Vladas. Taip paprastai kreipdavomės į jį, kai prieš beveik metus susipažinome žurnalistų mokymuose Lozanoje.
Tada negalėjome pagalvoti, kad jam netrukus teks į šalį padėti kompiuterį ir vilktis karinę uniformą.
Geraširdis, nuolat besišypsantis, atviras ir malonus vaikinas su akiniais per nepilnus metus buvo priverstas kardinaliai pasikeisti.
„Nekreipk dėmesio į mano šukuoseną – taip patogiau, kai kartais negali ilgą laiką nusimaudyti po dušu“, – tik juokiasi jis.
Kai rusai vasario 24-ąją užpuolė Ukrainą, V. Dunaienko buvo Ispanijoje, į kurią atvyko kartu su šalies vyrų krepšinio rinktine, žaidusia atrankos varžybas į kitų metų pasaulio čempionatą.
Nuo pirmų karo akimirkų jis ėmėsi tam tikros diplomatinės misijos – pasakojo užsienio žurnalistams, kas vyksta Ukrainoje ir bandė kuo garsiau paskleisti šią žinią.
Prieš rungtynes su Ispanija internete išplito vaizdo įrašas, kuriame jis apsigaubęs Ukrainos vėliava keliauja į areną ir rėkia „Putinas yra žudikas“.
Vladas galėjo pasirinkti tęsti šią veiklą ir likti Ispanijoje ar kitoje užsienio šalyje, tačiau nedvejodamas priėmė sprendimą grįžti į Ukrainą.
Kaip sako pats, likti užsienyje ir viską stebėti iš šalies niekada nebuvo pasirinkimas.
Kelionė namo truko beveik dvi paras – per Budapeštą į Varšuvą, tada pėsčiomis kirsta siena ir su keliais persėdimais pasiektas Kijevas.
Čia jis susitiko su tėvu ir kartu nuėjo užsirašyti į teritorinę gynybą. Vladas greitai kilo „karjeros“ laiptais, o pagerėjus situacijai Kijeve buvo permestas į kitus Ukrainos miestus.
Dabar jis trumpam ištrūko iš Ukrainos – vyko į sporto žurnalistų kongresą Romoje. Čia visam pasauliui pasakojo savo istoriją ir baisumus, kuriuos Ukrainoje vykdo rusai.
Tačiau netrukus Vladas grįš į Ukrainą – kelias dienas praleis su šeima Kijeve ir grįš į Charkivo regioną, kuriame dabar yra dislokuotas.
Prieš laukiančią kelionę atgal į tėvynę ir karą jis rado laiko pokalbiui su naujienų portalu tv3.lt.
Vladai, susipažinome praėjusių metų lapkritį – tada kalbėjome šia tema, bet turbūt negalvojai, kad karas tikrai prasidės?
Ne, lapkritį apie tai dar negalvojau, bet sausį – jau taip. Tada jau gaudavome informacijos, kad bet kurią dieną galime būti užpulti. Per daug į tai nekreipėme dėmesio – sutariau su tėčiu, kad kartu eisime ginti tėvynės. Galvojome apie tai, bet per daug nesiruošėme. Manėme, kad jeigu kažkas ir įvyks, tai bus Donbase, rytų Ukrainoje. Negalėjome įsivaizduoti, kad tai nutiks visoje Ukrainoje.
Žinojome, kad karas yra tik laiko klausimas.
Turėjai tris skirtingus darbus, bet viską metei ir išėjai ginti tėvynės.
Galiu tik padėkoti savo darbdaviams. Pavyzdžiui „Parimatch“ man visą laiką toliau moka algą, už šiuos pinigus galiu padėti šeimai ar nupirkti karui reikalingų reikmenų. „Tribuna“ padeda su informacijos sklaida apie karą.
Tai net nebuvo svarstytinas dalykas – sustabdžiau darbus. Laukiu, kada laimėsime karą ir galėsiu grįžti prie savo darbo. Vadovai nuolat bendrauja su manimi ir laukia, kada sugrįšiu. Tai man labai svarbu. Tai tam tikra motyvacija, postūmis. Kai esu fronte negaliu daug galvoti apie sportą ar stebėti visas varžybas, bet kartais tai pavyksta – žiūrėjau, kaip žaidė mūsų krepšinio rinktinė Europos čempionate.
Puikiai žinau, kad po karo grįšiu į žurnalistiką. Man tik reikės pailsėti, pagerinti sveikatą – mano nugarai nepakenktų masažas. Kiekvieną dieną turi su savimi nešiotis sunkią įrangą, kuprinę ir t.t. Visa tai sveria apie 30 kg, turi tą nešioti visą dieną. O aš nesu toks didelis vyrukas, mano svoris siekia apie 70 kg. Jeigu liksiu gyvas, reikės truputį pailsėti ir noriu toliau dirbti. Turiu daug idėjų.
