Futbolas, krepšinis, tinklinis, boksas, karatė, virvės traukimas, sunkioji, o galiausiai – lengvoji atletika: vaikystėje Andrius išbandė aibę sporto šakų, atkakliai ieškodamas tos, kurioje jaučiasi geriausiai.
Dešiniosios rankos parezę (dalinį paralyžių) ir pleksopatiją (periferinės nervų sistemos rezginių ligą) turintis aktyvus žemaitis kartais visiškai pamiršdavo savo negalią, o kartais ši primindavo, kad, nors ir labai nori, A. Skuja ne viską gali daryti.
Nors turėjo medikų pažymą, kad sportuoti negali, kiekvieną rugsėjį ją pristatęs į mokyklą, Andrius šį dokumentą akimirksniu pamiršdavo. Jis nė nesusimąstė, kad per kūno kultūros pamokas galėtų tiesiog kiurksoti ant suolo, stebėdamas kaip sportuoja klasės draugai.
A. Skujai ir pačiam norėjosi viską išbandyti, tad, kartais griūdamas, o kartais ir neįstengdamas atlikti kurio nors pratimo, nuolat varžėsi su bendraamžiais: bėgdamas, šokdamas į aukštį ar tolį, net ir kabėdamas ant skersinio.
„Man pasisekė, kad kūno kultūros mokytojai nesistengė manęs stabdyti, nors ir turėjau teisę nelankyti jų pamokų. Dėl negalios išties ne viską galėdavau atlikti, bet stengiausi ir nė nekilo minties pasitraukti.
Sportas kiekvienam žmogui gali duoti nepaprastai daug, net beveik nevaikštantį žmogų jis gali pastatyti ant tvirtų kojų, tad tikiuosi, kad ir šiuolaikiniai kūno kultūros mokytojai, kuriems teks dirbti su vienokią ar kitokią negalią turinčiais vaikais, ras būdų, kaip šie galėtų sportuoti, o ne numos ranka“, – vylėsi A. Skuja, negalią turinčius žmones pastaraisiais metais jau pats kviečiantis bent išmėginti lengvosios atletikos treniruotes.
Visada yra pasirinkimas
Nuo šių metų rugsėjo visos šalies bendrojo lavinimo mokyklos atvėrė duris specialiųjų poreikių turintiems vaikams.
Įtrauktis švietime apima įvairių skirtingų poreikių – įgimtų ar įgytų sutrikimų, negalių, didelį mokymosi potencialą ar gabumus – turinčius vaikus. Taip pat tokius, kurie patiria kalbinių iššūkių ar atskirtį dėl socialinės ekonominės šeimų padėties ar nepalankių aplinkos veiksnių. Kiekvienai poreikių grupei turėtų būti taikomi specifiniai mokymo metodai ir priemonės.
Lietuvos paralimpinis komitetas ne vienerius metus deda daug pastangų, kad sumažintų negalią turinčių žmonių atskirtį, siekia tokius žmones įtraukti į sportines veiklas, per kurias stiprėja ir kūnas, ir socialiniai ryšiai, tačiau vienokią ar kitokią negalią turinčių vaikų įtrauktis į kūno kultūros pamokas vis dar gana sunkiai skinasi kelią: medikai ir toliau lengva ranka rašo atleidimo nuo fizinio krūvio pažymas, o kūno kultūros mokytojai guodžiasi, kad niekas jų taip ir neparengė darbui su skirtingas negalias turinčiais mokiniais.
„Bet išskirtinių mokslų tam nereikia, – įsitikinęs A. Skuja., – užtenka tik pasitelkti loginį mąstymą. Jei vaikas nevaldo rankų, pratimus, matyt, gali atlikti kojomis. Jei nevaikšto, matyt, mankštintis gali rankomis. Kad ir sėdėdamas vežimėlyje mušinėti kamuolį. O gal – žaisti krepšinį.
