R. Juščenko niekada rimtai nežiūrėjo į ilgus pokalbius internetu, naudojantis „Skype“ ir „Facebook“ teikiamomis galimybėmis. „Facebook“ paskyrą jis susikūrė dėl lietuvaitės, kurią sutiko pasaulio čempionate. Tačiau milijonai virtualių sakinių, matyt, niekada negalės pakeisti pokalbio akis į akį, todėl Romanas nusprendė, kad kelionė Kijevas-Vilnius yra puiki išeitis.
Apie savo pažintį su pasaulio čempionu atletiškoji Aneta Možeiko jau pasakojo, tačiau užsigeidžiau patikrinti, kiek moteriška versija gali skirtis nuo vyriškosios.
- Aneta savo versija jau pasakojo, kaip jūsų pažinties istorija skamba iš tavo lūpų?
- Manau, kad mano versija niekuo nesiskirs nuo Anetos versijos. Susipažinome Europos čempionate Ispanijoje. Varžybų metu esu labai susikoncentravęs į rezultatą, esu pasinėręs į save, apie nieką daugiau negalvoju. Čempionate dalyvavo labai daug merginų, tačiau nė į vieną nekreipiau dėmesio. Vieną dieną sėdėjau valgykloje ir pamačiau Anetą. Kažkas galvoje spragtelėjo. Dar pamenu komandos draugui pasakiau „Vasia, žiūrėk, kokia graži mergina!” Jis nužvelgė Anetą ir patvirtino mano žodžius. Pasiūlė nueiti ir susipažinti. „Ji, matyt, bus kokia nors užsienietė – italė arba ispanė“, - pasakiau, nes Aneta tikrai nepanaši į lietuvę. Pamaniau, kad rusiškai ji tikrai nesupras. Nepriėjau, tačiau stebėjau ją ir nuolat šypsojausi. Niekada nepamiršiu, kai laukiau lifto, o Aneta lipdama laiptais atsisuko į mane ir nusišypsojo. Tada pradėjau nuolat apie ją galvoti. Žinojau, kada ji eina valgyti. Eidavau tuo pačiu metu. Žinojau, kur ji atsisėda... Visai netikėtai kartą ji praeidinėjo ir pasakė „Skanaus“ rusiškai. Tuo metu kažką valgiau ir išgirdęs Anetos žodžius vos nepaspringau. Nustebau. Jau kitą kartą įsidrąsinau ir priėjęs ją pakalbinau. Palinkėjau sėkmės varžybose, mačiau jos pasirodymą... Po varžybų abu turėjome važiuoti namo – į skirtingas puses. Tačiau apsikeitėme kontaktais. Specialiai dėl jos prisiregistravau „Facebook‘e“, nusipirkau internetinę kamerą. Bendravome internetu, kol nusprendžiau atvažiuoti į svečius į Lietuvą. Tokia mūsų pažinties istorija.
- Sportuojate kartu, kai esate šalia?
- Taip, tačiau mūsų treniruotės labai skiriasi. Vyrų kultūrizmas – tai žiaurus ir kietas sportas. Mūsų užduotis – brutalus masės auginimas, merginų bikinio kategorija nereikalauja didelių raumenų ar ekstremalaus „sausumo“. Tačiau stebėjau Anetos treniruotes ir galiu pasakyti, kad tai yra juodas darbas. Treniruočių metu ji atiduoda visas savo jėgas. Retai net vaikinai taip treniruojasi. Ji labai stengiasi ir jos treniruotės tikrai nėra lengvesnės už maniškes.
- Dažnai kalbatės apie sportą?
- Taip, tikrai dažnai. Juk sportas mus ir supažindino. Tačiau yra ir kitų temų. Man su ja labai paprasta bendrauti buvo nuo pirmų akimirkų...
- Kai sužinojai, kad ji nėra italė...
- Taip (juokiasi). Bendraudavome ir man nuolat atrodė, kad šį žmogų pažįstu ilgus metus. Nors gyvename skirtingose šalyse, atrodo, jog užaugome tame pačiame kieme. Suradome labai daug bendrų pomėgių ir temų.
