Nors dabar žaidėjo mintys su Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) solidžiai žygiuojančiu Utenos klubu, horizonte – 2024-ųjų Paryžiaus olimpinės žaidynės, kurių metu G. Matuliui bus jau 37-eri.
Žaidėjas neslepia noro ginti tėvynės garbę svarbiausiose trijulių varžybose ir nori įrodyti, kad skaičiai pase – dar ne viskas.
Apie sportininko discipliną, visuomeninę veiklą, ilgai siektą atstovavimą Lietuvai, anksti prasidėjusį kelią 3x3 krepšinyje ir galimą treniravimo kryptį – išsamus pokalbis su G. Matuliu.
– Sezonas peržengė į paskutinįjį trečdalį, komandai sekasi neblogai, o asmeniškai turite aiškią rolę ir vidutiniškai rungtyniaujate daugiau nei 20 minučių. Kokiomis nuotaikomis gyvenate?
– Su atėjusiu pavasariu gražėja orai, gerėja nuotaika, artėja lemiamos kovos, pats įdomiausias sezono etapas. Kova dėl pozicijų galutinėje lentelėje ir dėl medalių. Viskas tik geryn.
– Būdamas 36-erių vis dar turite stabilų žaidimo laiką, o tai nemažai pasako apie kūno priežiūrą ir profesionalų požiūrį į sportą. Kiek bėgant metams reikia įdėti papildomo darbo?
– Stengiuosi išlaikyti balansą. Prižiūriu kūną, bet nėra taip, kad nesuvalgyčiau burgerio ar picos. Žinau, kad pas mane talento niekada nebuvo, kad būčiau vedantis puolimo žaidėjas. Žinau, ko reikia treneriams, žinau, ką galiu duoti ir žinau, kad su metais ateina proto branda, duodi jėgos ir reikalingo fiziškumo. Tam reikalinga kūno priežiūra.
Žinau, kad jei atsipalaiduosiu 3-4 savaites, išvažiuosiu žvejoti, reikės 1-2 mėnesių, kad sugrįžčiau. Per „langą“ turėjome laisvų dienų, man užteko dviejų dienų, kad atsigaučiau ir pats organizmas prašėsi judėjimo, mankštos. Tai savaiminis įprotis – kaip dantis valaisi, taip ir kūną prižiūri.
– Kiek dar jaučiatės turintis parako ir užsidegimo žaisti krepšinį?
– Pats esu galvojęs, kad jei nebus traumų, žaisiu tol, kol krepšinis teiks malonumą, kol dar matysiu prasmę. Kol yra galimybė, jaunimas dar neapibėga ir per galvą nedėlioja, matau, kad galiu būti reikalingas, naudingas, noriu žaisti, pasimėgauti ir iš krepšinio pasiimti viską. Nebūsiu kaip Michaelas Jordanas – pabaigęs karjerą po kelių metų nesugrįšiu dar pažaisti. Norisi šiuo momentu duoti naudos komandai su ta intencija, kad ir jaunoji karta matytų, jog amžiaus limito nėra, 35-eri dar nėra tas laikas, kai saulutė eina vakarop. Ne, kiek įdėsi darbo, kiek turėsi noro, tiek rodysi rezultatus.
– Su disciplina galima sieti jūsų pilietinę veiklą. Esate kariškis, dirbate su tardymo izoliatoriuje kalinčiais asmenimis. Kada susiformavo toks požiūris į visuomeninę veiklą?
– Tokį požiūrį labiausiai suformavo Marius Kiltinavičius, kai žaidžiau Marijampolės „Sūduvoje“. Jis tada klausė, kaip krepšinis gali padaryti gyvenimą gražesnį tau ir tavo aplinkai. Tada atrodė, esi jaunas, pergalės, medaliai ir viskas. Per krepšinį socialinė veikla visada buvo artima, pasirinkau socialinės atskirties mažinimo kelią. Žinomumas per krepšinį svarbus jaunajai kartai. Organizuojame stovyklas, einu į Kauno tardymo izoliatorių, kur vesdavau treniruotes, savanoriaudavau.
Tie jaunuoliai ateina, mato, nori veiklos. Jie turi jaunystės nuodėmių. Kai nueini pas juos ir pamatai, kad jie tikrai gailisi, nori išeiti, kokia yra atmosfera, net neatrodo, kad esi ten. Matai tik grotas, bet jaunuolių akys ir širdys laukia laisvės. Tas vienas krepšininko atėjimas jiems duoda impulso, kad jie yra svarbūs, sugrįžę į gyvenimą dar gali kažką pasiekti. Matau tame prasmę, kad savo pasirodymu, žaidimu, žodžiu gali juos motyvuoti, padėti pakeisti gyvenimą. Tokia būtų mano pagrindinė žinutė.