Vis dar gajus mąstymas, kad negalią turintis žmogus apskritai nieko negali, bet viskas – mūsų galvose. Jei manysime, kad ko nors negalime, tuomet išties negalėsime, bet kartais užtenka vaiką tik šiek tiek paspausti, kad jis ir pats suprastų, ir kitiems parodytų, kiek daug iš tiesų sugeba.“
Pagalbos niekada neprašė
Andrius nuo mažens buvo judrus ir vietoje nestygstantis berniukas, tad pats griebė visas galimybes sportuoti, kurios tik pasitaikydavo. A. Skujos nestabdė net skeptiškas tėvų požiūris, kad vieną ranką sunkiai valdantis sūnus veržiasi į sporto salę.
„Namuose ir man pasitaikydavo, kad tėvai sakydavo: tu šito nedaryk ar ko nors nekelk. Bet aš pats labai norėjau neatsilikti nuo kitų, tad dėjau visas pastangas, kad taip ir būtų“, – teigė Andrius.
Kuršėnų Pavenčių vidurinėje mokykloje A. Skuja vis ieškojo veiklos, kuri jam tiktų labiausiai. Kai augo, ne žaidimai kompiuteriais ir telefonais, o būtent sportas moksleiviams buvo smagiausias laisvalaikio leidimo būdas.
Iki tamsos, kol mamos ateidavo ieškoti ir pargindavo namo, vaiki žaisdavo krepšinį ir futbolą, kur liejosi aistros, o rezultatas buvo ne toks svarbus kaip pats procesas.
Nors viena jo ranka gerokai silpnesnė už kitą, Andrius bandė boksuotis, lankė ir karatė treniruotes, daužė tinklinio kamuolį.
„Ne viskas sekėsi, bet mano negalia vis dėlto nėra tokia, kad negalėčiau ko nors bent pabandyti, nes ir vaikštau, ir matau. Net nesveikąja ranka gebėdavau paimti kamuolį, jį pasivaryti, tad tai ir dariau, nenorėdamas išsiskirti iš kitų vaikų“, – prisiminė A. Skuja.
Per kūno kultūros pamokas jis bėgdavo drauge su kitais klasės draugais, žaisdavo įvairius sportinius žaidimus, tik kabėti ant skersinio, prie jo prisitraukti ar daryti atsispaudimus sportiškam vaikinui buvo sunkiau. Bet jis vis tiek stengėsi.
Kuršėnuose itin vertinamas buvo jėgos sportas – miestas garsėjo virvės traukikais ir sunkiaatlečiais, tad ir Andrius su draugais, neišvengiamai, išbandė šias sporto šakas. Nors traukiant virvę silpnoji ranka greitai pavargdavo, o štangų salėje judesiai buvo riboti, A. Skuja greitai adaptavosi, daugiau krūvio duodamas sveikajai rankai.
„Kad ir kuo užsiimdavau, visada prisitaikydavau, neprašydamas kieno nors pagalbos“, – patikino.
Kuršėnų sporto klube „Kristalas“ berniūkščiai leisdavo dienų dienas, kilnodami svarmenis ir sunkias štangas, augindavo raumenis. Ir taip – iki pat tol, kol visi baigė mokyklą ir išsiskirstė kas sau.
Tapo trenerio pagalbininku
Po abitūros egzaminų A. Skuja išvyko studijuoti į Klaipėdą, o po studijų grįžęs į gimtuosius Kuršėnus greitai vėl atvėrė „Kristalo“ sporto klubo duris. Ten tuomet sportavo Egidijus Valčiukas – vos 133 cm ūgio, bet itin užsispyręs ir motyvuotas atletas, jau išbandęs save jėgos trikovės varžybose.
Šiaulietis treneris Deimantas Jusys kurį laiką stebėjo E.Valčiuką. Bet paskambinęs „Kristalo“ klubo treneriui ir pakvietęs Egidijų į treniruotes, sulaukė pasiūlymo išmėginti dar vieną negalią turintį sportininką – A. Skują: aukštą (203 cm ūgio), tvirtą ir turintį dešiniosios rankos negalią.
