H.Kerras ir amerikietis Shelby McEwenas ilgą laiką demonstravo lygius rezultatus. Jie abu įveikė 2,36 m aukštį, o tada abu po 3 kartus klydo 2,38 m aukštyje.
Kadangi rezultatai buvo vienodi, o bandymai – išnaudoti, sportininkai turėjo pasirinkimo teisę. Jie galėjo tęsti varžybas tol, kol kuris nors iš jų įgis pranašumą, arba pasidalinti aukso medalius, kaip tai Tokijuje toje pačioje rungtyje padarė Gianmarco Tamberi ir Mutazas Essa Barshimas.
Kurį laiką atrodė, kad pasikartos Tokijo scenarijus, tačiau susitarimas visgi nebuvo pasiektas ir varžybos tęsėsi. Sportininkai gavo po 4-ą bandymą 2,38 m aukštyje ir abu suklydo.
Tada kartelė buvo grąžinta į 2,36 m aukštį – abu sportininkai ten po kartą suklydo. Tada kartelės aukštis buvo sumažintas iki 2,34 m – šį kartą H.Kerras nesuklydo, Sh.McEwenas šoko nesėkmingai ir pergalę šventė žemyno rekordą pakartojęs Naujosios Zelandijos sportininkas.
„Pats buvau Tokijuje ir mačiau, kaip Tamberi su Barshimu dalinosi auksą. Tai buvo ypatinga akimirka. Visgi, mes su Shelby sutarėme, kad norime varžytis, kad norime kovoti iki galo kaip senesniais laikais. Finalas buvo tiesiog nerealus. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi 2,34 m aukštyje, nes tuo metu abu jautėme nuovargį“, – sakė H.Kerras.
Sh.McEwenas, kuris vietoj potencialaus aukso liko su sidabru, irgi nesigailėjo priimto sprendimo: „Jei taip buvo lemta, tai tegul. Sutarėme, kad reikia tęsti varžybas. Jis laimėjo auksą, aš – sidabrą. Toks jau tas sportas. Tiek aš, tiek jis atstovaujame savo šalims, giname ir savo šeimų garbę. Kiekvienas iš mūsų trokšta tapti čempionu. Tokiais atvejais teisingiausia užbaigti varžybas su vienu nugalėtoju“.