– Jums, kaip pilietiškam žmogui, patriotui, vienas didžiausių gyvenimo įvykių turėjo tapti praėjusi vasara ir debiutas Lietuvos 3x3 krepšinio rinktinėje. Kiek ypatinga ta patirtis?
– Visų krepšininkų, sportininkų svajonė yra pasiekti olimpą – Lietuvos rinktinę ir olimpines žaidynes. Ir anksčiau esu sakęs, kad kol gyva ta svajonė, kol žaidžiu, dar reikia mėginti kabintis į olimpiadą. Tas šansas, kuomet treneris pakvietė į rinktinę atstovauti Lietuvai, reiškė, kad pasiektas vienas iš tikslų, nors jau nesu jaunas.
Atstovauju Lietuvai, nors prieš tai tą darydavau ir su kariškių rinktine 14 metų. Tikrasis atstovavimas širdį suvirpina kitaip, nerealus jausmas, šeimos, giminių palaikymas. Tai reikia patirti, kaip ir su vaiko gimimu. Gali daug pasakoti, bet kol to nepatirsi, sunku ir įsivaizduoti. Marškinėlius su visais parašais esu pasidėjęs, dar niekur nekaba, nes kraustėmės, bet savo vietą tikrai ras.
– Kokį įspūdį susidarėte apie pagarbą lietuviškam krepšiniui pasauliniame kontekste?
– 3x3 krepšinyje visi yra kaip šeima. Visi atvažiuoja ir vieni kitus žino, nes elitinių žaidėjų pasaulyje nėra daug. Mes su tais žaidėjais, kurie žaidė pasaulio čempionate, žaidėme ir masteriuose. Jie žino, kokio aukšto lygio žaidėjai mes esame, bet lygiai taip pat žino, kad turime įdėti daugiau darbo, ką dabar daro serbai, prancūzai, kinai, kurie tą sportuoja profesionaliai, o mes susirenkame po 5x5 sezono.
Atsimenu, kaip vakarieniavome po finalo, atėjo finale mus nugalėję serbai ir sakė, kad jei sportuotume tik 3x3 krepšinį, būtume pasaulyje numeris vienas. Tai daug pasako, jie gerbia Lietuvą, tik pačioje Lietuvoje požiūris dar toks, kad 3x3 krepšinis yra mažesnis brolis tradiciniam krepšiniui.
– Rudenį nepavyko išvažiuoti į Europos čempionatą. Kiek buvo apmaudo dėl to?
– Apmaudu, nes visada norisi atstovauti nacionalinei rinktinei, nesvarbu, ar tai būtų 5x5, ar 3x3 krepšinis. Tikiuosi, kad požiūris i šią sporto šaką su laiku pasikeis.
– Klubiniame krepšinyje renkami taškai šiemet bus ypatingai svarbūs dėl patekimo į olimpines žaidynes. Kokius artėjančio sezono rėmus ir planus jau turite?
– Dar nėra aišku, sprendžiasi įvairūs klausimai. Turime planą, kuris paaiškės per kovo mėnesį – dėl sudėties ir visų kitų dalykų. Turime idėją, reikia išsispręsti finansavimo klausimus. Lietuvoje trūksta vieno rėmėjo, kuris patikėtų šia sporto šaka ir norėtų paremti kaip ir tradicinį krepšinį. Nebūtų problemų surinkti profesionalią komandą ir pasiekti tikrai aukštų rezultatų, būti geriausių pasaulio komandų trejetuke.
– Tikriausiai motyvacija atstovaujant Lietuvai ir klubui skiriasi. Kaip apibūdintum siekius klubiniame 3x3 krepšinyje?
– Motyvacijos turiu visur, treniruotėse irgi nesitaupau, visada mėgstu konkuruoti ir nėra taip, kad atėjęs į treniruotę pastovėsiu kampe ir nebėgiosiu. Lygiai tas pats ir čia, jaučiu atsakomybę. Klubiniame krepšinyje važiuodamas į turnyrą žinai, kad ten yra prizinis fondas, didelės motyvacijos stengtis daugiau nereikia. Yra atsakomybė prieš rėmėjus, prieš atstovaujamą klubą, norisi darbą padaryti geriausiai, kaip įmanoma. Nuvažiavus į kitą miestą, kitą šalį, nesinori visko pabaigti pirmą dieną ir po to dvi dienas ilsėtis, atostogauti, norisi eiti iki finalų ir po to tą miestą apžiūrėti, po pergalių.
– Natūralu, kad greičiausiai turite tikslą kitąmet būti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse?
– Jei tik sveikata leis, būsiu naudingas ir treneriai kvies. Olimpinė svajonė dar gyva ir kol galiu siekti, bandysiu siekti, padaryti viską nuo savęs. Nepavyks, tai nepavyks, tik po to žiūrėsiu, ar tikslingai dirbau. Dabar tikrai norisi sudalyvauti Paryžiaus olimpiadoje.