Taip, būdamas 23-ejų, Andrius pagaliau išbandė lengvąją atletiką – rutulio stūmimą ir ieties metimą. O kitų metų vasarį švęs jau 10 metų sukaktį, kai dirba su treneriu D. Jusiu.
Dabar Andrius ir Deimantas – jau ir partneriai, Šiaulių žmonių su negalia sporto klube „Šiaulietis“ ugdantys negalią turinčius sportininkus.
„Turime per 20 aktyvių sportininkų nuo 9 metų: ir paauglių, ir jau 30-mečių. Aš padedu treneriui Deimantui, nes vienam būtų sunku su tokiu būriu susitvarkyti, mat kiekvienas jų turi vis kitokią negalią, tad reikia daug dirbti individualiai“, – paaiškino penktus metus ir treneriu dirbantis A. Skuja.
Nors treniruoja kitus, jis ir pats vis dar aktyviai treniruojasi, o šiemet dalyvavo jau antrosiose savo paralimpinėse žaidynėse: „Stade de France“ stadione ošiant tribūnoms rutulį jis nustūmė 14 metrų 95 centimetrus, pasiekė geriausią asmeninį sezono rezultatą ir užėmė 6-ąją vietą.
2020 m. Tokijo paralimpinėse žaidynėse A. Skuja buvo septintas.
Beveik nevaikščiojo, o dabar bėga
Pradėjęs dirbti su negalią turinčiais vaikais ir jaunimu, Andrius dar labiau įsitikino tuo, ką ir taip žinojo nuo vaikystės: negalia nėra stabdys, o barjerai gali atsirasti tik galvoje.
„Judėjimas gali padėti apskritai pamiršti negalią, nes sutvirtėjus kūnui ir raumenims atsiranda jėgų daryti dalykus, kurie iki tol atrodė neįmanomi.
Į mūsų klubą gal prieš dešimtmetį užsuko žmogus, kuris beveik negalėjo vaikščioti, o dabar bėgdamas jau vykdo Europos ir pasaulio žmonių su negalia bėgimo normatyvus.
Kitas sportininkas po žiaurių muštynių, kai išsiliejo kraujas į smegenis, irgi beveik nevaikščiojo, o dabar jau laisvai bėgioja, kilnoja svarmenis, stumia rutulį ir mėto diską. Jis jau vėl gali mėgautis gyvenimu ir daryti tai, kas jam patinka“, – teigė A. Skuja.
Sportas, lengvaatlečio įsitikinimu, griauna stereotipus ir uždarumo sienas, o tai – itin svarbu negalią turintiems vaikams, kuriems, įstrigus namuose, sunku susirasti draugų.
„Jie – ne tik sportuoja, bet ir randa bendraminčių, turi su kuo varžytis. Tie vaikai turi turėti vaikystę, tad sporto salėje ne tik sunkiai dirba, bet ir leidžiame jiems paišdykauti, padūkti ant čiužinių, eiti ristynių.
Žinoma, kai įjunksti tik sėdėti prie kompiuterio, sunku persilaužti ir įprasti prie disciplinos, sunku prisiversti judėti, sunku net pagalvoti apie kūno kultūros pamokas ir atsikratyti tingulio, tačiau, tikrai žinau, kiekvienam būtina bent pabandyti judėti“, – įsitikinęs A. Skuja.
Pedagogams trūksta praktikos
Lietuvos triračių sporto asociacijos vadovė 54-erių Aušra Kriškoviecienė per kūno kultūros pamokas 17 metų dirbo su intelekto negalią ir specialiųjų poreikių turinčiais vaikais.
Patyrusi pedagogė puikiai žino, kokios svarbios ir naudingos šios pamokos yra kiekvienam tokiam vaikui. „Specialiųjų poreikių turintys mokiniai dažniausiai turi daug mažiau galimybių fiziškaiugdytis nei visi kiti, kurie gali eiti į įvairius būrelius. Negalią turinčių vaikų į būrelius paprastai niekas net priimti nenori.