Kokią Ukrainos sportininkų reakciją pamatei, prasidėjus karui?
Oleksandras Zinčenko atlieka puikų darbą – savo įrašuose socialinėje erdvėje, kalbėdamas su žiniasklaida jis nuolat primena apie karą. Kiekvienas mūsų sportininkas dabar yra šalies ambasadorius – jie turi kalbėti, nes niekas negali pamiršti to, kas vyksta Ukrainoje.
Vienas mūsų futbolininkas skundėsi, kad Varšuvoje mato daug prabangių automobilių su ukrainietiškais numeriais ar atvykusių čia dirbti. Kalbėjau su juo ir bandžiau paaiškinti, kad tai nėra blogai.
Čia turime žmones, kurie yra pasiruošę ir drąsūs. Jeigu eisi į karą su žmogumi, kuris to nenori – tai nebus efektyvu. Tik didelis karių skaičius nieko nereiškia – karys be ginklo lygus nuliui. Karys be motyavcijos, tam tikro drąsos lygio taip pat lygus nuliui. Nenorime, kad visi eitų į karą. Kariams reikia rūbų, ginklų, maisto. Visų tuo neaprūpinsi. Mums reikia ir dirbančių žmonių, kurie gaivintų mūsų ekonomiką. Jeigu visus iškviestume į karą, tai būtų katastrofa. Mūšyje reikia tų žmonių, kurie gali daryti juodą darbą žudant okupantus
Vos grįžęs į Ukrainą įstojai į teritorinę gynybą, bet vėliau tavo pareigos ir laipsnis vis keitėsi. Kokios užduotys tau tenka dabar?
Šiuo metu esu dislokuotas Charkivo regione. Neinu į karščiausius taškus, priekines mūšio linijas. Esame Voljčanske, mažame miestelyje netoli sienos su Rusija. Jis buvo pusę metų okupuotas. Čia nėra vandens, elektros, dujų – nieko. Esame šiame mieste, ruošiame gynybinę liniją netoli sienos. Jeigu rusai nuspręstų mus pulti, turime būti pasiruošę. Mums reikia kasti griovius, ruošti blindažą. Naktimis patruliuojame su policija. Taip pat aliekame tam tikrus žvalgybinius darbus.
Pats miestas yra ramus – prieš karą čia gyveno netoli 20 tūkst. žmonių, dabar gal likę pusę ar mažiau.
Kiekvieną dieną darome tą patį, bet kiekvienu momentu mums gali liepti susirinkti daiktus ir vykti į kitą lokaciją. Kiekviena diena gali atnešti siurprizų.
Kaip arti per šiuos mėnesius jautei didelį pavojų, mirties grėsmę?
Kiekvieną dieną esame pavojuje. Mes neturime eiti į priekines linijas, bet bombos ir raketos skraido šalia. Mano būryje per visą šį karo laikotarpį buvo sužeistas tik vienas narys. Tai yra geras rezultatas, nes kituose būriuose netrūksta mirusių.
Prisimenu tave besišypsantį, pozityvų. Kai kalbame dabar, atrodo, kad toks ir likai, tačiau neabejoju, kad karas tave pakeitė.
Tai vienas populiariausių klausimų tarp mano draugų. Pats dažniausias atsakymas – pasikeitė mano vidus. Išorės pokyčius sunku pamatyti, nes veidrodyje save matau kiekvieną dieną. Tiesa, draugai, kurie ilgai manęs nematė, pokyčius pastebi. Keičiasi kūnas, nes kiekvieną dieną atlieki fizinius darbus. Manau, kad visą paveikslą pamatysiu tik po karo. Pavyzdžiui nuvykęs į Kijevą, ar būdamas dabar čia, Romoje, ir už lango išgirdęs galingą automobilio variklį vis nevalingai atsigręžiu pažiūrėti, kas tai. Tai tam tikri refleksai, įpročiai, kurie pasikeitė galvoje dėl pavojaus. Galbūt po kurio laiko tai pasikeis.
Pastaruoju metu iš fronto girdime daugybę pozityvių naujienų, kaip atsiimate okupuotas žemes.
Rusijos karių nuotaikos dabar – labai prastos. Dar prisidėjo mobilizacija, kuri, manau, kad jiems nepadės, o tik naikins šalį iš vidaus. Rusai užsičiaupė, kai karas prasidėjo, bet kai tik jis palietė juos pačius, kažkiek pradėjo kalbėti. Kur jūs buvote, kai karas prasidėjo?
Tik čia patekę rusai pradeda kažkiek suvokti, kad tai, ką jiems rodo per televiziją, gali būti netiesa.
Tikiuosi, kad po karo Rusija suskils, neteks visų okupuotų žemių, kai kurios tautos taps nepriklausomomis.
Turbūt prieš karą turėjai rusų draugų – kaip pasikeitė santykis su jais?
