R. Ubartas gimė 1960 metais Mikytuose, Šilutės rajone, bet ganėtinai anksti paliko namus ir persikraustė į Panevėžį, kur lankė sporto mokyklą.
Įvairūs žaidimai, lipimas per mokyklos langą į krepšinio salę, išdaužti kaimynų langai – R. Ubartas buvo itin judrus ir stiprus vaikas.
„Augau kaime. Tėveliai buvo ūkininkai, reikėjo daug dirbti ir, manau, kad tai prisidėjo. Mėgau sunkius darbus, buvau aukštas“, – bendraudamas su tv3.lt sakė R. Ubartas.
Šalia būsimo olimpinio čempiono gyveno Panevėžio sporto mokyklos trenerio Petro Dromanto brolis. Taip treneris išgirdo apie išstypusį vaikį.
Persikėlęs į Panevėžį R. Ubartas iš pradžių treniravosi šuolyje į aukštį, bet sutvirtėjęs kūnas atvedė į disko metimą.
„Matyt, likimas lėmė, kad disko metimas bus mano rungtis“, – šypsosi R. Ubartas, dabar pats dirbantis treneriu.
Didįjį proveržį ir brandą sporte R. Ubartas pasiekė persikėlęs į Vilnių, kur dirbo su Vytautu Jaru. Šį specialistą jis laiko davusiu jam daugiausiai ir atvedusiu į visas ryškiausias pergales.
„Gaila, kad treneris anksti išėjo“, – tik liūdnai dabar gali pripažinti R. Ubartas.
Disko metiko kolekcijoje – ne tik 1992 m. Barselonos žaidynių auksas, bet ir Europos čempiono, Seulo žaidynių vicečempiono medaliai.
Naujienų portalo tv3.lt pokalbis su R. Ubartu – apie kelią į sportą ir emocingą triumfą 1992 m.:
Kaip atėjote į disko metimą?, – tv3.lt paklausė R. Ubarto.
Tai buvo ilga kelionė. Augau kaime – ten visas jaunimas sportavo. Futbolas, krepšinis, bėgimas. Tėveliai buvo ūkininkai, tai prisidėdavo darbelių. Reikėjo daug dirbti ir, manau, kad tai padėjo. Mėgau sunkius darbus, buvau aukštas. Kartą atvažiavo treneris iš Panevėžio sporto mokyklos – Petras Dromantas – jį laikau pirmuoju treneriu. Juknaičių kaime gyveno jo brolis. Matyt, pasklido kalba, kad kaimynas turi aukštą sūnų (juokiasi). Brolis patarė ateiti P. Dromantui, pažiūrėti, gal tiksiu.
Apžiūrėjo mane kieme, aš toks aukštas, lieknas. Sako, atvažiuok. Pasakė datą ir taip prasidėjo.
Aš nuvažiavau, bet P. Dromantas buvo šuolininkų į aukštį treneris. Testus praėjau, nors ir nemėgau bėgimo, iš kurio gavau ketvertą. Buvo klausimas, priimti mane ar ne. Atėjome į direktoriaus kabinetą, sako priimsime tave tik dėl ūgio. Šalia stovėjo tėvelis, kurio ūgis buvo 170 cm, o aš tuo metu jau siekiau 190 cm. Pasijuokė ir priėmė.
Metus buvau šuolininkas, bet ten gerai maitino, keturis kartus per dieną. Priaugau per metus 10 kilogramų. Tada P. Dromantas pasakė, kad šuolininku nebūsiu. Už rankos buvau nuvestas pas metikų trenerį Joną Barauską. Nuo ten ir prasidėjo mano metiko karjera – stumdžiau rutulį, diską mėčiau. Tada man jau buvo 16 metų.
Tada nelabai supratau, ką darau, nes davė kažkokią lėkštę ir pasakė mėtyti. Diskas pradėjo lėkti vis toliau ir patiko. Su manimi klasėje buvo kitas disko metikas, stambus ir mane apmesdavo. Toks Juozas Škipeta. Ir man kilo toks sveikas sportinis pyktis, kad ir aš noriu apmesti jį. Taip prasidėjo varžybos tarpusavyje. Įsijaučiau. Matyt, likimas lėmė, kad disko metimas bus mano rungtis.
Buvote judrus vaikas – kokias dar sporto šakas spėjote išmėginti?
