„Pasimatavau, dabar noriu tobulėti, tobulėti, tobulėti ir išmokti nedaryti klaidų, kurias dabar darau, - atvirai tv3.lt portalui sakė du medalius Europos žaidynėse iškovojęs aštuoniolikmetis plaukikas iš Panevėžio Andrius Šidlauskas.
50 metrų plaukimo krūtine aukso medalio A. Šidlauskas kuprinėje nesinešiojo. Su juo kalbėjomės po jo sidabrinio 100 metrų plaukimo prie arenos. Rankose jis gniaužė medalį, kurį išsitraukė iš kuprinės tik fotografo paprašytas, kai reikėjo pozuoti bendrai Lietuvos plaukimo rinktinės nuotraukai.
„Visas savo klaidas noriu ištaisyti iki Singapūre vyksiančio jaunių plaukimo čempionate“, - nukirto jaunasis sportininkas.
- Laikas prisipažinti: pirmoje klasėje nuėjai į baseiną, ar jau mokėjai plaukti?
- Ne. Tiesiog rankomis darydavau „plium, plium, plium“... Ir viskas. Normaliai plaukti išmokau per keturis metus.
- Kas buvo basiausia einant į baseiną?
- Baisiausia buvo, kad galiu nuskęsti, bijojau, kad prigersiu vandens. Dar bijojau, kad prieš kitus atrodysiu labai liesas... Ir kad nemoku plaukti.
- Dabar jau tuo negalėtumei pasiskųsti?
- Tikiuosi, kad dabar kažkam esu pavyzdys. Bent jau savo baseine, o gal visoje Lietuvoje.
- Ar Panevėžyje plaukimas yra populiarus?
- Nelabai, turime tik dvi profesionalias treneres, kurios ugdo tokius profesionalus, kaip mes. Bet vaikų baseine po truputį daugėja.
- Kai sužinojai, kad reikės važiuoti į Europos žaidynes vyksiančias Baku, nebuvo kilęs klausimas „O ko ten?“
- Iš pradžių galvojau, kad nieko čia nebus, kad „lievai“ praplauksiu...
- Panevėžyje žodis „lievas“ yra labai populiarus? Jau ne pirmą kartą jį pavartoji...
- (juokiasi) Na, mes esame pripratę taip šnekėti. Nieko nepakeisi.
- Tai kada atsirado pasitikėjimas savo jėgomis prieš Baku?
- Kai mane pradėjo finansuotis Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Tomas Kučinskas. Jis suteikė man sąlygas treniruotis užsienyje. Kartu keliaudavome su Danu Repšiu. Važiavome į visokias treniruotes ir stovyklas. Tada man pasirodė, kad esu sustiprėjęs. Supratau, jog galiu kažką pasiekti.
- Kas tau pačiam yra plaukimo autoritetas?
- Panašių rezultatų norėčiau tokių, kokius turi mano priešininkas Giedrius Titenis... Bet norėčiau dar geriau. Žiūrėsime, kaip bus ateityje.
- Daug laiko praleidžiate su D. Repšiu. Iš ko juokiasi plaukikai?
- Juokaujame apie bet ką – kas šauna į galvą. Mes su Danu žvengiame iš bet ko: kas buvo per treniruotę, prieš treniruotę... Kartais pasimušame, pasistumdome, pasilaužome.
- Tai gal bandysite imtynes?
- Ne, sutraiškytų mane tikri imtynininkai.
- Bet dabar niekas negalės iš tavęs juoktis. Į Lietuvą parveži du medalius.
- Bet visokių žmonių atsiranda.
- Kaip pratiniesi bendrauti su žurnalistais?
- Pasiekiau gerų rezultatų, manau sulauksiu daugiau žurnalistų dėmesio. Gal priprasiu, išmoksiu.
- Nebijai žvaigždžių ligos?
- Nemanau, kad ja sirgsiu...
- Visi taip sako, tačiau žurnalistų dėmesys, pergalės, kelionės po užsienį, merginų dėmesys... Beje, merginos kimba prie plaukikų?
- Na, taip. Ant visų garsių plaukikų kimba.
- Tai kodėl manai nesusirgsiantis žvaigždžių liga?
- Aš esu linkęs būti paprastas. Nemėgstu savimi didžiuotis, noriu būti paprastas paauglys. Nenoriu rėkauti „Štai, praplaukiau, turiu medalį, žiūrėkite“. Nenoriu vaizduoti kieto, kai toks nesu.
- Buvai užsiminęs, kad turiu siūlymų važiuoti į JAV. Tačiau esi atsargus ir strimgalviais ten nesiverži. Kodėl?
- Visi draugai man siūlo ten važiuoti, nes ten puiku, gražu, geros treniruotės, aprangą duoda. Bet man yra sunku palikti Lietuvą. Žinau, kad pasiilgčiau draugų, šeimos ir visų kitų.
- Turi šiek tiek baimės, kad ten nebūsi toks geras, koks esi tarp saviškių?
- Taip.
- Nori į olimpines žaidynes...
- Bet pirmiausia reikia įvykdyti normatyvą, o tada gal jausiu kokį nors jauduliuką, nes reikėtų plaukti kartu su seniais, pats esu toks jaunėlis. Pagal plaukikus esu labai jaunas. Plaukikų branda yra tarp 20-24 metų.
- Kadangi žmonės tavęs beveik nepažįsta, turėsi atsakyti į paprastus klausimus: kokią muziką klausai, ką laisvalaikiu veiki...
- Be plaukimo? Mėgstu būti su draugais, klausau įvairios muzikos. Manau, kiekvienas paauglys mėgsta žaisti kompiuteriu. Žaidžiu „League of Legends“...
- Nė kiek negąsdina, kad netrukus reikės pradėti plaukti su tikrais vyrais?
- Šiek tiek, rudenį jau patenku į kategoriją.
- Pačiam kuri distancija yra artimesnė: 50 ar 100 metrų?
- Na, 50 metrų – tai „ant linksmumo“, o 100 – jau įdomesnė rungtis. Ten galima pakovoti. 50 metrų – viskas priklauso nuo laimės.
- Prisipažink, baseinuose erzina chloras?
- Taip, nes oda būna labai sausa... Ir dar ji smirda. Tai draugai kartais klausi „Ar gali chloru nesmirdėti?“ Tai labai nervina.
- Po varžybų baigiasi ir dietos...
- Taip, nebuvo galima valgyti visokių traškučių, saldainių. O šiandien valgysiu viską, kas pateks į rankas.
Po interviu išgirdome kurtinančius plojimus. Ovacijomis mus sveikino visa Lietuvos plaukimo rinktinė. Pasirodo, A. Šidlauskas niekada nepasižymėjo iškalbingumu. „Jis turbūt gyvenime nėra tiek kalbėjęs“, - stebėjosi komandos merginos.
O kai paprašiau bendros nuotraukos su plaukiku, jis tiesiog pasiūlė: „Tai gal jūs norite medalį užsidėti?“ Žinoma, mane labiausiai sutrikdė tasai „jūs“.
