Šią rungtį ji pati vadina savo arkliuku ir žada atiduoti visas jėgas. Visgi paralimpinis medalis – ne vienintelė sportininkės turima ambicija.
Į Tokijo žaidynes neišvykusi tik dėl kvotų stygiaus, šiemet vardinį kvietimą į Paryžiaus paralimpiadą gavusi paraatletė pagaliau įgyvendina nuo mažumės siektą svajonę.
Apie kelią iki svarbiausio starto, pasiruošimo komandos ir palaikymo svarbą bei prasmingą tikslą garsinti ne tik savo vardą Gabrielė dalijosi „Girtekos“ ir „Parateam Lietuva“ projekte, skirtame didinti nacionalinės paralimpinės komandos žinomumą ir akcentuoti komandinio darbo svarbą sportininkų gyvenime.
Paralimpietė pabrėžia, kad jos atstovaujama šaka – individualus sportas, kuriame stovint prie startinio bokštelio viskas priklauso vien nuo plaukiko. Tačiau iki čia palydi gerokai daugiau žmonių.
„Meilę plaukimui man įskiepijo mama Erika. Su baseinu ji mane supažindino dar kūdikystėje, paskui nuvedė ir pas pirmąjį trenerį Romualdą Bičkauską, dabartinės trenerės Rasos Mažutaitienės tėtį. Galiausiai mano pačios tėtis, brolis bei sesė, draugai, taip pat sporto psichologas, kineziterapeutai, masažistai – tai komanda, be kurios nebūčiau ten, kur dabar esu“, – dalijasi įgimtą judėjimo negalią turinti sportininkė.
Paklausta, kas Gabrielei svarbiau: pergalės ar procesas, itin perspektyvia laikoma paralimpietė pabrėžia plaukianti ne vien dėl geriausių rezultatų. „Meluočiau sakydama, kad to nėra prioritetų sąraše. Bet atkakliai siekdama sportinių tikslų nepamirštu tiesiog iš širdies mėgautis mylimu sportu.“
Debiutas žaidynėse – jaunosios plaukikės galimybė per žingsnį priartėti iki bet kuriam sportininkui reikšmingo medalio. Ir ji pati neslepia, kad dalyvavimas aukščiausio lygio varžybose prilygsta nuoseklaus darbo bei pastangų įvertinimui.
„Tai proga asmeniškai prisistatyti pasauliui. Tačiau ne mažiau džiaugiuosi galėdama parodyti, kad mūsų šalis aktyviai dalyvauja paralimpiniame „judėjime“, o neįgaliųjų sporte netrūksta pergalių siekti galinčių moterų,“ – atvirauja Gabrielė ir viliasi, kad apskritai paralimpinis sportas netolimoje ateityje sulauks daugiau šiandieninės visuomenės susidomėjimo.
Būtent norą pažinti paralimpines šakas ir jomis užsiimančius paraatletus plaukikė vadina geriausia jai siunčiamo palaikymo išraiška. Taip pat pripažįsta esanti iš tų sportininkų, kuriems parama daugiausia reiškia ne tik kai fortūna šypsosi.
„Be abejonės, visuotinis džiaugsmas lydint sėkmei reikalingas. Tačiau manau, kad dauguma mūsų tikisi supratingumo ir didžiausio palaikymo, ištikus sudėtingam karjeros etapui.
Nustebtumėte, kiek daug motyvacijos nenustoti tikėti savimi suteikia vienas šiltas žodis,“ – akcentuoja Gabrielė.
Anot paralimpiečius remiančios „Girtekos“ korporatyvinės komunikacijos vadovo Tomaszo Weberio, visapusiškai palaikydami tuos, kurie įkvepia siekti pergalių, demonstruojame bendruomeniškos visuomenės vertybes.
„Esame stipresni veikdami išvien, o nacionalinė paralimpiečių rinktinė – puikus pavyzdys, kaip užtikrintai judėti geriausio rezultato link. Suprantame, kad ir profesinėje aplinkoje nuveikti daugiau ir sukurti pridėtinę vertę kiekvienam komandos nariui įmanoma tik būnant vieningiems, motyvuojant kolegas, turint bendrą tikslą ir siekiant jo visomis išgalėmis“, – sako jis.
Rasos Mažutaitienės auklėtinei rugpjūčio 30 d. jau pavyko iškovoti aštuntą vietą galutinėje žaidynių įskaitoje – SM6 negalios klasėje 200 metrų kompleksiniu būdu distancijos finale ji nuplaukė per 3 min. 47,60 sek. Atrankos varžybose Gabrielė taip pat liko aštunta, tačiau plaukė keturiomis sekundėmis lėčiau.
