Susirgus R. Grigui ta pergalė buvo pasiekta pilnutėlėje „Active Vilnius“ arenoje su neįtikėtinu Lietuvos krepšinio fanų palaikymu, o po dar vienų rungtynių su Belgija sekė neregėto mąsto šalies moterų krepšinyje skandalas, verčiantis V. Stanišauską pamąstyti ir apie sekantį jo laukiantį iššūkį – galimybę pačiam perimti rinktinės vairą.
Šio 36-erių krepšinio trenerio karjeroje galima rasti ir daugiau panašių epizodų, kai vien sėkme ir atsitiktinumais kliautis jau neužteko, o rezultatai buvo pasiekti įdedant daug širdies ir tam aukojant net dalį savo laisvalaikio.
Klaipėdietis išskirtiniame interviu portalui tv3.lt papasakojo, kas formavo jo kaip krepšinio trenerio asmenybę, kokių savybių reikia, norint būti sėkmingu treneriu, taip pat atskleidė savo artimą ryšį su kylančia Lietuvos krepšinio žvaigžde Juste Jocyte ir svarstė, kokia būtų jo kaip nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio vizija.
Anksti pastebėjo išskirtinį Justės Jocytės talentą
Turbūt ne kiekvienam šalies jaunajam treneriui pavyksta savo vadovaujamose rinktinėse treniruoti kylančią Europos krepšinio žvaigždutę, tad tai dar vienas, sakykime malonus atsitiktinumas šio trenerio profesiniame kelyje.
Nuo Europos jaunučių merginų U-16 čempionato į šio vairininko rankas pateko tuomet dar trylikametė palangiškė J. Jocytė, o keliais metais už savo oponentes jaunesnė lietuvė atvedė šią rinktinę iki finalo su Rusija, kurį pralaimėjo po atkaklios kovos 64:71.
Ateities krepšinio žvaigždė finalinėse rungtynėse įsūdė net 33 taškus ir surinko 35 naudingumo balus, o kad treniruoja būsimą krepšinio žvaigždę V. Stanišauskas sako supratęs dar Lietuvoje vykusiame krepšinio projekte, kur berniukai ir mergaitės varžėsi kartu.
„Aš Justę jau labai seniai pažįstu ir kai pradėjau dirbti krepšinio mokykloje su berniukais vykdavo „Jr. NBA League“ projektas, kur žaisdavo berniukai ir galėdavo žaisti komandoje dvi mergaitės dviem metais vyresnės už tuos berniukus, kad kažkiek išsilygintu jėgų santykis ir mes su Juste tą čempionatą laimėjome, o po to čempionato toks „Fun fact (juokingas faktas, liet.), kad pakeitė taisykles ir padarė, kad mergaitės galėtų tik metais vyresnės žaisti, nes Justė ten visiškai dominavo prie tų vaikinų. Aš ją nuo to laiko pažįstu ir ji yra išskirtinio talento žmogus“, – portalui tv3.lt pasakojo su ta pačia J. Jocyte ir iki šiol didžiausią savo karjeros pergalę pasiekęs V. Stanišauskas, kuriam pavyko po dviejų metų Europos jaunių (U-18) merginų čempionate iškovoti Lietuvai aukso medalius.
Darbavosi Klaipėdos „Neptūne“ Eurolygos sezone
Prie šio jau ir taip nemenko pasiekimų sąrašo galima pridėti dar vieną, ypatingai visiems Lietuvos pajūrio krepšinio sirgaliams svarbų ir reikšmingą faktą – V. Stanišauskas taip pat buvo vienas iš Kazio Maksvyčio asistentų toje Klaipėdos „Neptūno“ komandoje, kuri vienintelį kartą klubo istorijoje grūmėsi Eurolygoje 2014-2015 m. sezone.
Būtent šis karjeros etapas leido vis dar krepšinio paslapčių besisemiančiam strategui dėti ypač spartų žingsnį savo vyriausiojo trenerio karjeros link ir kitą sezoną 27-erių vyrui buvo pasiūlytas Klaipėdos „Fortūnos“ ekipos trenerio postas Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL) rungtyniaujančioje ekipoje.
