Nuo minėto dėjimo prabėgo jau 13 metų – tiek pat, kiek ir nuo M. Kalniečio debiuto tarp vyrų 2006 metais Japonijoje. Nuo pat tada jis visą laiką yra kviečiamas į rinktinę ir kvietimo nėra atsisakęs niekada.
Artėjantis čempionatas Kinijoje jam bus trečiasis – praleido tik 2014 metų pirmenybes dėl nelemtos peties traumos.
„Pirmą kartą labai gerai atsimenu, nes tai buvo labai jaudinantis įvykis. Žaidžiau antroje pagal lygį Lietuvos krepšinio lygoje. Iš to per kelis mėnesius peršokti į „Žalgirį“ ir rinktinę.. Esu dėkingas treneriui Sireikai, kad manimi pasitikėjo ir patempė už pakarpos“, – įsitaisęs ant Kauno „Žalgirio“ arenos laiptų, po ką tik pasibaigusių rinktinės pratybų, tv3.lt sakė M. Kalnietis.
Rugsėjo 6 d. įžaidėjas minės 33-ąjį gimtadienį – per patį pasaulio čempionato įkarštį Kinijoje.
„Aš nebijau to“, – priminus artėjančią datą ir bėgančius metus, nusijuokė M. Kalnietis.
Lietuva pirmenybėse varžysis H grupėje su Kanada, Australija ir Senegalu. Nors iš pradžių grupė vadinta mirtininkų, galiausiai itin stipriiai nukraujavo Kanada ir Senegalas. Tik Lietuva ir australai sugebėjo suburti stipriausius žaidėjus. Tuo tarpu Kanadai padėti atsisakė net 12 iš 17 turimų NBA žaidėjų, tarp kurių – ryškiausias žvaigždės Andrew Wigginsas, Tristanas Thompsonas, Jamalas Murray ir kiti. Senegalas taip pat neturės savo NBA atstovų.
Rinktinės kapitonas po burtų traukimo turbūt buvo vienas iš tų, kurie išliko ramūs ir situacijos nedramatizavo, nes jau tada numatė galimas varžovų bėdas kviečiant žaidėjus.
„Manęs turbūt labai stipriai nenustebino. Vos ištraukus burtus, kai pasirodė visi tie dalykai, kad ten 17 NBA žaidėjų, ten 14, aš kažkaip iš karto buvau skeptiškai nusiteikęs, nes amerikiečiai, kanadiečiai ar Šiaurės Amerikos bendrai paėmus, tų šalių krepšininkai nelabai linkę aukoti savo vasarų ir žaisti krepšinį ne už pinigus“, – nusijuokė įžaidėjas.
Tv3.lt pokalbis su Lietuvos rinktinės kapitonu – apie likusį norą šokinėti ir laužyti lankus, sprendimą sugrįžti į Krasnodaro „Lokomotiv“ ir artėjantį pasaulio čempionatą.
Jau šį šeštadienį 22 val. stebėkite kontrolinį Lietuva – Serbija mūšį per tv3.lt! Šį, kaip ir likusias kontrolines ir artėjančio pasaulio čempionato kovas tiesiogiai rodys portalas tv3.lt ir TV3 bei TVPlay Sports kanalai.
– Mantai, esate jau tryliktus metus kviečiamas į rinktinę. Pamenate savo pirmą kartą 2006 metais – ar tada galėjote pagalvoti, kad karjera nacionalinėje rinktinėje tęsis taip ilgai?
– Pirmą kartą labai gerai atsimenu, nes tai buvo jaudinantis įvykis. Žaidžiau antroje pagal lygį Lietuvos krepšinio lygoje. Iš to per kelis mėnesius peršokti į „Žalgirį“ ir rinktinę.. Esu dėkingas treneriui Sireikai, kad manimi pasitikėjo ir patempė už pakarpos. Tas pirmas kartas tikrai labai įsimena. Su geriausiais Lietuvos krepšininkais iš pradžių konkuruoji dėl vietos komandoje, vėliau stengiesi kažką duoti tai komandai.
Apie ateitį kažkaip nesusimąsčiau, kad tiek metų į priekį kas ten bus. Tiesiog stengiausi kažką duoti tuo metu.
– Šią vasarą JAV ir Kanados rinktinės turi rimtų bėdų prisikviesdamos žaidėjus, o šie nenorą žaisti motyvuoja noru pailsėti. Ar jums niekada nebuvo minčių, kad sezonas buvo sunkus, artėja dar sunkesnis, skauda kažką, gal nevažiuosiu?
– Kažkaip visą laiką dažniausiai būdavo, kad esi sveikas. Po sezono gal būni pavargęs, bet pailsi kelias savaites ar mėnesį ir net nekyla klausimų. Vis tiek norisi pamatyti draugus, kurių nematai visus metus, nori žaisti už tą komandą, kuri yra tau labai svarbi. Kol gali padėti, tol džiaugiuosi, kad kviečia. Niekada nebuvo kažkokios abejonės važiuoti ar ne.
