Kas užkoduota po raide ir skaičiumi šalia kiekvieno Lietuvos sportininko Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse?
Oksana Dobrovolskaja - F11
„Disko mėtymas F11 klasėje nuo olimpinės rungties, kurioje varžosi matančios moterys, skiriasi tik tuo, kad visų varžybų metu mes turime dėvėti akių lipdukus ir akinius. Be to, su mumis į sektorių gali eiti asistentas, kuris mus pastato sektoriuje taip kaip reikia, išeina iš sektoriaus, tada mums duodamas signalas pradėti atlikti metimą“, - pasakoja F11 klasėje besivaržanti neregė disko metikė Oksana Dobrovolskaja.
Matančios ir nematančios sportininkės mėto tokio paties svorio – 1 kg – ir išmatavimų diską.
„Skaičius 11 (F11) pagal regos sutrikimų suskirstymą skaitosi sunkiausia grupė. Į ją patenkama dviem atvejais. Pirma, kai sportininkas ničnieko nemato, net šešėlio. Antra, kai sportininkas turi labai mažą regėjimo likutį, kuris neturi didelės įtakos ir nesuteikia konkurencinio pranašumo nei treniruočių procese, nei varžybų metu. Mane į 11 grupę įtraukė kaip sportininkę, turinčią minimalų regėjimo likutį: ir su kaire, ir su dešine akimi matau apie 1 procentą“, - paaiškina dėl progresuojančio pigmentinio retinito regėjimą praradusi O. Dobrovolskaja.
Tam, kad sportininkai dėl regėjimo likučio neįgytų jokio pranašumo varžybų metu, visi privalo dėvėti tamsius, nepermatomus akinius, o po jais – akių lipdukus.
„Labiausiai skiriasi treniruočių procesas, kadangi nei aš, nei mano varžovės negalime matyti teisingos technikos, todėl trenerės visus judesius mums demonstruoja savo kūnu. O aš turiu liesti trenerę ir bandyti atkartoti jos parodytus judesius. Mes mokomės per kontaktą, kai sveikos merginos gali matyti metimo techniką ir ją atkartoti idealiai“, - F11 ypatumus apibūdina O. Dobrovolskaja.
Edgaras Matakas – S11
Kitas paralimpiados dalyvis – Edgaras Matakas – pagal regėjimą taip pat patenka į sunkiausią, nematančiųjų ir minimaliai matančiųjų klasę S11, kur „S“ žymi plaukimą (angl. swimming). Paryžiuje jis plauks 50 metrų laisvu stiliumi ir 100 metrų krūtine.
Raimeda Bučinskytė – P2
P2 žymi ne neįgalumo klasę, o rungtį, kurioje Paryžiuje lietuvė Raimeda Bučinskytė šaudo į taikinius iš 10 metrų atstumo pneumatiniu pistoletu. „Visos merginos, nesvarbu, kokia jų negalia – ar rankų, ar kojų neturi, ar Paryžiuje dalyvauja šaulė iš Indijos, persirgusi poliomelitu, po kurio liko kojos kreivos, ar aš su paralyžiumi vežimėlyje sėdžiu – mes šaudome visos kartu. Mūsų rungtyje nėra neįgalumo klasių“, - pasakoja šaulė R. Bučinskytė.
Iš vežimėlio – kaip Raimeda – gali šaudyti tik tos sportininkės, kurios neturi pilvo preso ir nugaros raumenų.
„Mums ant nugaros užklijuojamas lipdukas, žymintis pažeidimo lygį, nuo kurios vietos jau nebevaldome raumenų. Nugarėlės aukštis negali būti aukštesnis už pažymėtą pažeidimo lygį. Ta kūno dalis, kurią šaulė valdo, turi būti virš nugaros atramos. Yra merginų, kurios turi pilvo presą, tai jos varžybose persėda ant kėdutės, kad joms nebūtų jokios pagalbinės atramos. Turinčios kojos protezą merginos šaudo stovėdamos“, - komentuoja R. Bučinskytė.
O pats šaudymas pneumatiniu pistoletu paralimpiadoje niekuo nesiskiria nuo sveikųjų sporto: ginklai, akiniai, taikiniai, įrengimai ir taisyklės – tos pačios.
„Atliekame po 60 šūvių per tokį patį laiką kaip olimpinėse žaidynėse. Ir finalai tokie patys – atliekama 10 šūvių, paskui 2 šūviai ir blogiausią rezultatą turintis iškrenta“, - su užsidegimu apie savo sporto šaką pasakoja šiaulietė R. Bučinskytė, kuri Lietuvoje varžybose dalyvauja kartu su sveikaisiais.
Ji papildo, kad P1 reiškia, jog šaudo vyrai, P2 – moterys.
Andrius Skuja ir Eivydė Vainauskaitė – F46
Patyręs rutulio stūmikas Andrius Skuja paaiškina, kad F46 klasėje besivaržančių sportininkų pažeidimai susiję su rankomis.
„Riboti rankų judesiai, veiksnumas bei rankos ar jos dalies amputacija“, - savo neįgalumo klasę apibūdina sportininkas iš Šiaulių. Toje pačioje klasėje, tik tarp moterų, dalyvaujanti rutulio stūmikė Eivydė Vainauskaitė jį papildo.