„Viskas prasidėjo po metų „Neptūne“, kur dirbau su K. Maksvyčiu ir Tomu Rinkevičiumi. Tiesiog dirbau vienoje krepšinio mokykloje su trenere Ramune Kumpiene, ji buvo Klaipėdos „Fortūnos“ komandos prezidentė, vadovė ir ieškojo tuo metu trenerio. Pasikalbėjome ir ji pasakė pabandyk, kodėl gi ne. Ir iš tiesų esu labai dėkingas Ramunei, ji kaip sakant mane ir atvedė į tą moterų krepšinį, ji man labai padėjo tais pirmais metais su moterimis – tiek nuo taktikos, tiek nuo bendravimo, nes vis tiek tai kažkiek skyrėsi nuo vyrų, vaikinų, – sakė V. Stanišauskas, kuris taip pat liko sužavėtas nesuvaidintos K. Maksvyčio asmenybės. Neįkainojama patirtis buvo dirbti su K. Maksvyčiu ir su T. Rinkevičiumi, nes labai daug iš jų išmokau ir taktiškai ir bendrai gyvenime labai smagu apie save turėti tikrus žmones, kurie tave teisingai gali nukreipti, kurie pasakys ir pastabą, kada to reikia ir aš pats toks žmogus esu, kur priimu kritiką ir iš jos noriu kažką pasiimti, pasimokinti. Tai jie tikrai tie žmonės, kur tikros asmenybės, nieko suvaidinto iš jų labai daug pasimokiau ir ta pradžia buvo neįkainojama“.
Pats V. Stanišauskas savo laiku žaidė krepšinį ir baigė tuometinę Valdemaro Chomičiaus krepšinio mokyklą, tačiau sako, kad supratimas, jog nori būti ne krepšininku, o treneriu atėjo pakankamai anksti.
Galbūt atsitiktinumas, bet jauno vaikinuko kaimynėmis uostamiestyje buvo vienos perspektyviausių šalies krepšininkių – Marina Solopova ir Eglė Šventoraitė, su kuriomis prabėgo ne viena šviesi vaikystės akimirka.
„Nuo pat vaikystės buvau šalia moterų krepšinio, eidavau jų rungtynių pažiūrėti moksleivių lygoje, nuo vaikystės bendravome artimai. Pats baigiau krepšinio mokyklą ir baigęs ją iš karto supratau, kad krepšininku kažkokiu labai geru aš nebūsiu. Jau būdamas 11-12 klasėje aš rinkausi egzaminus žinodamas, kad noriu stoti į specialybę su sportu, su krepšiniu ir mano tikslas jau nuo tada buvo būti krepšinio treneriu“, – apie norą treniruoti moteris kalbėjo V. Stanišauskas.
Pergalės džiaugsmą aptemdė skandalas
Pasak trenerio, nors su merginų jaunimo rinktine jam ir pavyko iškovoti Europos čempionato auksą, tačiau emocijos, kurios virė rungtynėse prieš Lenkiją ir po jų buvo tolygios tai įsimintiniausiai jo karjeros pergalei Graikijoje.
„Ta atmosfera buvo kažkas neįtikėtino ir tas gausus žiūrovų susirinkimas Vilniuje parodė, kad tas moterų krepšinis yra įdomus, jis gali būti patrauklus. Čia yra labai didelis pakilimas emocinis žaidėjoms, nes jos visada to laukė, norėjo ir matyti tokias pilnas palaikančias tribūnas, skanduojant tą mūsų valstybės vardą yra kažkas neįtikėtino. Kai žaidėme Europos čempionato finale į jį buvo atvažiavę Kretoje atostogaujantys lietuviai, žaidėjų tėvai, tai aišku tos atmosferos tokios nebuvo, nors to palaikymo mes gavome. Bet čia nepalyginami dalykai, kiek buvo žiūrovų šitame lange ir tada. Panašiai būdavo, kai dirbau „Neptūne“ ir žaisdavome Eurolygoje, tai kalbant apie moterų krepšinį tai yra kažkas įspūdingo ir norėtųsi, kad taip būtų visą laiką, ypač 2027-ais Europos čempionate Lietuvoje“, – patirtas emocijas lygino jis.
Tačiau krepšininkių ir trenerių euforiją, kuri užklupo po dešimties metų pertraukos žengus į Europos krepšinio pirmenybes, greitai atšaldė Lietuvos moterų krepšinį sudrebinęs neregėto mąsto skandalas su seksualinio priekabiavimo prieskoniu.
