Korėjiečius moko lietuviškai
Aistė Pelanytė, Gabija Žalenkaitė ir Vaida Limanauskaitė. Tai – Pjongčange savanoriaujančių lietuvių vardai.
Jos talkina mūsų šalies olimpinei delegacijai. Taip pat, kaip ir du korėjiečiai – Yeji Kim bei Dongpilas Hwangas.
Pastarasis dirba Lietuvos rinktinės vairuotoju. Vaikinas prieš olimpiadą pasirūpino, kad automobilyje skambėtų lietuviška muzika, ją susirasdamas internete.
Abu korėjiečiai prakalbo lietuviškai.
„Iš pradžių išmokėme gražių žodžių ir frazių: labas, puiku, viskas bus gerai. Korėjiečiai užsirašydavo jų tarimą. Vėliau pradėjome pokštauti – išmokėme kaip pasakyti raugintas agurkas ar kosmonautas. Dongpilas, kaip ir aš, dirbs parolimpinėse, tad dar pamokysiu“, – juokėsi Aistė.
Gabijos teigimu, penketui teko prestižiškiausias olimpiados savanorių darbas. Jis atlieka delegacijos asistento vaidmenį.
„Bendraujame su pagrindiniu delegacijos vadovu ir iš jo gauname užduotis – kažkur kažką nuvežti, paimti, išspręsti iškilusias problemas. Tarkime, paklausti, kur slidės, dingo jos ar ne, – tv3.lt pasakojo A. Pelanytė. – Daugiausia darbo būna pirmomis dienomis, nes turi paruošti kambarius, sužiūrėti, ar visi daiktai yra, galbūt kažko trūksta.“
Penketukas daugiausia laiko leidžia sportininkų kaimelyje – kad būtų po ranka, jei jo prireiktų.
Pasak Aistės, kiekvienos delegacijos savanoriai užsiima skirtingais darbais. Merginai teko girdėti, kad kai kurie Norvegijos sportininkai į žaidynes atsiveža savo lovas. Vadinasi, tas, kurias skyrė organizatoriai, savanoriams reikia išnešti. Su kitomis delegacijos atvyksta virėjai. Savanoriams tenka vežioti maistą.
„Asistentai naudojami labai skirtingai. Vieni tampa delegacijos dalimi, kiti yra tiesiog duoti, į juos žiūrima kaip į žaisliukus – pasižiūrėsime ir turėsime, – neslėpė savanorė. – Tuo metu mes, lietuviai, labai savarankiški žmonės. Mokame savimi pasirūpinti.“
G. Žalenkaitė taip pat tikėjosi, kad žaidynėse darbo bus daugiau.
Tiesa, olimpinę dvasią atlaiko ne visi. Merginų teigimu, iš 20 tūkstančių savanorių jų Pjongčange liko gerokai mažiau. Kai kurie, ypač vyresnio amžiaus, išvažiavo, nes pavargo. Be to, yra ir kultūrinių skirtumų. Tarkime, kai kurios delegacijos nenori, kad vairuotų moteris. Lietuvės taip pat pastebėjo, jog Korėjoje vyrauja amžiaus hierarchija.
Pjongčange savanoriai lepinami
Lietuvės į Pjongčangą atvyko gerokai prieš žaidynes. Ilgiausiai čia gyvens Aistė. Ji Pietų Korėjoje vieši nuo sausio 20-osios, o išvyks po pirmosios savo parolimpiados gyvenime – kovo 26-ąją.
Savanorės gyvena universiteto bendrabutyje, maždaug valanda kelio nuo Pjongčango. Kambarius tenka dalytis keturiese.
Merginų teigimu, savanorių apgyvendinimas žaidynėse – reta prabanga. Įprastai būsto tenka ieškotis ir už jį mokėti patiems.
Maža to, Pjongčange savanoriai maitinami tris kartus per dieną. Juos vežioja olimpiniai autobusai.
Prieš žaidynes visiems savanoriams išdalytos uniformos.
Merginos Pietų Korėjoje laisvo laiko beveik neturi. Jį tenka derinti su darbu.