„Mano klasei F46 priklauso atletai, kurie turi patologiją su ranka. Pavyzdžiui, neturi viso dilbio, neturi plaštakos, ne iki galo išsivystęs petys ir panašiai. O lyginant rutulio metimą neįgaliųjų ir sveikųjų sporte, tai moterų tarpe – visiškai nesiskiria, būna sportininkių iš kitų šalių, kurios naudoja rankų protezus. Vyrų tarpe skiriasi rutulio svoris: atletai su negalia stumia 6 kg rutulį, o sveikieji – 7 kg“, - paaiškina E. Vainauskaitė.
Raidė „F“ šiuo atveju žymi metimo rungtis (angl. field).
Donatas Dundzys – F37
F37 klasėje, kurioje Donatas Dundzys meta diską ir stumia rutulį, varžosi sportininkai, kurių koordinacija ir judėjimas vienoje kūno pusėje yra vidutiniškai sutrikęs. Rutulio stūmikai turi kompensuoti asimetriją sukimosi fazėje, kuri generuoja galią. Disko metikai naudoja savo nepažeistą ranką. Jų atveju yra paveikiamas balansas, nes jie kompensuoja netolygų energijos paskirstymą.
Gabrielė Čepavičiūtė – S6
Pirmoji Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse šiandien startuojanti Gabrielė Čepavičiūtė plauks 100 metrų nugara ir 200 metrų kompleksiniu būdu S6 klasėje. S6 apima įvairių tipų negalią turinčius sportininkus, įskaitant žemą ūgį, didelį galūnių sutrikimą, dviejų galūnių praradimą, cerebriniu paralyžiumi ir nykštukiškumu sergančius bei amputuotus atletus. „S“ žymi plaukimą (angl. swimming), o skaičiai yra nuo 1 (sunkiausiai fiziškai sutrikęs) iki 10 (turintieji mažiausią fizinę negalią). Su negalia gimusi Gabrielė juda specialių įtvarų pagalba ir šioje klasifikacijoje yra maždaug per viduriuką.
Įdomu tai, kad plaukikai į klases paskirstomi atliekant „suolelio“ ir „vandens“ testus. „Suolelio“ testo metu skaičiuojami raumenų testo ir koordinacijos taškai, matuojama amputuota galūnė (bigė), skaičiuojamas sąnario paslankumas, matuojamas liemuo. „Vandens“ testo metu įvertinamas judėjimo negalią turinčio plaukiko startas (kaip gali įnerti į vandenį), posūkis (kaip gali atsispirti nuo sienelės posūkio metu) ir plaukimas įvairiais būdais. Atlikus visus reikiamus matavimus ir tyrimus, gauti duomenys sumuojami, lyginami ir apskaičiuojamas bendras balų skaičius, kuris ir lemia galutinę plaukimo klasę, - apie tai mokslinėje literatūroje išsamiai rašo Kęstutis Skučas.
Aušra Garunkšnytė – F12
Silpnai matanti maratono bėgikė Aušra Garunkšnytė Paryžiuje varžysis F12 klasėje. Šios klasės bėgikų regėjimo laukas yra ribotas arba centrinis regėjimas – neryškus.
„Kai klasifikatoriai tikrina mūsų regėjimą, tai ne tik regėjimo aštrumas prisideda, bet ir akių ligos“, - papildo A. Garunkšnytė, kuri Paryžiaus Paralimpinėse žaidynėse maratoną bėgs kartu su gidu Linu Mikalainiu.
„Nuo olimpiečių mus skiria tai, kad mes su gidu bėgame susijungę rankas maždaug 30 cm ilgio juostele ir negalime jos paleisti. Bėgant su gidu, mums neprivaloma dėvėti akinukų, čia jau mūsų pasirinkimo teisė, kaip ir turėti gidą ar neturėti“, - savo rungties niuansus apibūdina rugsėjo 8 dieną startuosianti A. Garunkšnytė.
Osvaldas Bareikis – J2
Para dziudo sportininkai varžosi J1 arba J2 klasėse. J1 klasės sportininkai gali turėti įvairaus laipsnio regėjimo sutrikimų arba būti visiškai akli. Raudona spalva ant jų aprangos žymi, kad jiems gali prireikti pagalbos prieš rungtynes, jų metu ir po jų. J2 sportininkai yra silpnaregiai. J1 ir J2 sportininkai varžosi atskirai visose nustatytose svorio kategorijose. O. Bareikis dalyvauja J2 svorio kategorijos iki 73 kg varžybose.
Į atitinkamas klases sportininkus su judėjimo ir regėjimo negalia paskirsto klasifikatoriai.
Klasifikuojant siekiama sudaryti lygiavertes pradines varžybų sąlygas kiekvienos klasės neįgaliam sportininkui, kad laimėjimas ar pralaimėjimas varžybose priklausytų nuo pastangų per treniruotes, talento, motyvacijos ir įgūdžių, o ne nuo pažeistos funkcijos sunkumo laipsnio ar apimties.
