D. Pozniakas buvo išskirtinis sportininkas, pasižymėjęs neeilinėmis savybėmis, užsispyrimu ir nuoširdžia meile bei atsidavimu sportui. „Ringo džentelmenu“ vadintas sportininkas dėl savo būdo ir išskirtinio charakterio ilgam įstrigo bendražygių atmintyje.
Nuo 1923-ųjų, kai bokso sporto šaką iš už Atlanto į Lietuvą atskraidino Steponas Darius, praėjo šimtmetis. Būtent 2023-ieji yra metai, kai Lietuvos boksas užverčia pirmą šimtalapį savo istorinės knygos skyrių, kuriame didelėmis raidėmis įrašytas ir D. Pozniako vardas.
Slėpė treniruotes
Danas Pozniakas gimė 1939 m. spalio 19 d. Balstogėje, Lenkijoje. Pasibaigus karui Pozniakų šeima persikėlė į Baltarusiją, o vėliau, maždaug 1950 m., atvyko į Vilnių.
Kovos D. Pozniaką patraukė, kai jam buvo 13 metų, o pirmuoju būsimo olimpinio čempiono treneriu tapo Zigmas Katilius.
„Kelias į boksą prasidėjo labai anksti, kadangi buvo gana silpnos sveikatos ir fiziškai nestiprus, turbūt dažnai apstumdydavo draugai. Vienas iš draugų lankė bokso treniruotes ir įkalbėjo jį pabandyti.
Mintis, kad bus stiprus turbūt atrodė labai viliojanti, todėl pradėjo rimtai lankyti treniruotes.
Tam, kad lankytų treniruotes ir rodytų kažkokius rezultatus buvo reikalinga didelė valia ir užsispyrimas, ko tokio amžiaus berniukams tikrai dažnai trūksta, bet jis visa tai turejo“, – pasakojo D. Pozniako dukra Dominyka Pozniakaitė.
Tiesa, jei ne tvirtas boksininko charakteris ir šioks toks maištingumas, jo kelias šioje sporto šakoje ir nebūtų prasidėjęs.
„Tėveliai labai nenorėjo, kad jis eitų į boksą, jis pasislėpęs, niekam nieko nesakęs su Viktoru Sorokinu (nuėjo – aut. past.). V. Sorokinas jį nusivedė į tas treniruotes, kad pasižiūrėtų, pastebėtų ir jam patiko.
Dar jis bandė namuose užsiminti, bet labai „kietą“ mamą turėjo (...) ir ji pasakė „Ne, net negalvok“, – yra pasakojusi sportininko žmona Genė Pozniakienė.
Savo įspūdingą karjerą D. Pozniakas pradėjo 50 kg svorio kategorijoje. Jau būdamas 19 metų, 1958 m., jis tapo Lietuvos, o 1962 m. – Sovietų sąjungos bokso čempionu.
Titulus pradėjęs skinti boksininkas dar prieš olimpiadą tapo pavyzdžiu jauniesiems sportininkams. Bokso salėje laiką jaunystėje leidęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Žiemelis prisiminė, kad tada jaunuoliams jis skiepijo, kaip reikia pasiekti savo tikslus.
„Bokse jis buvo mums visiems pavyzdys. Pamenu, kartas nuo karto Danas Pozniakas ateidavo į „Darbo rezervų“ salę, kuri buvo Pakalnės gatvėje, kur ir aš treniruodavausi tik mano treneris buvo Leonardas Rugys.
Atėjęs Danas žaisdavo su mumis krepšinį. Jis tikrai labai neblogai žaidė ir krepšinį, buvo universalus sportininkas. Jis buvo pavyzdys, kaip reikia siekti rezultatų. Tai buvo darbas, darbas, darbas ir tikslumas“, – naujienų portalui tv3.lt kalbėjo V. Žiemelis.
Nepaprastas susitelkimas
Po 1962 m. iškovoto Sovietų sąjungos čempiono titulo D. Pozniakas turėjo pajusti ir nesėkmės skonį, kai pralaimėjo Europos čempionato Maskvoje finalą Zbigniewui Pietrzykowskiui.
Lietuvis buvo favoritas patekti į 1964 m. Tokijo olimpines žaidynes, tačiau bandymuose jį nugalėjo Aleksejus Kiseliovas ir olimpines svajones teko atidėti.
1965 ir 1967 metais D. Pozniakas vėl tapo Europos čempionu ir taip iškovojo teisę dalyvauti 1968 m. Meksiko olimpinėse žaidynėse.
Būtent ši olimpiada buvo istorinė dėl keleto aspektų. Tada pirmą kartą žaidynės buvo rengiamos ispanakalbėje Pietų Amerikos šalyje, taip pat pirmą kartą buvo vykdoma dopingo kontrolė. Su SSRS rinktine į Meksiką vyko ir 10 lietuvių, iš kurių vos vienas neparsivežė medalio.
V. Žiemelis pasakojo, kad į žaidynes nuvykęs D. Pozniakas buvo reto susitelkimo.
„Jonas Čepulis yra pasakojęs, kaip jie kartu važiavo į olimpiadą. Jie abu ten gyveno tame pačiame kambaryje ir Danas buvo taip susitelkęs, kad net laikrodžiui sušlamėjus sakydavo „Baik, turi būti ramybė“. Jis buvo toks susikaupęs.
