Po dviejų sunkių traumų atsigaunanti jaunoji krepšininkė Dalia Belickaitė sako, kad visas procesas sunkesnis psichologiškai, o ne fiziškai Vienos talentingiausių Lietuvos ir Europos jaunųjų krepšininkių Dalios Belickaitės du kartus plyšę kelių raiščiai pasiduoti neprivertė. Aštuoniolikmetė šiuo metu bando atsigauti dirbdama su sporto klubo „Body Gym“ treneriu-kineziterapeutu Andrejumi Žardeckiu ir šį kartą grįžti į aikštelę neskubės.
D. Belickaitei pirmą kartą kryžminiai kelio raiščiai trūko praėjusią vasarą Europos jaunimo (iki 18 m.) čempionato B pakopos pusfnalyje, kuriame Lietuvos rinktinė pralaimėjo belgėms. Po skausmingos traumos grįžusi į aikštelę sportininkė nespėjo nė įsivažiuoti, kai šių metų liepos pradžioje plyšo kitos kojos kelio raiščiai – trauma ir vėl užklupo atstovaujant jaunimo rinktinei, šįkart kontroliniame mače su estėmis. Kaip ir po pirmosios traumos ir operacijos, ji vėl grįžo pas kineziterapeutą A. Žardeckį.
„Šį specialistą man rekomendavo gydytoja, pažinojusi Andrejų. Pradėjau dirbi su juo ir tai man labai patiko, todėl grįžau čia. Jaučiu, kad viskas juda žymiai greičiau“, – pasakoja sportininkė. D. Belickaitės teigimu, atsigauti po tokių sudėtingų traumų yra ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai sunku.
„Atsigauti morališkai yra sunkiau nei fiziškai. Tos dvi iš eilės traumos labai kerta per galvą. Andrejus – ne tik treneris, bet ir psichologas, moka viską labai gerai pateikti, išklauso. Kartais, kai pamato mane, padaro ne treniruotę, o terapijos seansą“, – juokiasi krepšininkė.
Šiems Dalios žodžiams pritaria ir ją treniruojantis „Body Gym“ kineziterapeutas. Kai reikia, jis su savo auklėtiniais pasikalba, bando padėti psichologiškai ir palaikyti. Šiuo metu jis su krepšininke dirba apie 3-4 kartus per savaitę. Tiek treniruočių pradžioje, tiek tolimesnėje jų eigoje treneris nuolat vertina ne tik traumuoto kelio būklę. Parenkami pratimai, stiprinantys nugaros, pilvo, dubens ir kojų raumenis. Taip siekiama pagerinti bendrą krepšininkės fizinį pajėgumą. Didelis dėmesys skiriamas dubens stabilumui ir judesio valdymui. Pasak A. Žardeckio, treniruočių specifika turi atitikti biomechaninius krepšinio principus. Tam naudojami „Gymnic“ kamuoliai, nestabilios plokštumos ir TRX diržai. Klube „Body Gym“ D. Belickaitė šiek tiek dirba ir su treniruokliais – atlieka pratimus tiems raumenimis, kuriuos dabar svarbiausia sustiprinti.
Beveik metus krepšinio aikštelę iš šono stebinti D. Belickaitė šiuo metu turi sutartį su komanda Vilniaus „Jaunieji talentai“ . Atsigauti po traumos ir pradėti žaisti kontaktinį krepšinį vilnietė tikisi jau 2015 m. pradžioje.
„Labai tikiuosi, kad po Naujųjų metų jau galėsiu pradėti žaisti, gal net anksčiau. Žiūrėsiu kaip jausiuosi, kaip reaguos kūnas“, – viliasi talentinga žaidėja.
Panaši data sukasi ir krepšininkei atsigauti padedančio A. Žardeckio galvoje. „Manau, po Naujųjų metų Dalia galėtų sugrįžti į krepšinio treniruotes ir aikštelę. Labai sunku kalbėti, nežinant kaip seksis atsigauti. Po pirmos traumos buvo paskubėta. Viskas priklauso ne vien nuo mankštos ar fizinės būklės. Labai svarbu ir psichologinė savijauta, režimo laikymasis, įvairių mineralų suvartojimas ir panašūs dalykai“, – pasakoja kineziterapeutas. Tai, kad dabar nereikia skubėti ir veržtis į aikštelę, puikiai supranta ir D. Belickaitė. Tad ji stengiasi maksimaliai naudingai išnaudoti laiką iki sugrįžimo į krepšinio varžybas.
„Kai suprasiu, kad tikrai atsigavau, tada ir eisiu į aikštelę. Dabar svarbiau patobulinti savo asmeninius įgūdžius – metimą, kamuolio varymą. Mano pagrindinis tikslas – pilnai pasiruošti ne šiam, o kitam sezonui“, – aiškina jaunoji talentė.
Ji ir dabar paima kamuolį į rankas ir stengiasi kuo dažniau pamėtyti į krepšį, nors ir negali šokinėti. Į aikštelę ją vis traukia nenumaldoma meilė žaidimui.
„Labai sunku į aikštelę žiūrėti iš šono. Tai jau antri tokie metai, kai turiu stebėti viską iš šalies, o ne žaisti“, – apmaudo neslepia krepšininkė.