Po 15min.lt sporto žurnalisto Gustavo Kliknos publikacijos ir iškilusių faktų apie moterų rinktinės trenerio R. Grigo netinkamą elgesį su krepšininkėmis ir šio 62-ejų stratego atsistatydinimo, V. Stanišauskas tapo vienu realiausių kandidatų perimti Lietuvos moterų rinktinės vairą.
„Iš tikrųjų dar nekalbėjau, nes dabar tie visi dalykai, kurie vyksta nėra gražūs ir to darbo federacijai tikrai netrūksta. Taip pat jų dabar dėmesys ir į vyrų langą, tai kai bus kažkoks iš federacijos kvietimas ar pasiūlymas, tada gal ir galėsiu kažką plačiau pakomentuoti, – kvietimo treniruoti moterų rinktinės tikino dar nesulaukęs R. Grigo asistentas.
Kas galėtų vadovauti rinktinei pasiūlymus LKF Vykdomajam komitetui turės pateikti moterų krepšinio rinktinės vadovas Marius Tamolis, o pats V. Stanišauskas sako, kad jaučiasi subrendęs tokiam karjeros žingsniui.
„Man ta atsakomybė patinka ir mane tai veža į priekį. Prieš kiekvienas rungtynes tikrai jaučiu tą tokį jauduliuką, lengvą stresiuką ir manau, kad taip ir turi būti, nes jeigu to nejauti, tai tau tuo momentu tas ir nerūpi. Visada tą jaučiu, todėl labai atsakingai kiekvienoms rungtynėms ruošiuosi ir aš noriu tos atsakomybės, todėl manau, kad esu tam jau pasiruošęs. Praėjau tas jaunimo rinktines, taip pat matau pavyzdį, kaip tai darė K. Maksvytis, kuris praėjo jaunimo rinktines ir pakilo vyrų klubiniame krepšinyje į aukštą lygį. Manau, kad kiekvienas treneris dirbantis su vaikinais nori treniruoti vyrų rinktinę, taip pat kiekvienas treneris, kuris dirba su merginomis – tikslas yra treniruoti moterų rinktinę“, – teigė apie vyriausiojo rinktinės trenerio postą pasvajojantis V. Stanišauskas.
Kaip sako pats V. Stanišauskas, su R. Grigu jis kartu praleisdavo ne itin daug laiko ir jokių intymių prisilietimų prie krepšininkių savo akimis nematė. Jis taip pat įžvelgė kartų skirtumo problemą, nes nebūtinai seno sukirpimo R. Grigo juokeliai buvo teisingai suprantami gerokai jaunesnių krepšininkių.
„Šiuo atveju treneris yra vyresnio amžiaus, vis tiek jis turėjo tą savo filosofiją tiek treniravimo, tiek bendravimo kaip ir kiekvienas treneris turi savo tą tokį, kuo jis tiki, kaip jis nori dirbti. Galbūt tai toms žaidėjoms ir nepatiko, matote, ten vis tiek daugiau kalbama apie tą klubinį krepšinį kiek skaičiau iš to straipsnio, nes mes susirinkdavome tai vienai savaitei, diskutuodavome su treneriu apie žaidėjas, krepšinį, dvyliktuką ir sunku kažką kitą įžvelgti“, – sakė V. Stanišauskas.
Jis pripažįsta, kad skandalas paliko nemalonų poskonį, nes iškilo iškart po patekimo į Europos čempionatą ir dviejų puikių rungtynių, tad teigiamas emocijas į šoną nustūmė gerokai kartesnės.
„Šia tema visi jau labai daug yra prikalbėję, o aš tik noriu pasakyti, kad tikrai skaudi tema, ypač po sėkmingo etapo moterų krepšiniui. Tiek iš žaidėjų pusės, tiek iš trenerio, kažkiek sugadinti gyvenimai, sugadintos karjeros... Tai labai skaudi tema ir man pačiam nemaloni, nes kažkiek vis tiek esu tame visame reikale apie moterų krepšinį, tai visai moterų krepšinio bendruomenei tai nėra smagu ar tokia tema, apie kurią dabar norėtųsi kalbėti. Aišku, reikia išsiryškinti visą tą dalyką, viską išspręsti, bet manau, kad tiek federacija, tiek visi atsakingi asmenys, kas turi tą spręsti išspręs ir viskas susitvarkys“, – apgailestavo jis.
