybė, vienintelė iš rinktinės narių, šiuo metu žaidžianti Eurolygoje.
Aišku, visada daug tikimės iš Justės Jocytės, kuri atsigauna po traumos ir atrodo vis geriau. Manau, jos talentui lygių apskritai nėra. Justei yra svarbu žaisti už rinktinę ir jos vaidmuo taip pat bus vienas svarbiausių šiose rungtynėse.
Visiems labai įdomu sužinoti, o kokia Justė Jocytė yra tada, kai išsijungia kameros? Kokio tai charakterio žmogus?
Justė yra kitokia. Kai ji pirmą kartą pas mus atėjo į rinktinės treniruotę, jai buvo 13 metų. Bet ji jau tada nebebuvo vaikas. Aš dabar stebiu treniruotes, kartais padedu treneriams ir matau, kaip atrodo trylikametės. Tai skirtumas tarp jų ir tuometinės Justės yra kaip diena ir naktis.
Jos mąstymas elgesys, kalba, branda – Justė jau tada atrodė kokiais 3–4 metais vyresnė už savo bendraamžes. Ji – ne pagal amžių subrendęs rimtas ir tvirtas žmogus. Ji turi lyderio savybes, tvirtą charakterį.
Ji turi labai sveikintiną savybę – šaltą protą ir gebėjimą prisiimti atsakomybę, o ne ją nusimesti. Pamenu, kai praeitoje atrankoje žaidėme prieš Prancūzijos rinktinę. Su Juste žaisdavome „pikenrolą“ ir aš žinojau, kad kamuolys man bus paduotas ten, kur reikia ir tada, kada reikia. Dabar prasideda svarbiausi jos žingsniai įsitvirtinant moterų krepšinyje. Nesinori, kad ji tiesiog ateitų į moterų krepšinį. Norisi, kad ji ateitų ir dominuotų.
Ar nustebino, kad geriausia metų krepšininke tapo Gerda Raulušaitytė?
Nesakyčiau, kad nustebino, nes šiuose rinkimuose balsavo ne komisija, o žiūrovai. Gerda yra šaunuolė, džiaugiuosi dėl jos. Ji jauna ir perspektyvi mūsų krepšininkė. Ji yra ateities žaidėja, kuri jau šiai dienai verta būti dvyliktuke.
Lietuvos moterų rinktinė sulaukė dėmesio ir prestižiniuose M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose, kuriuos transliavo TV3. Kiek džiugu dėl to?
Labai smagu – Gerda Raulušaitytė, Dalia Donskichytė ir Giedrė Labuckienė ne tik ėjo raudonu kilimu, lipo ant scenos, bet ir įteikinėjo bene pagrindinį vakaro apdovanojimą, kurį laimėjo Metų atlikėja tapusi Jessica Shy. Taip pat buvo parodytas reportažas, kurio metu žmonės buvo paskatinti atvykti ir palaikyti mūsų rinktinės.
Problemos, kurios dažniausiai lieka už kadro
Nuo rudens dirbate LKF ir SKM organizacijose, iš arti matote Lietuvos mergaičių ir merginų krepšinį. Kas per pirmuosius kelis mėnesius maloniai nustebino, o kas, galbūt, nuvylė?
Man yra viskas nepaprastai įdomu, nes 20 metų gyvenau krepšinio burbule, kur už tave viskas padaryta, viskuo pasirūpinta ir tu turi atsakomybę tik už tai, ką tu veiki aikštelėje.
Žinojau, kad tų problemų yra, o dabar spręstinų dalykų pamačiau dar daugiau. Matau, kokie drastiški skirtumai tarp berniukų ir mergaičių, Berniukų treniruotėse yra prikimštos pilnos salės, jų nereikia raginti lankyti krepšinio, jie patys nori, o mergaites turi atvesti už rankos į treniruotę ir daryti viską, kad ji nepabėgtų. Tie dalykai labai pasimatė. Reikia labai daug dirbti.
Moterų krepšinis ir vaikų krepšinis vienas be kito neegzistuoja. Labai noriu visa tai apjungti. Jeigu neturėsime vaikų, iš kurių užaugs krepšininkės, nepadės ir didžiausi rėmėjų pinigai. Mes dabar neturime pakankamai žaidėjų, kurių užtektų Lietuvos čempionate turėti 6–7 komandas. Kai kurios komandos sudarytos legionierių pagrindu, nes mes tiesiog nebeturime vietinių žaidėjų.
Tikiu, kad galiu prisidėti prie augimo. Stengiamės užmegzti draugystes tarp klubų ir sporto mokyklų, pakviesti mergaites į profesionalių rungtynes, kad jos matytų pavyzdį. Jau pilnai įsijungiau į naują gyvenimą, man labai įdomu.
Jeigu sakome, kad viskas prasideda nuo moksleivių krepšinio, ar jums neatrodo, kad mes turime per mažai rungtynių pačioje Moksleivių krepšinio lygoje (MKL)? Mergaites ir merginos reguliariajame sezone sužaidžia tik po 14 rungtynių, tarp rungtynių yra kelių savaičių, kartais net mėnesio tarpai.
Taip, pritariu, tame matau labai didelę problemą. Man labai gaila, kad yra tiek mažai komandų. Bet jeigu jau turim, ką turim, tai tada bent žaiskime daugiau ratų. Pavyzdžiui, keturis. Su tokiais tarpais tobulėjimo tempai nebus pakankami. Pati tą pajaučiau, nes pusantro mėnesio Vilniuje nevyko jokios MKL mergaičių rungtynės. Tokios pertraukos yra nelogiškos – labai liūdna ir gaila.
Taip, daugiau ratų reiškia daugiau kelionių ir daugiau išlaidų, bet jeigu iš tikrųjų norime pritraukti mergaites į krepšinį, jas krepšinyje išlaikyti ir dar turėti kažkokį rezultatą, dabartinę tvarką tikrai reikia keisti. Jeigu turime tikslą, investuokime į jį. Žinote, yra marketinginiai dalykai ir yra realūs darbai. Geriausias marketingas nepadės, jeigu nebūsime susitvarkę esminių ir pamatinių dalykų.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
