Tęsiame Simono Kuperio straipsnių serijos apie politinį futbolą pristatymą. Šįkart mūsų dėmesio centre atsidūrė buvusios Miuncheno „Bayern“ ekipos žvaigždės – konservatyviomis pažiūromis garsėjantis Franzas Beckenbaueris, savo elgesiu užsitarnavęs „Kaizerio“ pravardę, bei maoistinių pažiūrų Paulis Breitneris.
Prieš kurį laiką buvo paskelbta naujiena, kad Miuncheno „Bayern“ klubas siūlo patarėjo kontraktą P. Breitneriui. Ši naujiena už Vokietijos ribų susilaukė ganėtinai mažai dėmesio. „Ekspertas visada lieka ekspertu“ – taip sprendimą pasikviesti P. Breitnerį argumentavo klubo generalinis vadybininkas Uli Hoenessas, kuris kadaise slėpė P. Breitnerį bendrai gyvenamo namo rūsyje.
Kontraktui pritarė ir Miuncheno klubo prezidentas F. Beckenbaueris, kuris 1974 metais su U. Hoenessu bei P. Breitneriu tapo pasaulio čempionu atstovaudamas Vokietijos nacionalinei vienuolikei. Pats P. Breitneris teigė esąs toks laimingas „Bayern“ klube, kad jam net nereikia jokio kontrakto. Tačiau esmė glūdėjo ne čia. Svarbiausia yra tai, kad šis kontraktas pagaliau užbaigė vieną didžiausių pokario Vokietijos politinių konfliktų – 1968 metų studentų maištų palikimas pagaliau nustojo skaldyti visuomenę.
Kai būdamas paauglys P. Breitneris 1970 metais atvyko į „Bayern“ klubą, jis tebuvo vienas iš daugelio jaunuolių, susižavėjusių 1968 metų studentų sukilimais. „Raudonasis Paulis“, kaip būdavo vadinamas šis futbolininkas, buvo tikras maištininkas. Jis užsiaugino barzdą, viešai skelbdavosi skaitąs Leniną bei Marxą. Kai buvo pašauktas į armiją, P. Breitneris tiesiog pasislėpė namo rūsyje, o U. Hoenessas šaltu veidu atkirto karo policijai, kad Paulio dabar namuose esą nėra.
Vienoje iš nuotraukų P. Breitneris pats save užfiksavo sėdintį kėdėje po Mao Dzeduno portretu ir skaitantis propagandinį Kinijos komunistinės diktatūros laikraštį. Kad nuotraukai būtų suteikta papildomos jėgos, šalia P. Breitnerio kojų gulėjo ir buldogų veislės šuo. Šiandien ši nuotrauka atrodo itin juokingai. P. Breitneris atrodo tarsi vaikiščias, siekiantis mėgdžioti intelektualą. Barzdotas vyras su laikraščiu labiau primena Šveicarijoje apsistojusį Leniną, kuris laukia Rusijos revoliucijos pradžios, o ne kairiojo krašto gynėją, atstovaujantį vienam geriausių Vokietijos klubų. Kaip tik tuo metu Mao Kinijoje žudė milijonus žmonių, tačiau, kaip ir dauguma Vakarų maoistų, P. Breitneris nekreipė dėmesio į detales.
Būdamas kairiuoju gynėju, P. Breitneris puikiai tiko Miuncheno ekipai. Tačiau kaip kairiųjų pažiūrų maištininkas jis veikiausiai negalėjo surasti labiau netinkamo klubo. Priežastis tam paprasta – tuo metu Miuncheno vienuolikėje pagrindinė figūra buvo konservatyvusis F. Beckenbaueris. Kaip ir P. Breitneris, Franzas galvojo apie gyvenimą už stadiono ribų, tačiau jų pasaulėžiūros buvo visiškai skirtingos. Kai P. Breitneris matydavo valdžioje esančius vokiečius, jis norėdavo sukilti, tuo tarpu F. Beckenbaueris norėdavo prie jų prisijungti.
„Kaizeris“ savo prigimtimi buvo tikras buržua. Jis vedė jaunas, įsigijo namą, lankė oratorystės meno kursu. Jis nuolat siekė suartėti su valdančiais: visų pirma su Bavarija dešimtmečius valdžiusia „Krikščionių socialine sąjunga“ bei su įtakingu dešiniųjų pažiūrų laikraščiu „Bild Zeitung“.