– Esate užsiminęs, kad su trijulių krepšiniu užaugote iki profesionalaus lygio. Koks nuo pat pradžių buvo jūsų santykis su šiuo krepšiniu?
– Užaugau kieme, žaisdavome 2x2 ir 3x3. Susiformavo tie reikalingi įpročiai ir supratimas. Karjerą tradiciniame krepšinyje pradėjau, kuomet mane gatvės aikštelėje pamatė ir pakvietė Žydrūnas Urbonas. Trijulių krepšinis lydėjo nuo pat vaikystės, praleidau tik tą momentą, kuomet šis krepšinis augo, maždaug 2015-2020 metais. Pats galvoju, kodėl vasaromis dažniau nežaisdavau, bet tuo metu dažnai važiuodavome rungtyniauti į Kiniją. Kai 3x3 krepšinis tapo olimpine sporto šaka, pasaulyje pradėjo populiarėti, visi žengia dideliais žingsniais į priekį, organizuoja turnyrus, bando rinkti reitingo taškus.
– Į 3x3 krepšinį sugrįžote per „Hoptrans 3x3“ turnyrą, kurį laimėjote. Kaip iš naujo įsižiebė meilė trijulių sportui?
– Tada buvo kovidas, nevyko renginių. Kai vėliau išvažiavome į masterį, visi žaidėjai sakė, kad stebėjo turnyrą, nes tai buvo vienintelis renginys visame pasaulyje, kur buvo žmonių, transliavo „YouTube“. Kiek pamenu, buvo mušami rekordai. Tai buvo aukšto lygio renginys, vykęs, mums jį pavyko laimėti. Tas tikrai davė startą.
– Dar vienas būdas įsitraukti į 3x3 krepšinį – treniravimas. Kiek jus domina ši kryptis?
– Man tikrai yra įdomu. Jei būtų galimybė žaisti profesionaliai, šis krepšinis mielesnis širdžiai, nes treniruotės yra kitokio pobūdžio, mažiau reikia lakstyti po aikštelę, kas man aktualu tokiais metais, čia tik vienas krepšys. Specifika kitokia – visi galvoja, kad didesnė traumų tikimybė, bet ten tiesiog didesnis fiziškumas, kaip tik mažiau vietos įsibėgėjimui, šuoliui, nėra, kad daugiau patiriama traumų.
Dėl treniravimo – man tikrai įdomu, nežinau, kiek sportuosiu, kiek leis kūnas. Pernai, kai ruošėmės pasaulio čempionatui treneris Dainius turėjo darbo su kitomis rinktinėmis, padėdavau su jaunimu, nes man įdomu. Viename turnyre, kol jis buvo išvykęs, pavadavau jį, žinojau jo sistemą, ko jis nori ir pavyko laimėti. Jaunimas pats ir laimėjo, aš tik su jais nusifotografavau (juokiasi). Suprantu tą krepšinį, man įdomu ir norisi ta kryptimi eiti. Bandysiu dar ir pasibaigti trenerių kursus, kad galėčiau tą daryti oficialiai. Šiemet to nespėjau dėl įvairiausių darbų ir projektų, bet nuo rugsėjo noriu pradėti mokslus, kad galėčiau pabandyti ir treniravimą.
– Metodinėje srityje lyderiauja serbai, turintys ilgametį įdirbį ir specialistus. Ką jie dar kitaip ir ko galima iš jų pasimokyti?
– Jie yra lyderiai, nes eina per masiškumą. Turi talentingų žaidėjų, bet pas juos 3x3 krepšininkai yra žaidę aukščiausiai Serbijos antroje lygoje, gal jaunimo rinktinėse. Aukšto meistriškumo sportininkų nėra, jie profesionaliai sportuoja 3x3 krepšinį jau eilę metų, dirba link to pastoviai ir tame slypi rezultatas. Kad ir kokį darytum darbą, jei darai tai nuosekliai. Jie yra atidirbę mažas, smulkias detales. Nėra didelio mokslo.
Serbai yra gerai išvystę savo struktūrą, pasidarė akademiją, pas juos visi nori važiuoti, trenerių visame pasaulyje nedaug, todėl jie važinėja į visas šalis, turi darbo. Kas pas juos patinka, kad jei išvažiuoja vienas treneris, jis pasiima dar du. Dušanas Bulutas yra padaręs gerą sistemą, jie važinėja po arabų šalis, Aziją, Pietų Ameriką, visi nori pas juos važiuoti, nes jie turi sukūrę gerą sistemą, gerą bazę.
Nuosekliai dirbant, Lietuva galėtų pasiekti tą patį ir netgi būti aukščiau, net neabejoju. Tikiu, kad ir pas mus galima padaryti taip, kad čia važiuotų komandos ir mokytųsi, tik reikia kryptingai ties tuo dirbti.