Krepšinį, rankinį, futbolą, ledo ritulį, nors ir koja buvo per didelė pačiūžoms. Vaikiškų žaidimų net neskaičiuoju. Bėgimo nemėgdavau, bet sporto mokytojas priversdavo.
Buvote aukštas ir tvirtai sudėtas – ar tuo metu neatrodė, kad tinkamiau būtų pasirinkti krepšinį?
Man krepšinis patiko, minčių buvo. Bet tada, kai įstojau į mokyklą Panevėžyje, krepšinio ten nebuvo. Buvo gimnastika, dziudo, imtynės, futbolas, šuoliai į vandenį. Gal būčiau ir į krepšinį nuėjęs, kas ten žino. Bet tuo metu jo nebuvo ir gavosi taip. Manau, kad likimas manęs neapgavo.
Kada įvyko lūžis, kai supratote, kad galite pasiekti aukštų sportinių rezultatų mesdamas diską?
Manau, kai atvažiavau mokytis į Vinių, tuometinį pedagoginį institutą. Atvykau pas naują trenerį Vytautą Jarą. Pats supratau ir jis man pasakė, kad „Romai, sieksime aukštų rezultatų“. Jis anksčiau jau mane stebėjo, kai dar sportavau Panevėžyje. Viską, ką esu gavęs iš disko metimo, bent jau didžiausią dalį, tai iš V. Jaro. Gaila, kad treneris anksti išėjo.
1986 m. atėjo pirmasis titulas – tapote Europos čempionu.
Tuo metu jau buvau vienas stipriausių pasaulio metikų. Prieš tai Taline vyko bendras mačas tarp SSRS ir Vokietijos rinktinių. Aš laimėjau, o trečias liko Jurgenas Shultas, kuris jau buvo pasaulio rekordininkas. Todėl tikėjau, kad Štutgarte galiu pasiekti aukštą rezultatą. Žinoma, tada viskas „kybojo“, nes laimėjau 6 cm skirtumu.
Paskutiniu metimu numečiau apie 69 m, bet šiek tiek užmyniau sektorių. Jaučiau, kad tuo metu buvau stipresnis už visus.
1988 m. Seule pelnėte sidabrą. Tada jau važiavote kaip Europos čempionas – ar vylėtės iškovoti tokią pergalę?
Važiuoti į olimpines žaidynes ir nesitikėti kovoti dėl medalio – tai geriau visai nevažiuoti. Toks yra mano nusistatymas. Tikėjausi, nes 1987 m. sezonas buvo nesėkmingas dėl pėdos traumos. Pasaulio čempionate patyriau fiasko. Norėjau stipriai reabilituotis. Žinojau, kad pagrindiniai varžovai bus vokiečiai. J. Shultas buvo nuolatinis mano konkurentas. Jis galiausiai laimėjo, lyg ir antru metimu. Buvo sunku jį pavyti.
Prieš žaidynes Vladivastoke vyko stovykla ir ten apsirgau. Tai numušė sportinę formą. Jeigu viskas būtų buvę gerai, gal būčiau galėjęs kovoti. Bet tąkart sėkmė nusisuko.
1992 m. tapote pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu. Ar turėjote tokių lūkesčių prieš žaidynes?
Fortūna atsilygino šimtu procentų. Jeigu Seule šiek tiek nusisuko, tai čia atsilygino. Tai buvo visai kitos varžybos, važiavome kaip nepriklausoma Lietuva. Buvo atsakomybė, jaučiau, kad žmonės ir valdžia iš manęs daug tikisi. Sulaukiau daug pagalbos, ruošiantis varžyboms – nuo tuometinio LTOK prezidento Artūro Povilionio, iki mano šeimos, žmonos. Visi tikėjosi. Ir aš pats tikėjausi. Nesinorėjo apvilti.
Psichologiškai nebuvo sunkiau dėl to?
Man jau buvo 32-eji metai ir su psichologija, spaudimu jau mokėjau kažkiek tvarkytis. Visokiais būdais stengiausi užsimiršti, išvyti nereikalingas mintis. Yra visokių būdų. Kažkiek man tai pavyko.
Tapęs čempionu bėgote pasiimti Lietuvos trispalvės. Koks jausmas jus užplūdo?
Paskutinis metimas jau buvo nereikalingas man, numečiau diską ir jaučiu, kad esu nugalėtojas. Žinote, kaip būna, kai išlipi iš šalto vandens ir per kūną perbėga tokie pumpuriukai. Euforija.