– Čempionato metu jums sueis 33-eji. Karjeros pradžioje visi jus pamena iš efektingų dėjimų, turbūt daugelis dar pamena kai trečiose karjeros rungtynėse Eurolygoje prieš „Unicaja“ perėmėte kamuolį ir įkrovėte iš viršaus atsisukęs nugara į krepšį. Kiek dar liko to šoklaus ir energingo M. Kalniečio, o kiek jau tenka apgalvoti kiekvieną skrydį ar didesnį kontaktą su varžovu?
– Jeigu dabar atsukčiau laiką atgal, tai tikrai nešokinėčiau kiekvieną dieną, stengdamasis įdėti iš kuo toliau, iš kuo aukčiau ar gražiau. Abejoju, ar dalyvaučiau visuose dėjimų konkursuose. Viskas gerai, turbūt kiekvienam reikia praeiti tą savo laikmetį, patirti visus džiaugsmus, vargus.
Vėliau dėl to šokinėjimo turėjau ir problemų su keliu, reikėjo operacijos. Matyt ir tai prisidėjo. Su metais išmoksti prisižiūrėti, ką reikia daryti, ko vengti, kaip elgtis.
Yra tokių dalykų, kurių vengi dabar jau daryti.
– Į stovyklą atvykote dar neturėdamas klubo, bet neseniai buvo paskelbta, kad žaisite Krasnodaro „Lokomotiv“. Kiek dabar yra lengviau susikoncentruoti į darbą rinktinėje?
– Kaip minėjau, nemačiau problemų dėl to, nors tai ir buvo pirmas kartas, kai atvažiavau be klubo. Tikrai mano koncentracija ir dėmesys buvo rinktinei, nes žinojau, kad negaliu daryti įtakos klubo paieškoms. Turiu žaisti krepšinį, o dėl klubo dirba agentai. Aš buvau visas rinktinėje, jos judesyje, problemose ir rūpesčiuose.
Žinoma, dabar kažkiek ramiau, kai jau žinai, kur važiuosi, ką darysi, kai baigsis čempionatas.
– Ar jau kalbėjote su treneriu, vadovais apie numanomą vaidmenį?
– Prieš sezoną gali prognozuoti ką nori, minčių ir vizijų gali būti visokių. Tiesiog atvažiuosiu, pasižiūrėsime, kas limpa prie ko. Reikia praktiškai tą atlikti, pažiūrėti, kaip seksis, kaip klijuosis. Vaidmuo gali būti ir vienoks, ir kitoks, tai priklausys nuo manęs pačio.
– Kiek įtakos sprendimui turėjo tai, kad Krasnodare vėl dirbti pradėjo Ginas Rutkauskas, kiek jis norėjo jus prisikviesti?
– Taip, labai stipriai. Jis buvo vienas tų žmonių, kuris norėjo matyti mane komandoje. O aš esu jau tris metus su juo dirbęs, darbas buvo super ir net nemačiau kodėl mes galėtume to netęsti.
Tai konkurencinga komanda, kovos dėl aukštų apdovanojimų abejose lygose, kur žaisime. Buvo daugiau mažiau viskas aišku, pažįstama. Žinau, ko norės, su jo atėjimu viskas pasidarė dar aiškiau.
– Jau kurį laiką buvo žinoma, kad buvęs jūsų klubas Vilerbano ASVEL artėjantį sezoną žais Eurolygoje. Nebuvo apmaudu, kad asmeninis sugrįžimas į Eurolygą neįvyks?
– Nebuvo. Nežinojau jų planų. Esu dėkingas organizacijai, bet ir mano planai buvo kiek kitokie. Aš taip pat nesvarčiau apie likimą ASVEL.
– Pagal buriamą sudėtį ASVEL kol kas, atrodo, nepretenduos į aukštas vietas Eurolygoje, bet ženklai rodo, kad klubas turėtų tapti nuolatiniu nariu. Kiek rimti Tony Parkerio užmojai ir tikslai, paversti ASVEL viena iš geriausių Europos ekipų?
– Net neabejoju, kad ateityje jie po truputį kils, nes Tonis tikrai stipriai įsitraukęs į tą reikalą. Ypač dabar, kai jis yra baigęs karjerą, dėmesio dar daugiau skirs komandai. Kadangi jo vardas yra žinomas tiek Prancūzijoje, tiek pasaulyje, pritraukti rėmėjų bus lengviau nei kai kurioms kitoms komandoms.
Jie ir pasirašė bendrdarbiavimo sutartį su Liono „Olympique“, nežinau, kokios ten sąlygos, bet manau, kad projektas bus rimtas. Ne iš karto, pirmi metai bus sunkūs, bet ateitį jie turi šviesią.
– Kalbant apie rinktinę – kiek jums, kaip įžaidėjui gyvenimą palengvina tai, kad turite po krepšiu Joną Valančiūną, Domantą Sabonį, aplink perimetrą – gerai pataikančius žaidėjus?