Be to, tarkime, vežimėlyje sėdintieji vaikai per pertraukas lieka klasėje, tad vienintelė vieta, kur jie gali daugiau pajudėti, yra kūno kultūros pamoka.
Vaikštantiems, bet kitokių sutrikimų turintiems vaikams, tokia pamoka padeda socializuotis, nes jie ne tik sportuoja, bet ir mokosi bendrauti, žaisti, susirasti draugų.
Juk per matematikos ar lietuvių kalbos pamokas mokiniai dažniausiai dirba savarankiškai, o per kūno kultūros pamokas dirba visi drauge“, – atkreipė dėmesį A. Kriškoviecienė.
Vis dėlto prireiks laiko, kol ir patys negalią turintys mokiniai įpras nuolat lankyti kūno kultūros pamokas, ir mokytojai išmoks parinkti jiems pratimus.
„Kiek kalbėjausi su kolegomis, kūno kultūros mokytojai dar nėra pasirengę dirbti su specialiųjų poreikių mokiniais, nes nors turi pakankamai teorinių žinių, jiems gerokai trūksta praktikos.
Pedagogams reikia išsiaiškinti, kaip dirbti su konkrečių negalių turinčiais vaikais. Vieniems vaikams galbūt užtektų tik įduoti į rankas lengvesnį ir minkštesnį kamuolį ir jie galėtų žaisti tinklinį ar krepšinį, kitiems apskritai reikia priprasti prie sporto salės, kurioje būna didelis triukšmas ir jie jaučiasi nejaukiai.
Labai svarbu, kad per pamokas kūno kultūros mokytojas neliktų vienas, nes, jei yra specialiųjų poreikių vaikas, jam būtina turėti pagalbininką“, – teigė A. Kriškoviecienė.
Permainoms reikia laiko
Aušra ne kartą įsitikino, kad neįmanomi dalykai gali tapti įmanomi. Ji pamena, kaip prieš daugelį metų pirmąkart pakvietė vaikus su negalia į UNICEF organizuotą bėgimą.
Kai kurie tų vaikų ir jų tėvų net nedrįsdavo išeiti į iš namų, nekalbant jau apie tai, kad apskritai galėtų dalyvauti varžybose.
Bet trenerė juos skatino bent pabandyti, o dabar buvę auklėtiniai ir jų tėvai noriai visur dalyvauja ir siunčia A. Kriškoviecienei nuotraukas iš eilinių savo varžybų, dėkodami, kad Aušra pakeitė ne tik negalią turinčių vaikų, bet ir jų šeimų gyvenimus
„Integracijos procesas kartais gali trukti itin ilgai, bet svarbu nenuleisti rankų. Kadaise turėjau vaikų su negalia grupę, į kurią viena mama atveždavo sunkia autizmo forma sergantį savo vaiką.
Ta mama dėjo visas pastangas, kad vaikas tiesiog išeitų iš namų ir pakeistų aplinką. Ji kantriai ir po truputį pratino sūnų prie naujos aplinkos. Iš pradžių atvykdavo į salę, kol dar nieko joje nebūdavo, paskui – minutei kitai treniruotės, po kelių mėnesių treniruotėje užtrukdavo jau ir 10 minučių, o po pusmečio jos vaikas jau galėdavo išbūti visą treniruotę bei atlikti užduotis.
Tad tikrai žinau, kad viskas priklauso tik nuo noro ir užsispyrimo: kas nors gali niekada nepavykti, bet bandyti vis tiek yra privalu“, – įsitikinusi A. Kriškoviecienė.
Tekstas parengtas, įgyvendinant Lietuvos paralimpinio komiteto vykdomą Asmenų su negalia teisėms ir interesams atstovaujančių asociacijų veiklos rėmimo projektą „Paralimpinio judėjimo stiprinimas, plėtra ir teisių gynimas“, finansuojamą Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