Jis buvo žmogus pavyzdingas, tvarkingas, tikslus, viskas pas jį būdavo pagal dienotvarkę. Tokie žmonės ir gali laimėti olimpiados auksą“, – kalbėjo pašnekovas.
Apie išskirtines tėčio savybes pasakojo ir jo dukra Dominyka. Anot jos, tokiam jo būdui buvo net sukurti tam tikri apibūdinimai.
„Daug girdėjau iš vyrų įvertinimų jam, kurie ir šiandien labai aktualūs: „ringo džentelmenas“, „techniškiausias boksininkas“...
Kuo vyresnė darausi, tuo daugiau suprantu apie boksą ir tuo labiau vertinu tuos žodžius, nes suprantu, kaip sunku juos užsitarnauti“, – pasakojo moteris.
Olimpinėse žaidynėse šios svorio kategorijos pusfinalyje susikovė Rytų bloko šalys: lietuvis Danas Pozniakas nugalėjo bulgarą Georgijų Stankovą, o rumunas Ionas Monea daugumos sprendimu įveikė lenką Stanislawą Draganą. Visgi antrajame pusfinalyje I. Monea patyrė nosies lūžį ir negalėjo dalyvauti finale, o istoriniu aukso medaliu pasipuošė D. Pozniakas.
Nors tarptautinėje erdvėje kilo abejonių, ar tokiu būdu gautas medalis yra vertas tokios pačios pagarbos, kaip laimėtas kovoje, tačiau D. Pozniakas pasirūpino, kad tokios diskusijos būtų išsklaidytos.
1969 m. Europos čempionate finale lietuvis susitiko su tuo pačiu I. Monea ir šįkart užtikrintai jį įveikė, dar kartą tapo čempionu ir parodė, kad yra vertas olimpinio čempiono vardo.
„Jo padaryta įtaka Lietuvos bokso pasauliui suteikia visiems Pozniakams didelę garbę nešioti šią pavardę. Pasiekimai yra istoriniai ir mes, visa šeima, labai norime, kad tai neužsimirštų“, – kalbėjo D. Pozniakaitė.
Titulai nepakeitė
Nors olimpinėse žaidynėse tada neplazdėjo trispalvė ir nebuvo giedama Tautiška giesmė, tačiau D. Pozniakas tapo nematomu vėliavnešiu tuo metu sovietų okupuotai Lietuvai.
„Tais laikais aš „sirgau“ nepriklausomybės nostalgija ir visada džiaugdavausi sportininkų laimėjimais. Per tą mes galėjome pareikšti tam tikrą tautiškumą. Jie (boksininkai – aut. past.) buvo Lietuvos vėliavnešiai sporte. Tais laikais niekur negalėjai pasireikšti tik per sportą. Jie garsino mūsų šalies vardą.
D. Pozniakas buvo iš Lietuvos, o kur ta Lietuva buvo daug kas net ir nežinojo. Buvo labai svarbu, kad ne tik tas sporto šakas jis garsino, bet tuo pačiu ir Lietuvą net ir sovietiniais laikais“, – kalbėjo Nepriklausomybės Akto signataras.
Į Lietuvą grįžęs čempionas buvo pastebimas visur. Jis dalyvavo renginiuose, sulaukė ne vieno apdovanojimo, žmonės rankas spausdavo ir dėkodavo gatvėse. Nepaisant tokio dėmesio, treniruotėse demonstruotų savybių D. Pozniakas nepametė ir tada, kai jo vardas tapo pažįstamas bene kiekvienam.
„Net ir šiais laikais labai pastebima, kad žmogų keičia trys dalykai: šlovė, valdžia ir pinigai. Jis turėjo pakankamai neblogą gyvenimą, šlovę, kurios galėjo pavydėti daugelis Lietuvos sportininkų, bet jis buvo paprastas, dalykiškas žmogus.
Man teko dirbti su prezidentu, tai Danas niekada neatsisakydavo ateiti į įvairius susitikimus, renginius. Buvo puikus žmogus, ne tik sportininkas“, – prisiminė V. Žiemelis.
D. Pozniakas buvo paprastas ir mylimas ne tik viešumoje, bet ir namuose, tarp savo šeimos narių. Su naujienų portalu tv3.lt bendravusi Dominyka – trečias vaikas Pozniakų šeimoje, atėjusi į šį pasaulį tada, kai namuose jau augo du sūnūs.
Nors D. Pozniakas šį pasaulį paliko, kai Dominykai dar nebuvo daug metų, tačiau jos prisiminimai apie tėtį yra itin šilti.
„Tėtis turėjo tikrai labai vyrišką charakterį. Kalbėjo nedaug, visada pagalvojęs, turbūt mintyse apsvarstęs.
Nors labai laukė dar vieno sūnaus, bet man kliuvo labai daug meilės. Labai manimi rūpinosi, mokė anglų kalbos, daug pasakodavo apie įvairias šalis kuriose pats buvo.
Būtent iš jo perėmiau meilę kelionėms, įvairioms kultūroms, jo pagalba susipažinau su įvairiomis sporto šakomis ir pasiėmiau tai kaip gyvenimo būdą“, – prisiminimais dalinosi pašnekovė.