- Gal užteks kalbėti apie meilę. Užsiminei, kad kultūrizmas – vyriška sporto šaka. Kas patį paskatino tuo užsiimti?
- Sportu užsiimu visą savo gyvenimą, tačiau į varžybų sceną žengiau tik prieš du metus – 2013-aisiais. Tai buvo puikus varžybinis startas. Manau, niekas dar tokių rezultatų nėra demonstravęs pirmaisiais savo metais. Per du metus dukart tapau Europos čempionu ir kartą triumfavau pasaulio čempionate. Tris kartus esu laimėjęs Ukrainos čempionatą. Tačiau tokį gerą mano pasirodymą lėmė ne tik mano sunkios treniruotės, bet ir žmonės, kurie tuo metu mane supo. Esu dėkingas savo treneriui, kuris mane prižiūrėjo, prisiėmė visus organizacinius klausimus ant savo pečių. Mano užduotis buvo treniruotis. Treneris manimi patikėjo ir suteikė galimybę. To man pakako, papildomos motyvacijos net nereikėjo. Negailėjau jėgų treniruotėse, stengiausi ir norėjau staigiai pasiekti gerų rezultatų. Pirmosios mano varžybos – Kijevo miesto čempionatas. Važiuodamas ten žinojau, kad keliauju ne pasidairyti, išsibandyti. Žinojau, kad važiuoju nugalėti. Turėjau vieną užduotį – pirma vieta. Taip pat nusiteikęs važiavau ir į Ukrainos čempionatą.
- Startas puikus ir daug žadantis, kokios užduotis keliamos ateičiai?
- Turiu svajonę. Ją turi kiekvienas rezultatų siekiantis atletas – patekti į „Mr. Olympia“ turnyrą. Žinoma, tai yra tolima svajonė. Nelabai mėgstu prognozuoti ateities, stengiuosi gyventi siekdamas vieno tikslo po kito. Dabar esu pasaulio čempionas, pasakysiu atvirai, tai atsiliepė mano sveikatai. Tai buvo nelengva patirtis psichologiškai, nervinė sistema buvo labai „ištampyta“. Didžiausia bėda prieš čempionatą buvo ta, kad turėjau tilpti į 70 kg svorio kategoriją. Šįkart tai buvo itin sudėtinga. Todėl kartu su federacija nusprendėme, kad metus varžybose nedalyvausiu, organizmui reikia šiek tiek poilsio. Manau, kad pasaulio čempionatas buvo paskutinės varžybos, kuriose varžiausi 70 kg svorio kategorijoje. Keliausiu į sunkesnę kategoriją.
- Užsiminei, kad buvo sunku psichologiškai. Ką psichologija lemia kultūrizme?
- Manau, kad čempionas nuo kitų tuo ir skiriasi – stipriu charakteriu ir psichologiniu atsparumu. Pasiruošimo varžyboms etapo pabaiga yra labai sunki. Tai yra griežta dieta – privalai save riboti beveik visur. Nepamirškime, kad treniruotės tuo metu yra pamišėliškai intensyvios. Tada būtent sportininko charakteris atlieka pagrindinį vaidmenį. Daugelis palūžta, neatlaiko dietos – pradeda ką nors neleistino kramsnoti. Žinoma, tai sugadina sportinę formą. Besiruošdamas pasaulio čempionatui laikiausi disciplinos. Ruošiausi fanatiškai. Atsidaviau savo sportui visu 100 proc., nors ir buvo sunku. Įsivaizduok, prieš kiekvieną treniruotę pusvalandį sėdėdavau namų koridoriuje ir nuteikinėjau save. Vykdavo vidinis pasikalbėjimas su savimi. Tiesiog sėdėdavau ir galvodavau „Jeigu dabar neatsikelsiu ir to nepadarysiu, tai mano varžovas būtinai tai padarys ir laimės“. Sėdėdavau ir kaldavau sau tai į galvą. Atsistodavau ir keliaudavau į treniruotę. Manau, kad kultūrizme svarbiausia yra genetika, o antroje vietoje – charakterio tvirtumas.