P. Breitneris buvo visiškai kitoks. Jis netgi pareiškė, kad prieš tarptautines rungtynes skambantis nacionalinis himnas blaško koncentraciją. Priešininkų komandų fanai dažnai sutikdavo Paulį šūksniais „Maoistas! Komunistas!“. Jo atsakymas būdavo paprastas: „Žinote ką? Aš iš tikro norėjau žaisti normaliai, tačiau jūs šaukiate tokį šlamštą, kad geriau užsičiaupkite ir tuomet aš rungtyniausiu geriau.“
Tiesa, P. Breitneriui nepasisekė, nes, būdamas tikru velnio įsikūnijimu dešiniųjų akyse, jis netapo ir 68 metų kairiųjų aktyvistų didvyriu. Šis vaidmuo atiteko ilgaplaukiam hedonistui Giunteriui Netzeriui, kuris apskritai buvo apolitiškas. P. Breitneris buvo per keistas, per sudėtingas ir pernelyg nemalonus, kad galėtų tapti didvyriu.
Be to, jis netgi buvo panašus į tą patį F. Beckenbauerį. Apbu vyrai gimė kapitalistais. P. Breitneris, kuris vairavo Maserati, kartą yra pasakęs, kad parduotų net ir savo užpakalį, jei tik tai būtų būtina.
Prieš pat prasidedant 1974 metų Pasaulio futbolo čempionatui, Vokietijos rinktinėje įsiplieskė streikas. Žaidėjai reikalavo, kad už pergalę čempionate kiekvienam jų būtų išmokėta po 100 tūkst. markių. Streiko lyderiai buvo P. Breitneris bei U. Hoenessas. Stovykloje, kurioje vokiečiai ruošėsi čempionatui, P. Breitneris ne dukart buvo susikrovęs daiktus ir grasino išvykti namo, jei žaidėjų reikalavimai nebus patenkinti. Pats F. Beckenbaueris vėliau didžiavosi futbolininkų ryžtu kovoti ir teigė, kad, reikalaudami pinigų, žaidėjai parodė savo kolektyvinę stiprybę.
Po to, kai P. Breitneris bei F. Beckenbaueris baigė žaisti futbolą, jų karjeros keliai išskyrė. F. Beckenbaueris tapo Vokietijos elito dalimi, o P. Breitneris – to elito opozicija. Už aikštės ribų „Kaizeris“ išliko toks pat populiarus kaip ir šlovingiausiomis savo karjeros dienomis. Jis tapo figūra, kuri savo populiarumu galėjo nurungti visus Vokietijos futbolininku, intelektualus ar net kanclerius.
Vienintelis pasipriešinimas „Kaizeriui“ buvo surengtas 68 metų kartos stovykloje, kuri manė, kad jis yra pernelyg turtingas, godus, dešiniųjų pažiūrų, neatgailaujantis dėl Vokietijos praeities, iškilmingas ir bavariukas. Visos šios savybės tiesiog erzino kairiuosius. Vienas iš 1968 metų studentų judėjimo lyderių Danny Cohn-Benditas, geriau žinomas kaip „Raudonasis Danny“, netgi įkūrė „Aljansą prieš Franzą“. Aljansas buvo sukurtas siekiant neleisti F. Beckenbaueriui tapti UEFA prezidentu.
Tuo tarpu P. Breitneris gana greitai atsisakė savo ištikimybės kairuoliškoms idėjoms, tačiau taip ir liko maištininku, oponuojančiu bet kam. „Maištininkas yra tiesiog tas, kuris nesutinka su viskuo, kas vyksta“ – teigė Paulis. Kai F. Beckenbaueris buvo Vokietijos nacionalinės vienuolikės treneris, P. Breitneris vadino jį „futbolo duobkasiu“.
Tačiau tai buvo nelygus mūšis. F. Beckenbaueris 1990 metais laimėjo pasaulio čempionatą būdamas treneriu, prisidėjo daug prie to, kad 2006 metų planetos pirmenybės vyktų būtent Vokietijoje. „Kaizeris“ net ir vidurnaktį neatsiklausęs galėdavo užeiti į kanclerio Gerhardo Schroderio kabinetą ir pasiūlyti jame išgerti po taurę vyno.
Tuo tarpu P. Breitneris dažniausiai reikšdavosi tik laikraščių straipsniuose. Niekas futbole nenorėjo turėti su juo jokių reikalų. Kai Vokietijos Futbolo asociacija 1998 metais paskyrė Paulį nacionalinės ekipos treneriu, savo poste jis išbuvo vos 17 valandų, nes dauguma žaidėjų nenorėjo pripažinti naujojo stratego.
Ir tik dabar Miuncheno „Bayern“ klubas priėmė jį atgal į savo šeimą. 1968-ieji baigėsi. Mao yra miręs. Laimėjo F. Beckenbaueris, tačiau laimėjo ir multimilijonierius P. Breitneris.