„Esu buvusi Vietname, tad kažkokio didelio kultūrinio šoko Korėjoje nepatyriau. Kita vertus, šios šalies nemačiau. Jeigu atvažiuoji į olimpines, tai tu jas ir matai. Jos suėda visą tavo laiką. Pavyzdžiui, kai prieš pusantrų metų savanoriavau Rio de Žaneiro žaidynėse, buvau užlipusi į du kalnus. Viskas“, – prisiminė Aistė.
Jos teigimu, jeigu korėjiečiams perduosi tikslius nurodymus, viskas bus gerai. Kitu atveju gali kilti problemų. Ypač komunikacijos, mat korėjiečių kalba labai paprasta. Joje nėra vyriškos, moteriškos giminių, vienaskaitos ar daugiskaitos. Viskas remiamasi kontekstu.
„Būna, kad susitari susitikti vienoje vietoje, o jie – visai kitoje, – pasakojo A. Pelanytė. – Korėjiečiai atrodo draugiški žmonės. Jie laikosi krūvoje, rūpinasi vienas kitu, nėra individualistai. Jie nebandys nusižengti sistemai ir nepažeis jokių taisyklių.“
Kitas galimas sunkumas Korėjoje – vietos maistas. Jis aštresnis nei Europoje.
Aistei nepatinka padažas. Ji vengia ir pagrindinio korėjiečių patiekalo – kimči.
Tuo metu Gabija prie vietos maisto pripratusi ir jaučiasi kaip namie. Ji pusantrų metų studijavo Seule bei Suvone. Merginos teigimu, ten tempas daug greitesnis nei olimpinių žaidynių sostinėje.
Savanoriai kuria šalies įvaizdį
G. Žalenkaitės studijos prisidėjo prie noro padirbėti žaidynėse, puikiai pažįstamoje šalyje. Merginai tai – pirmasis sporto renginys, kuriame tenka savanoriauti.
Gabija anketą pildė kartu su draugais, bet į olimpiadą pateko vienintelė. Kaunietei labai įdomu pamatyti, kaip žaidynės atrodo iš vidaus.
Tuo metu Vaida – olimpiadų senbuvė. Ji prieš Pjongčangą savanoriavo Londone, Sočyje ir Rio de Žaneire.
Atranka į žaidynes prasideda iki jų starto likus porai metų. Aistė internetu į Pjongčango savanorių kandidatų sąrašą užsiregistravo tuomet, kai dirbo olimpiniame Rio baseine.
„Kaltas mano tėtė. Jis visąlaik žiūri olimpiadą, tuo metu jo nebelieka. Jis žino, kas laimi, o aš – nieko. Pagalvojau, kad reikia nuvažiuoti, – juokėsi A. Pelanytė. – Maniau, kad tarp Rio de Žaneiro ir Pjongčango žaidynių bus didelis skirtumas, bet taip nėra. Olimpiada – visur naudojama vienoda struktūra.“
Iš Biržų kilusi Aistė šiuo metu dirba vienoje Vilniaus įmonių, skaitmeninės rinkodaros srityje. Mergina džiaugėsi savo vadovais, mat jie neprieštarauja savanoriškoms darbuotojos klajonėms.
„Juk tai – didžiausias sporto renginys! Nežinau, kodėl turėtum nevažiuoti. Rimtai. Kodėl? Kai būsiu močiutė, noriu anūkams sakyti: o aš tai buvau olimpiadoje, mačiau kaip buvo laimėtas tas medalis, – juokėsi A. Pelanytė. – Būti savanoriu – garbė. Tenka įveikti didelę konkurenciją.“
Merginų nuomone, savanorystės populiarumas Lietuvoje auga.
„Žmonės be reikalo abejoja, verta bandyti ar ne. Nepakvies, tai nepakvies, bet jei pasiseks, bus platesnis akiratis. Labai svarbu ir tai, kad savanoriai kuria šalies įvaizdį. Juk apie Lietuvą daugiausiai sužinoma iš mūsų pačių pasakojimų“, – mano Aistė.