Treneri, kaip apibūdintumėte savo perėjimą iš vyrų krepšinio į moterų ir ar jis buvo sklandus? Taip pat kokie pagrindiniai skirtumai treniruojant vaikinus ir dailiosios lyties atstoves?
Aš nebuvau buvęs vyr. treneriu ir atėjau į moterų krepšinį iš asistento, tai iš tikrųjų reikėjo priprasti prie to, kad reikia kažkiek supratingesniam būti, kažkiek ir švelnesniam ir dar kartą pasakysiu, kad R. Kumpienė labai prie to prisidėjo su savo patarimais, kaip reikia dirbti, kaip reaguoti į tam tikras situacijas, nes žinote, merginos jautresnės yra, jos kitaip priima piktesnį žodį, joms taip pat reikia visoms vienodo dėmesio, negali būti kažkokių išskirtinumų, tai tokia ta tranzicija ir buvo, kurią padėjo praeiti žinoma šalies moterų krepšinio trenerė.
Taip pat esate LCC tarptautinio universiteto moterų krepšinio komandos treneris, o su vaikinais šiuo metu dirbate tik Vlado Knašiaus krepšinio mokykloje. Kas jus labiausiai veža darbe su moterimis ir ar čia ta kryptis, kurioje matote save dirbantį didžiąją trenerio karjeros dalį?
Knašiaus mokykloje pradėjau dirbti tik baigęs universitetą ir aš tuos vaikinus esu užsiauginęs nuo pirmos klasės, todėl norisi kažkaip su jais ir pabaigti. Artūras Butajevas, kuris išvažiavo į „Barcelona“ yra mano auklėtinis, taip pat Emilis Prekevičius, kuris irgi šiais metais į „Barcelona“ išvyko, tad labai džiaugiuosi dėl jų.
Su moterimis grynai tai bus jau dešimti metai darbo ir turbūt jau esu pripratęs labiau prie jų, žinau, ant kiek merginos yra atsakingesnės, pareigingesnės. Visada žinai, kad pavyzdžiui atėjus laikus, kai reikės daryti vaizdo peržiūrą prieš rungtynes jos nueis po to į salę ir tikrai praeis tuos derinius varžovių. Tas atsakingumas, pareigingumas jų mane gyvenime ir krepšinyje tikrai žavi. Aišku, pas jas mažesnis fiziškumas aikštelėje nei pas vyrus, bet jos tai kompensuoja kitais savo įgūdžiais.
Kalbant apie savo ateitį, tai aišku dabar visų pirma daugiausiai galvoju apie moterų krepšinį ir būtų labai smagu save pasibandyti kažkur užsienyje, žinant, kad lietuvių vyrų dirbančių su moterų krepšiniu kitose šalyse yra labai mažai ir beveik iš viso nėra.
Dirbdamas LCC komandoje gaunu nemažai patirties, nes tai vakarietiškas universitetas, nemažai žaidėjų per 4 metus šioje komandoje buvo iš užsienio valstybių, tokių kaip Brazilija, Prancūzija, Kipras ar Serbija. Tokie dalykai prisideda prie tobulėjimo, nes pažįsti skirtingas kultūras, charakteriius, susipažįsti, kas kaip reaguoja kritinėse situacijose. Norėtųsi į tuos kitokius vandenis kažkur įlįsti, pasibandyti, pasižiūrėti kaip viskas atrodo, tad tikrai ketinu koncentruotis į moterų krepšinį.
Šiuo metu moterų rinktinės branduolys dabar atrodo maksimaliai subalansuotas. Yra tiek jaunų, perspektyvių krepšininkių, tiek gerų, patikimų veteranių. Kas labiausiai pradžiugino paskutiniame atrankos lange – veteranės, jaunosios krepšininkės ar gera jų sąveika?
Manau, kad gera jų sąveika. Veteranės mūsų, tai čia būtų galima laikyti mūsų Giedrę Labuckienę, Eglę Šventoraitę. Aišku, Eglė buvo po ligos ir tikrai kiek galėjo, tiek davė šiame lange. Tos pačios jaunos žaidėjos ir aišku pirmoje vietoje Justė, kuri po traumos atsigavo ir dabar tikrai įspūdingoje formoje dabar yra. Taip pat Laura Juškaitė, Gabija Meškonytė, kurias skaitau dar jaunomis žaidėjomis, bet tuoj pasieksiančioms savo piką.