Vėliavą man perdavė Lietuvos amerikiečiai. Norėjau apibėgti stadioną, bet tuo metu vyko kažkokios varžybos ir negalėjau. Kažkur šiek tiek pabėgau ir tiek.
Prabėgo 28-eri metai. Kokie jausmai ateina, žvelgiant į viską iš dabartinės pozicijos?
Pergalė buvo didelė ne tik man, bet visų mūsų, kurie padėjo. Jausmai ne tiek, kad atbunka, bet su amžiumi į tai pradedi žiūrėti išmintingiau. Ateina jaunimas, jie pasiekia kitas pergales Lietuvos garbei. Supranti, kad viskas praeina, o pergalė lieka Lietuvai.
Tie jausmai šiek tiek kitokie. Tada buvo džiaugsmas iki ašarų.
Koks buvo sugrįžimas į Lietuvą?
Ooo, buvo super. Išėjome su krepšininkais. Kai išėjome iš oro uosto, prie laiptų buvo didžiulė minia, visi rėkė, net pasimečiau truputį. Tokių sutiktuvių dar nebuvau matęs. Prie Trakų pasitiko visa šeima.
Buvo labai gražu.
Šiuo metu vis dar dirbate treneriu?
Dirbu Vilniaus sporto centre ir stengiuosi perduoti patirtį jaunimui. Tokia olimpinių čempionų ir vyresnių sportininkų pareiga.
Jaunimas noriai klauso?
Amžius ir laikas duoda savo. Mano laikais buvome daugiau fanatikai, sportavome, nes patiko. Dabar žmonėms irgi patinka, bet nežinau kaip tiksliai pasakyti – gal jie žiūri į viską pragmatiškiau. Sportuoti iš fanatizmo dabar neišeina, nes reikia save apsirūpinti. Ir tėvai labai žiūri, renka sporto šakas, kur vaikas gali kažką pasiekti. Anksčiau viskas buvo kitaip. Bet taip ir turi būti, viskas eina į priekį. Viskas tobulėja, mintys kitokios, mąstymas keičiasi. Jeigu aš dabar būčiau jaunas ir reikėtų kažką pasirinkti, turbūt būčiau aklavietėje iš pradžių.
Kokia didžiausia trenerio svajonė?
Kaip ir mano treneris svajojo, kad pasiekčiau rezultatą, laimėčiau olimpines žaidynes, pasaulio ar Europos čempionatą. Yra tokia svajonė kiekvieno trenerio galvoje. Žinoma, norėčiau, kad auklėtinis „atmestų“ mano rezultatą (70,06 m, – aut. past.). Blogas treneris, jeigu jis netrokšta, kad jo auklėtinis jį aplenktų.
Tikite, kad kas nors gali pagerinti J. Shulto (74,08 m, – aut. past.) rekordą?
Manau, kad taip. Dabar yra bent trys žmonės pasaulyje, kurie prie tikrai gerų sąlygų, būdami geros psichologinės ir fizinės formos, gali pagerinti rezultatą. Tą galėjo padaryti ir Virgilijus Alekna. Per treniruotes jis yra metęs toliau nei pasaulio rekordas. Dabar turime švedą Danielį Stahlą, jamaikietį Fedricką Dacresą ir aišku, kodėl gi ne Andrius Gudžius? Jis irgi gali.
Vis tik didžiausią šansą turbūt turi švedas.
Kiek atitolote nuo sporto, ar vis dar žaidžiate krepšinį?
Būtų labai sunku, jeigu nesportuočiau. Šiek tiek pabūni be nieko ir būna sunku. Turime savą veteranų klubą ir jau apie dešimt metų su jais sportuoju. Krepšinį, tenisą.
Kaip ketinate paminėti 60-ąjį gimtadienį?
Nežinau, nes nelabai noriu rizikuoti ir kitus kviesti. Esame trys (R. Ubartas turi brolį ir sesę, – aut. past.) gimę gegužę ir visada susirinkdavome gimtinėje. Dabar nežinau, kaip bus, turbūt nukelsime viską. Manau, kad neverta rizikuoti. Reikia ištverti šį laikotarpį, turėti atsakomybės. Nes pašvęsti tai pašvęsti, bet vėliau problemų su sveikata niekam nereikia.