- Iš kur pas patį toks kultūrizmui tinkamas charakteris?
- Manau, jį lėmė daug faktorių: kažkiek paveldėjau, o kitą dalį gyvenimas pridėjo. Mano gyvenimas tikrai nebuvo pats lengviausias, duobių buvo nemažai. Jos mane ir auklėjo. Man niekada niekas nekrito iš dangaus. Viską pasiekiau tik savo pastangomis. Niekas neatėjo ir nepasakė „Štai tau pinigai, štai tau galimybės, puiki sporto salė“. Viską pradėjau nuo nulio. Pamenu sporto pradžią – neturėjau už ką nusipirkti vištienos. Tačiau nepasidaviau, ieškojau išeities, sprendimų, variantų, nes norėjau įrodyti sau, kad kažkam esu gabus. Tai tęsėsi diena po dienos, vėliau atsirado gerų žmonių, kurie man padėdavo. Gyvenimas mane užgrūdino.
- Kodėl pirmiausia atsiranda noras įrodyti būtent sau?
- Tikiu, kad taip yra kiekvienam žmogui: jeigu nesugebi patikėti savimi, tavimi niekas netikės. Pirmiausia turi laimėti prieš save. Tai yra pati sudėtingiausia kova ir pati svarbiausia pergalė gyvenime. Turi priversti save kažką padaryti, visada žinojau – jeigu to nepadarysiu aš, padarys kas nors kitas. Tokiu atveju, jis bus geresnis už mane. Visiškai nesvarbu, ar jausdavausi gerai, ar blogai – keldavausi ir eidavau į treniruotę. Kiekvieną minutę galvodavau, kad pasaulyje milijonai žmonių sportuoja, šimtai tūkstančių lankosi treniruoklių salėse, bet tik vienetai pasiekia aukštumų. Tai yra žmonės, kurie sugeba įveikti save, nugalėti savo silpnybes. Tokie žmonės laimi. Visi kiti lieka už jų nugarų. Žinai, šiais metais aš žinojau, kad pasaulio čempionate mano kategorijoje dalyvaus dukart iš eilės laimėjęs korėjietis. Laukiau jo. Žinojau, kad jis bus pagrindinis mano varžovas. Kiekvieną kartą besitreniruodamas ir atlikdamas pratimą galvojau apie jį. Kiekvieną kartą, kai būdavo sunku ir kildavo klausimas „Gal šiandien užteks?“, prisimindavau jį. Pagalvodavau, kad jis tikrai atliktų pratimą dar kelis kartus. Keldavausi ir eidavau prie svorių. Čempionai gimsta galvoje... Suprantu, kad silpnumo akimirkų, kai būna labai sunku, būna visiems, tačiau privalai rasti variklį, kuris tave temps į priekį ir neleis sustoti. Palūžę ir sustoję netampa čempionais.
- Ką kultūrizmas reiškia Ukrainoje – ar tai yra populiari sporto šaka?
- Iš valstybės finansinės paramos nesulaukiame. Mūsų sporto šaka nėra olimpinė, gauname tik likučius, kurie atlieka nuo olimpiečių. Tai yra kapeikos. Tačiau džiaugiamės, kad kūno kultas šiuo metu populiarėja, turime daug gerų sportininkų. Turime stiprią kultūrizmo komandą, bet ji būtų dar stipresnė, jei valstybė į mus rimčiau žiūrėtų. Tarkime, mūsų merginų komanda yra viena pajėgiausių pasaulyje – pasaulio čempionate ji užėmė antrą vietą. Bet merginos ruošiasi už savo pinigus, viešbučius čempionato metu apmoka iš savo kišenės, startinius mokesčius taip pat moka pačios. Tik patys geriausi gauna finansavimą, vienetai turi rėmėjus. Mūsų federacija mus „tempia“ kaip gali. Esame už tai labai dėkingi.