– Ne tik man, bet ir visiems. Kai tu turi tokį pranašumą, įmeti kamuolį į vidurį, automatiškai kitos komandos koncentruojasi ant mūsų didelių, kurie yra didelė jėga. Mes visi mažiukai turime daug daugiau laisvės, reikia tik tą protingai išnaudoti. Atrasti balansą, tarp vidaus ir išorės.
Be jokios abejonės, jeigu tavo didelių žmonių niekas nedengtų stipriai, nebandytų dvigubinti, tai tau pačiam būtų daug sunkiau. Dabar yra palengvinta, tik reikia viską sustatyti į vietas, kad nebūtų taip, kad mes tik stengiamės ten grūsti kamuolius ir daugiau nieko nedarome. Bet manau rasime balansą ir viskas bus gerai.
– JV ir Domas jau tapo rinktinės lyderiais, bent jau prognozuojamais, iš kurių tikimasi daugiausiai. Į rinktinę po truputį įsilieja ir nauji veidai, jaunesni žaidėjai. Kiek malonu ir svarbu čia sutikti dar senuosius bendražygius Joną Mačiulį, Paulių Jankūną?
– Žinoma, kad smagu. Pasikalbame, kad norisi dar atiduoti tas jėgas nes niekas nežino, ypač pagal šitą sistemą, kiek tų vasarų mums dar liko. Nereikia slėpti, kad jos po truputį eina į pabaigą. Tai priklauso nuo sveikatos, nuo visko, kiek būsi reikalingas. Smagu, su tais žmonėmis, kuriais užaugai, perėjai viską nuo 10-12 metų, praktiškai dvidešimt metų kartu.
– Žvelgiant į patį čempionatą, JAV žiniasklaida daug kalba, kad į pirmenybes svarbu atsivežti stiprią gynėjų liniją ir istoriškai tai rodo, kad tokios rinktinės laimi čempionatus. Sutiktumėte su nuomone, kad tokiuose turnyruose itin svarbus gynėjų žaidimas?
– Žinoma, kad svarbus, bet negalėčiau būtent kažką vieną išskirti. Aišku, gynėjai svarbu, bet tų skaičiavimų tikrai nesu atlikęs, tačiau nemanau, kad laimės pozicijos ar kažkaip. Nuo tų laikų, kai išėjo visi mohikanai gynėjai, nėra individualiai stiprių žaidėjų (Lietuvos rinktinėje, – aut. past.), bet sugebėjome laimėti ir Europos, ir pasaulio čempionate medalius, todėl nemanau, kad čia yra didelė problema. Jeigu atrasime balansą ir žaisime komandiškai, vienus trūkumus galima pridengti, kitus išryškinti. Nesusitelkčiau su tuo, kad kažkas akcentuoja, kad puolėjai, gynėjai ar centrai.
– Metus praleidote Prancūzijoje, futbolo šalyje, kuri turi itin stiprią ir krepšinio rinktinę, galinčią pretenduoti į aukštas vietas. Kiek ten jautėsi, kad artėja krepšinio čempionatas?
– Kalbų iš viso nebuvo apie tai. Mūsų komandoje, mieste kažkiek domimasi, nes miestelis yra mažas, einantis šalia didelio. Apie europinį ar pasaulinį krepšinį kalbų nelabai yra ir jie į tai tikrai nereaguoja.
– Kiek nustebino tai, kad Kanados NBA žaidėjai masiškai atsisakė padėti komandai?
– Manęs turbūt labai stipriai nenustebino. Vos ištraukus burtus, kai pasirodė visi tie dalykai, kad ten 17 NBA žaidėjų, ten 14, aš kažkaip iš karto buvau skeptiškai nusiteikęs, nes amerikiečiai, kanadiečiai ar Šiaurės Amerikos bendrai paėmus, tų šalių krepšininkai nelabai linkę aukoti savo vasarų ir žaisti krepšinį ne už pinigus. Tai buvo daug minčių, kad daug kas gali atsisakyti. Tas šiuo metu vyksta, bet iš kitos pusės, mes esame susikoncentravę ne kas ten dabar vyksta, kas atvažiuos, kokios ten jų problemos. Mes turime savas problemas ir uždavinius spręsti ir koncentruojamės į save, o ne tai, kas atvažiuos ar ne.
– Tie patys kanadiečiai, australai atlieka įdomu eksperimentą. Australų žvaigždė Benas Simmonsas, kanadiečių Jamalas Murray treniruosis ir dirbs su komandomis, bet čempionate nežais. Kiek manote tai gali duoti jiems naudos, o kiek žalos?
– Atvirai, aš nelabai suprantu koks tikslas yra, bet gal aš kažko nesuprantu. Nes jeigu tu ruošiesi, treniruojiesi, atlieki kažkokį vaidmenį, reiškiasi, kad užimi kažkieno vietą, tas žmogus (kurio vietą užima, – aut. past.) turi prisitaikyti, kai tavęs pačio jau nebus (minėtų žvaigždžių, – aut. past.), nes čempionate nežaisi... Maždaug taip, logikos tame nematau.
