Lietuvis iki šio sezono buvo tvirtas „Raptors“ starto penketo žaidėjas, bet dabar dažniausiai kyla nuo suolo.
Nors ir žaidžia trumpiausiai per visą karjerą – po 19 minučių, bet renka daugiausiai taškų. 13,6 – tokį rezultatyvumą fiksuoja centras, dar pridedantis 7,2 atkovoto kamuolio ir 1,1 bloko.
Puslapis „HoopsHype“ jau anksčiau pastebėjo, kad tokie rodikliai yra istoriniai – dar nė vienam krepšininkui nėra pavykę demonstruoti aukštesnio rezultatyvumo žaidžiant trumpai nei 20 minučių.
Kodėl taip nutiko? Visų pirma todėl, kad treneris J. Valančiūną pavertė svarbiausiu atsarginiu žaidėju, per kurį sukasi „Raptors“ žaidimas, kai ant suolo sėdi lyderiai.
J. Valančiūno išmetamų metimų per rungtynes karjeros vidurkis yra 8,3, kai šiame sezone 9,7, nors ir žaidžia šešiomis minutėmis trumpiau nei per pirmus šešis sezonus.
Toks yra N. Nurse’o planas, kurį diegia Toronto ekipoje. Starto penkete rungtyniauja Serge’as Ibaka, nes jis yra žymiai tinkamesnis NBA įsigalėjusiam žaidimui žemais penketais.
J. Valančiūnas šiame sezone rungtynes nuo pradžių pradeda tais atvejais, kai varžovų starto penketuose yra į jį žaidimo stiliumi panašūs krepšininkai.
Štai lietuvis aikštėje nuo pat pradžių bėgiojo prieš DeAndre Jordaną, Tristaną Thompsoną ar Deandre Aytoną.
Vis tik uteniškis turėtų žymiai dažniau kilti nuo suolo, nei rungtynes pradėti starto penkete. Tai atveria jam kelią į kovą dėl vieno prestižiškiausių NBA apdovanojimų – geriausio šešto žaidėjo prizo.
„Raptors Rapture“ rašo, kad lietuvis akivaizdžiai tobulėja ir vis geriau prisiderina prie naujos NBA eros, kurioje remiamasi žemais penketais ir tritaškius galinčiais pataikyti judriais aukštaūgiais.
Jo įtraukimas yra žymiai didesnis nei anksčiau, kai „Raptors“ treniravo Dwane’as Casey, kurio puolimo schemose J. Valančiūnas tebuvo stebėtojas.
Taip, kalbame apie tobulėjimą, bet lietuvis vis dar turi ir trūkumų, kurie taip riboja jo išlaikymą aikštėje. Jis turi pagerinti kojų darbą ir tapti patikimesniu ginantis ties perimetru, tada ir minučių skaičius bus nemažesnis nei karjeros vidurkis.
Tačiau ar viso to užtektų, norint tapti geriausiu nuo suolo kylančiu žaidėju? NBA yra nusistovėjusi nerašyta tvarka, kai šį prizą vis gauna gynėjai arba lengvieji krašto puolėjai, kurie sugeba patys susikurti progas metimams ir užkurti ekipos puolimą.
Vieni iš paskutiniųjų šio prizo laimėtojų buvo Ericas Gordonas, Jasonas Terry, Jamalas Crawfordas, Lou Williamsas.
Šiame sezone į jį taikysis tokie žaidėjai kaip Carmelo Anthony, Terry Rozieras, Dennisas Schroderis. Tad, kai galvoji apie tradicinius kandidatus laimėti prizą, apie J. Valančiūną tikrai nepagalvoji.
Jis negali susikurti sau metimų ar nulemti rungtynių, bet Jonas gali duoti tai, ko kiti negali. Tai – puiki kova dėl atšokusių kamuolių, gynyba po krepšiu, puolimo išplėtimas įvairias būdais.
J. Valančiūnas tikrai bus tarp geriausių, jeigu ne pačiu geriausiu nuo suolo kylančiu aukštaūgiu visoje NBA.
Jeigu jo minučių skaičius dar kiek padidėtų ir jam pavyktų išlaikyti tokį efektyvumą, nėra nė vienos priežasties, verčiančios abejoti centro galimybėmis rungtis dėl geriausio šešto žaidėjo titulo, mano „Raptors Rapture“.