Žinoma, turėjau draugų iš Rusijos. Su kai kuriais galiu kalbėti ir dabar – tai normalūs žmonės, bet jie jau seniai palikę Rusiją. Turiu draugų, giminių, kurie ten gyvena. Kai kurie jų galvoja, kad viskas yra gerai, Putinas yra šaunus vyras, norintis denacifikuoti Ukrainą. Bet su jais mes nesistengiame kalbėti, nėra tikslo – jie tiesiog žiūri televiziją, niekuo nesidomi. Mes gyvai matome visus rusų karių nusikaltimus – jie žudo civilius, randame daug į pakaušį nušautų žmonių, mėto bombas ir raketas, kur papuola. Kai kurie tų draugų rašo, kad būtume kantrūs, nes Rusija tuoj mus išgelbės. Mes tiesiog pasiunčiame juos nach**.
Nors gyveni Kijeve, bet gimei Luhanske. Vienas iš pamatinių rusų propogandos naratyvų teigia, kad rytinė Ukrainos dalis yra prorusiška.
Galiu kalbėti apie tai, kaip buvo prieš karą, dar 2014 m. Nuo tada nebuvau ten, negaliu ten vykti. Esu sąraše tų, kuriuos reikia nužudyti. Prieš karą tai buvo įprastas miestas, niekas nekalbėjo, kad nori būti Rusijos dalimi. Žinoma, visada rasi vieną ar kitą žmogų, kuris tam neprieštaravo – pavyzdžiui mano močiutė gimusi Rusijoje. Bet daugelis tų, kurie kalba apie tai garsiai, tiesiog gauna už tai pinigus iš rusų valdžios.
Kiekvieną dieną praleidi netoli mūšių vietos, viską matai iš arti ir kartais susisiekti su tavimi reikia daug laiko. Kiek tave pasiekia naujienos apie užsienio šalių pagalbą ir kokias emocijas tai kelia?
Taip, girdžiu ir matau viską. Žinau, kad jūs per kelias dienas surinkote 5 mln. eurų bairaktarui. Žinome, kad Lenkija, Lietuva, JAV, britai mums labai padeda. Kai kurių kitų šalių valdžios bando sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu.
Kadangi dabar esu Romoje, turiu tam alegoriją. Ukraina dabar lyg Koliziejus. Mūsų kariai yra lyg gladiatoriai, o kitos šalys mus stebi. Ginklai iš NATO ir kitų sąjungininkų yra lyg imperatoriaus pirštas – kol juos gauname, nykštys kyla į viršų, kai pagalbos nesulauksme – jis nusileis žemyn ir rusai okupuos ne tik mus. Taip, ispanams, italams sunkiau suvokti šį karą, nes jie yra toli. Paprastiems žmonėms sunku viską suvokti, nes jie tai mato tik per televiziją, bet jiems siūlau atvykti ir patiems pamatyti. Pravažiuoti Charkivo, kitais keliais. ČIa matai krūvą sudegintų rusų tankų, kurie yra tam tikras laisvės simbolis. Galite juos paliesti. Lavonų, kuriuos matome mes, jau turbūt nepamatysite. Po kelių dienų surenkame juos, nes jie pradeda smirdėti. Bet patys matome krūvas besimėtančių kūnų.
Kariauti į Ukrainą atvyksta JAV, birtų kariai, bet po kelių savaičių jie išvyksta, nes pripažįsta, kad su tokiu karu jie dar nėra susidūrę. Jie pabrėžia, kad patirtys Afganistame ar kitur neprilygsta rusų žiaurumui.
Mes kaunamės vien dėl taikos, galimybės būti laisviems, gyviems. Jeigu padėsime ginklus, kitą dieną Ukrainos neliks.
Karą matome filmuose, knygose ir daug kas įsivaizduoja, kad čia kariauja superherojai kaip Arnoldas Schwarzeneggeris, Sylvesteris Stallone. Bet aš esu paprastas vyrukas, čia kovoja paprasti vyrukai.
Kaip manai, kada galėsime ramūs, laisvi ir be oro pavojaus sistemų susitikti Kijevo bare?
Tai pats sunkiausias klausimas, nes jam nėra atsakymo. Tikiuosi, kad tęsis tokia situacija, kai kasdien išlaisviname naujus plotus ir kitų metų pavasarį visks baigsis. Bet kas žino.. Gal mobiliazicija padės rusams, klausimas ar mes toliau gausime ginklus tokiais kiekiais, niekas nestrigs. Bet tikiu, kad iki šaltos žiemos išlaisvinsime žemes, kurių netekome prieš metus. O pavasarį galėsime imtis Donbaso regiono išlaisvinimo. Tikiuosi, kad viskas greitai baigsis, nes karas vargina tiek fiziškai, tiek psichologiškai – nuotaika keičiasi kiekvieną dieną, niekada nežinai, kas nutiks. Mes nenorime kariauti, bet turime tą daryti.