Ir ta tokia jų sąveika, jungtis puikiai matėsi ir davė mums patekimą po dešimties metų į Europos čempionatą. Noriu paminėti, kad tai yra visos Lietuvos moterų krepšinio bendruomenės pergalė, tiek federacijos gero darbo, tiek trenerių, kurios užaugino šias merginas, pergalė.
Kaip J. Jocytei pavyksta įsilieti į vyresnių krepšininkių kolektyvą ir jame išlaikyti savo svarų žodį? Ar ji paiso kažkokių autoritetų?
Esu ne viename interviu minėjęs, kad Justė yra labai paprastas žmogus, ji manau tikrai ir klube, kuriame žaidžia yra viena jauniausių ir pasiima iš veteranių gerų dalykų, tai lygiai taip pat ir čia. Ji toks žmogus, kur sugeria informaciją tą, kurios jai reikia, pasiima, ko reikia ir dėl to ji ir yra toks unikumas.
Nuo U-16 rinktinės aš ją turiu ir mes visada bendraudavome labai paprastai, labai nuoširdžiai, aš esu tas treneris, kuris visada ir klubiniame krepšinyje ir rinktinėje paklausiu nuomonės žaidėjų, kur jos geriau jaučiasi aikštelėje, kaip nori žaisti, tai Justė prie to, kad paprastas žmogus yra, be to ir labai protinga. Žino, kur jinai geriausiai jaučiasi ir tikrai nebijos pasakyti, kad gali vienoje situacijoje žaisti vienaip, kitoje kitaip. Manau, kad nuo U-16 čempionato, kai laimėjome sidabrą ir jai tebuvo 13 metų, bet jau buvo mūsų komandos lyderė, tuomet visi suprato, kad čia bus kažkas neįtikėtino su ja.
Kiek tas ryšis su J. Jocyte ir jos tėčiu, kuris yra Moterų krepšinio lygos direktoriumi, tarp Jūsų yra asmeniškas? Tuo labiau, kad visi esate iš to paties krašto?
Bendraujame socialiniuose tinkluose, po kažkokios geresnės pergalės būna, kad įmeta tų rungtynių epizodų. Parašau ir pajuokaujame, pasiklausiame, kaip sekasi ir tas ryšis toks nėra, kad kiekvieną dieną susirašytume ir bendrautume, bet jį palaikome ir žinome, kad bet kada galime vienas kitam parašyti ir pabendrauti. Su jos tėčiu jaunimo rinktinėse bendraudavau kaip su Justės tėčiu, bet dabar bendraujam kaip su MLKL direktoriumi, bet lygiai tas pats kas ir su Juste. Tai nuostabus žmogus, laisvai bendraujantis, Amerikoje buvęs, dirbęs ir matosi tas toks vakarietiškas mentalitetas. Labai viskas laisvai, tikrai visomis temomis galime pasikalbėti. Turiu žmoną, kuri taip pat labai pamilo moterų krepšinį, važiuodavo ir į jaunimo čempionatus, kur vykdavo ir Justės tėvai kaip fanai, tai susibendravo ir mano žmona su A. Jociumi ir Justes mama Aurelija, tai ryšis tikrai geras.
Ar J. Jocytė jau pilnai atsistačiusi po klubo traumos ir kokį vaidmenį jai numatytumėte Europos čempionate jei būtumėte rinktinės treneris?
Akivaizdžiai matosi, kad lapkričio lange ir kokia ji buvo dabar, kad ji jau visiškai tos traumos nebejaučia, nes daug ėmėsi iniciatyvos ir gerai jautėsi aikštelėje. Manau, kad pilnai atsistačiusi ir šią savaitę Europos taurėje sužaidė labai geras rungtynes ir dabar turi šansą namuose laimėti bei patekti į pusfinalį. Dėl rinktinės, nesvarbu kas būtų vyr. treneris, manau, kad būtų nuodėmė neišnaudoti jos talento ir nežaisti per Justę, nesukurti jai situacijų, kad ji turėtų kamuolį ir kurtų sau bei kitoms žaidėjoms.