- Kaip manai, kokiems žmonėms geriau nepradėti užsiiminėti kultūrizmu?
- Kultūrizmu galima užsiimti dėl savęs, nebūtina veržtis į varžybas. Ši sporto šaka yra atvira visiems. Jei tik sveikata leidžia – prašau! Tegul žmonės eina į sporto sales. Tačiau pasitaiko žmonių, kurie negali teisingai savęs įvertinti. Jie investuoja milžiniškus pinigus, dalyvauja varžybose, tačiau Kijevo miesto čempionate užima dešimtą vietą. Manau, kad tokiems reikėtų susimąstyti, ar verta tiek investuoti. Jeigu genetika laidžia varžytis – viskas gerai. Žinai, dažnai žmonės sako, kad sporte galioja formulė „99 proc. darbo ir 1 proc. talento ar genetikos“. Atvirai? Tai melas! Kultūrizmas – tai sportas, kuriame genetika yra svarbiausias dalykas. Taip, tu turi daug dirbti sporto salėje, jei turi gerą genetiką, bet jeigu esi silpno charakterio ir tinginys, tau nieko nepavyks. Tačiau jeigu nėra genetikos, gali galvą daužyti į sieną, bet didžiu čempionu tikrai netapsi. Ar pastebėjote, kiek daug yra žmonių, kurie mano atrodantys labai gerai? Bet jie neatrodo gerai (juokiasi).
- Kokios buvo tavo pirmosios mintys, atsiradus bikinio ir vaikinų physique kategorijoms?
- Ukrainoje, kai atsirado bikinio kategorija, merginos tiesiog nežinojo, ką reikia daryti. Tai buvo kažkoks chaosas. Merginos atrodė tarsi šokėjos iš naktinio klubo. Dabar viskas atrodo rimčiau: merginos žino kaip turi atrodyti, kaip turi elgtis scenoje, kaip prisistatyti. Tai jau panašu į sportą. Vis rečiau į sceną patenka bet kuri panorėjusi. Ši kategorija padeda populiarinti mūsų sporto šaką. O dėl vaikinų physique? Turiu nevienareikšmišką nuomonę. Iš vienos pusės, ši kategorija populiarina sportą. Tačiau aš pakeisčiau patį formatą, pateikimą. Taip, vaikinai išeina į sceną, neblogai atrodo, tačiau tai atrodo... Nežinau, kaip pasakyti švelniau. Papasakosiu trumpą istoriją. Prieš metus Europos čempionato metu užėjau į persirengimo kambarį, kuriame ruošėsi vaikinai. Kultūristai prieš pasirodymą apšilinėja su svoriais, daro atsispaudimus, prisitraukimus, o aš tada pamačiau, kaip vaikinai dažosi akis. Aš nemanau, kad tai yra teisinga, nemanau, kad tai yra normalu. Ši sporto šaka turi įkūnyti vyriškumą, o ne visą tai. Aš to nesuprantu. Taip pat man nepatinka, jog daugelis renkasi šią kategoriją tikėdamiesi lengvo kelio šlovės link. Suprantu, jiems nereikia sunkių kojų treniruočių, nereikia auginti raumeninės masės – turi pilvo presą, genetiškai gražų kūną ir eini į sceną, laimi, esi čempionas. Ypatingai didelių pastangų nereikia. Kijeve dirba vienas puikus treneris, kuris man pasakojo istoriją: atėjo prastos sportinės formos žmogus į salę ir pasakė norintis dalyvauti kultūrizmo varžybose, treneris jį apžiūrėjo, pasakė, kad nieko nesigaus, vaikinas neatlyžo, paklausė, gal į klasikinį kultūrizmą bent jau tiktų, sulaukęs neigiamo atsakymo, trečią kartą pabandė „šauti“ į vaikinų physique... Taip žmonės ieško paties lengviausio kelio.