Viskas priklausys kokias turėsime žaidėjas aplink ją, nes jos vaidmuo ASVEL komandoje gali būti vienas, čia rinktinėje turėtų ir gali būti kitas. Ji yra puikiai skaitanti žaidimą žaidėja, su kuria reikia žaisti pikenrolą, kuri gali sutraukti gynybą, bet kartu gali nusimesti kamuolį. Ji taip pat gali gerai prasiveržti, jeigu varžovai laiko atstumą, išmesti vidutinį metimą. Žaidėja galinti kurti, bet aišku reikia paieškoti momentų ir taip pat sukurti jai progų. Kalbant apie metimus, ji dar daugiau jų galėtų išsimesti, bet esame kalbėję, tai jai net maloniau yra atlikti gerą perdavimą, nei pačiai išmesti, įmesti metimą.
Kokių naujų vėjų įneštumėte i rinktinę jau kaip vyriausiasis treneris, nes kažkokių ginčų su R. Grigu turėjote ir mače su Belgija? Kokia bendrai Jūsų propaguojama krepšinio filosofija?
Žinote, vis tiek treneris R. Grigas padarė puikų darbą ir komanda yra Europos čempionate, bet aišku kiekvienas treneris turi savo filosofiją, savo taktiką. Aišku visi nori išnaudoti stipriausias žaidėjas, kurias turi šiuo momentu, tai mes tą ir darėme. Kažko labai ir neprikeisi, nes žaidi per tas pozicijas, kurios yra stipriausios, ieškai tų variantą. Nemanau, kad reikės visiškai kažką čia keisti ir žaisti kitokį krepšinį. Mes dirbome kartu taip pat turėjome ginčų ir norint pasiekti optimalų rezultatą manau, kad net reikia aštrių diskusijų, kad išsidėlioti, išsiaiškinti viską, kad turėtum kuo geresnį rezultatą. Tų diskusijų buvo, bet aišku vyr. trenerio žodis komandoje buvo paskutinis.
Kokia galėtų būti reali vieta, kurią Lietuvos moterų rinktinė pajėgi užimti Europos čempionate? Ar turime potencialo eiti iki finalo ketverto?
Tai rungtynės su Belgija, su Europos čempionėmis ir olimpiados ketvertuko komanda parodė, kad mes tikrai turime to potencialo, kad Lietuvos rinktinė gali žaisti gerai. Patikėkite, ta pati Lenkija yra labai stipri komanda ir mano nuomone, kad Europos čempionate dalyvauja tik 16 komandų, o ne 24-ios kaip vyrų čempionate yra truputį neteisinga. Manau, kad tokia stipri komanda kaip Lenkija turėtų dalyvauti Europos čempionate, o vertinant kur mes galėtume būti, tai reikia palaukti butų, reikia palaukti, kas rinktinėje žais, dalyvaus, ar nebus kokių traumų ir dabar spėlioti yra labai sudėtinga ir sunku.
Laukia šeimos pagausėjimo
Kaip jūsų žmona Agnė reaguoja į jūsų begalinį atsidavimą krepšiniui. Ar neužknisa ta visa rutina ir nuolat namuose įjungti sporto kanalai?
Žmona žino mano rutiną, tam visiškai nepriekaištauja, netgi pasižiūri su manimi krepšinio varžybų, nes kai grįžtu namo visada sporto kanalai rodo krepšinį. Turbūt žino, kad kitaip pas mus nebus ir dar kartą noriu jai padėkoti, kad man leidžia tą daryti, žino, kaip man tai svarbu ir kaip tą myliu.
Dabar taip pat turime tokių malonių rūpesčių, nes žmona laukiasi ir bet kuriuo momentu gali sūnus atsirasti pas mus šiame pasaulyje ir to labai laukiame. Tas visas gyvenimas dabar dar kitaip pasisuks, nes mums su žmona tai bus pirmas vaikutis. Reikės taikytis, nebebus taip, kad grįžęs po treniruotės įsijungti moterų Eurolygą, vyrų Eurolygą ir turėsiu truputi kitokių rūpesčių gyvenime. Bet žinau, kokią nuostabią žmoną turiu, tai galiu pasakyti, kad laukiu labai šito ir žinau, kad tai mano darbui tikrai nepakenks, tik atsiras papildomų malonumų gyvenime.
Dar kai darbavotės „Neptūne“ preiš dešimt metų jums spaudoje buvo klijuojama vieno perspektyviausių šalies krepšinio trenerių etiketė? Kaip manote, kas tai lėmė ir kokia bendrai jūsų sėkmės paslaptis?
Visų pirma norėčiau paminėti, kad būvimas tarp teisingų žmonių ir tokių, kurie mane nukreipė tinkama linkme labiausiai padėjo. Tiek pradedant nuo mano tėvų, tiek nuo mano aplinkos, nuo kolegų, tas pats K. Maksvytis, T. Rinkevičius, M. Tamolis, taip pat Nedas Pacevičius, su kuriuo labai daug bendrauju, kuris su manimi jaunimo rinktinėse buvo, su kuriuo daug diskutuojame apie krepšinį ir vakar buvome susitikę, dvi valandas kalbėjome ne tik apie vyrų, bet ir apie moterų krepšinį. Tas buvimas tarp tikrų žmonių, tarp teigiamų žmonių manau man padėjo pasiekti, ką pasiekiau. Nežinau, ar tai pasiekimas, bet džiaugiuosi, ką darau, myliu, ką darau, o apie perspektyviausio etiketę (juokiasi), tai ne aš tą sugalvojau, bet jeigu taip buvo rašoma ir kalbama, reiškiasi buvo tinkama linkme viskas daroma.
Kas jums yra tikras profesionalo pavyzdys, nes per trenerio karjerą sutikote tiek daug moterų krepšininkių, tiek kepšininkų?
Visų pirma kalbant apie moterų krepšinį tai būtų Gintarė Petronytė. Kai atvažiavau po U-16 čempionato 2018 metais į moterų rinktinę pas Mantą Šernių kaip asistentas, tada galima sakyti pirmą kartą susitikau tiek su Kamile Nacickaite, tiek su kitomis žaidėjomis ir ta pačia G. Petronyte ir man tai buvo kažkas vau, kažkas neįtikėtino, bet nuo pat pirmos dienos pamačiau, koks paprastas, koks šiltas žmogus ji yra, kaip lengvai su ja galima bendrauti. Ji man yra moterų krepšinio ikona, pavyzdys ir kiekvienai turėtų būti ji toks kaip pavyzdys ir dabar labai džiaugiuosi, kad jis yra prie moterų rinktinės, kad ji po karjeros Vilniuje dirba su mergaitėmis, tai čia tiek man, tiek visai krepšinio bendruomenei – auksas. Pas ją viskas aukščiausiame lygyje, nuo pasirengimo varžyboms iki disciplinos ir čia būtų galima nuo A iki Z sudėti, nes ji tas žmogus iš kurio visi turėtų imti pavyzdį.
Iš vyrų, nuo tada kai buvau „Neptūne“, man labai patiko Arnas Butkevičius ir jo darbo etika, jo užsispyrimas, jo ryžtas. Matome, kad jis pakilo iki „Žalgirio“, Eurolygos, ik rinktinės žaidėjo, tai jis jaunas buvo tuo metu, kai aš ten dirbau ir žinote, dažnai jauni žaidėjai mėgsta ne tik aktyviai sportuoti, bet ir kitą laisvalaikį turėti kažkur su draugais, tai Arnas buvo tas pavyzdys, kuris likdavo po treniruočių papildomai padirbėti, kuris buvo visada labai atsakingas. Tikrai išskirtinis ir visiems visada galiu paminėti geru žodžiu.
Kodėl dažnai perspektyvūs jaunuoliai, kurie moksleivių lygoje pelno po 40 taškų ar daugiau taip ir netampa krepšininkais apskritai, net ne žvaigždėmis?
Ilga ir diskutuotina tema ir tų pavyzdžių gali būti visokių. Gali būti ir ankstyvas brendimas, kai žaidėjas yra anksčiau subrendęs ir fiziškai stipresnis už varžovus bei dominuoja tada aikštelėje. Per kelis metus kai tas fiziškumas išsilygina pamatai, kad yra talentingesnių ir geresnių tų žaidėjų ir tas talentas dingsta, nors visi jau būna pradėję kalbėti, kad čia turbūt būsima NBA žvaigždė. Kitiems galbūt ir agentų įtaka sugadina kelią, kurie netinkamai nukreipia ir tų pavyzdžių tokių tikrai yra buvę ir išvažiavus į JAV tie talentai kažkaip dingsta. Gal pasirenka ne tą universitetą, ne tą kelią ir tikrai labai diskutuotina ir ilga tema, kur nėra vieno sprendimo, kad pasakyti kodėl tas žaidėjas dominuoja, o vėliau tampa eiliniu krepšininku.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
