Niujorke sulaukė daugiau svečių nei Malagoje
– Mindaugai, girdėjau, kad artimiausiomis dienomis ilgam išvykstate. Kur trauksite?
– Ne, neilgam. Tik kelioms dienomis. Prieš rinktinę pasikrauti naujų jėgų ir tiek.
– Daug neaplankytų šalių liko?
– Man kelionės teikia didžiausią malonumą. Galbūt krepšininkams keliauti nėra patogu, bet išleisdamas pinigų tampi turtingesnis, labai daug pasisemi.
Manau, tos šalys, kuriose lankiausi ir buvo svajonių. Tarkime, Kuba. Labai norėjau ją pamatyti, kol ten nepasikeitęs režimas.
Norėčiau nukeliauti į labai daug kur.
Žmonės daro klaidą, stengdamiesi kažkur labai toli važiuoti, skristi, kai aplink yra daug šalių. Ta pati Lietuva labai graži. Apie ją dar daug nežinome.
– Turbūt jums, kaip 206 centimetrų ūgio krepšininkui, sunku iš Europos keliauti į Jungtines Amerikos Valstijas?
– Čia jau būna šiokia tokia investicija į save. Stengiesi rinktis kitas klasės, patogesnius skrydžius, kad po to nereikėtų kelių dienų atsigauti fiziškai, o galėtum iškart kibti į darbus.
– Gimėte Vilniuje, pirmąja profesionalia karjeros stotele tapo Šiauliai. Vėliau sekė Kaunas. Legionieriaus duonos pradėjote krimsti Malagoje. Dabar gyvenate Niujorke. Kur geriausia?
– Visur savotiškai faina. Man karjeroje sekasi. Tarkime, Šiauliai sukelia tik geras emocijas, ten visada smagu sugrįžti. Kaunas irgi. Vieno miesto negalėčiau išskirti. Visi turi minusų, bet, manau, viskas priklauso nuo žmogaus. Įpranti ir, jeigu į viską žiūri pozityviai, rasi gerų dalykų.
– Praėjusią vasarą iš Malagos persikėlėte į Niujorką. Nebuvo sunku priprasti prie šurmulio, atvykus iš kurorto?
– Šie miestai – visiškai skirtingi. Rudenį, žiemą Malagoje nedaug žmonių. Ten ramu, jūra, geras maistas, atsipalaidavę žmonės... Nuvažiuoji į Niujorką ir… Kamščiai, visi skuba, lekia, nespėja... Būna šalta, vėjuota.
Jeigu Malagą ir Niujorką sujungtum į vieną, būtų galima padaryti idealų miestą.
– O kaip su oro temperatūra? Iš saulėtosios Malagos nėrėte į Niujorko šalčius.
– Visą gyvenimą taip augau. Malagoje mėgavausi geru oru, bet Niujorke nebuvo jokių problemų. Kartais užklumpa sniego audros, uždaromi keliai. Pagalvodavau: mes per tokias pusnis eidavome į mokyklą.
– Ar pats Niujorkas patinka?
– Manau, Niujorkas arba patinka, arba visiškai ne. Labai sunku rasti žmonių, kurie per viduriuką. Reikia laiko surasti savo mėgstamas vietas. Yra labai daug jaukių, smagių rajonų, kur galima labai gerai praleisti laiką. Įspūdingas Niujorko centrinis parkas.
– Esate sakęs, kad Malagoje sulaukėte gerokai daugiau svečių nei Kaune. O Niujorke?
– Kai baigėsi sezonas Malagoje ir buvo aišku, kad ten neliksiu, su drauge susėdome ir sakome: na, vizitai turbūt baigėsi – kur bežaisčiau, tokių sąlygų svečiams priimti nebus. Ir tada persikėlė į Niujorką... Žiūrime, kad situacija ne tik nepasikeitė, o ir persirito į tą pusę, kad svečių buvo dar daugiau.
– Svečiams atstumas nebaisus?
– Šiais laikais visi daug keliauja. Be to, laiko atžvilgiu turbūt panašiai trunka nuskristi į Niujorką ar Malagą. Galbūt į Niujorką tik pora valandų ilgiau, nes į Malagą skrydžiai ne patys patogiausi.
Dažnai bendrauja su klubo žvaigždėmis
– Kaip vertinate sezoną, praleistą „Knicks“ gretose?
– Teigiamai. Vienareikšmiškai. Komandos rezultatai ne tokie, kokių visi tikėjomės, bet, žiūrint iš savanaudiškos, asmeninės pusės, buvo tikrai neblogas krikštas. Galbūt trūko stabilaus žaidimo laiko. Kartais rungtyniavau 30, vėliau dvi ar penkias minutes. Tačiau važiuodamas į Niujorką, žinojau, kad kilimo nebus nutiesta, turėsi išsikovoti pats. Manau, viskas pavyko. Kaip seksis toliau – parodys ateitis.
– Kodėl klube buvo tiek daug skandalų?
– Niujorkas toks miestas, rinka. Po kiekvienų rungtynių ar treniruočių ateina 20–30 žurnalistų. Visi turi parašyti kažką skirtingo, naujo. Dažnai įvyksta nesusipratimų.
Gaila, kad šiemet labiau nustebinome kalbomis negu žaidimu. Daugelis šnekų nelabai atitiko tikrovės. Atsidarai naujienas, skaitai apie savo komandą ir, atrodo, rašo visiškai ne apie mus. Tačiau natūralu – didelė žiniasklaidos konkurencija, visi nori nustebinti.
– Pats taip pat buvote įsuktas į šį verpetą – Niujorko spauda rašė, kad „Knicks“ jūsų neišleis į rinktinę.
– Taip ir būna. Kažkas sugalvojo, parašė savo nuomonę, kad galbūt nežaisiu, galbūt „Knicks“ norės, jog likčiau ten ir rungtyniaučiau Vasaros lygoje. Tačiau nuo pat sezono pradžios stengdavausi su klubo vadovybe pakalbėti apie rinktinę. Žaidimas joje naudingas ir man, ir jiems. Jokių klausimų nebuvo – klubas norėjo, kad važiuočiau ir rungtyniaučiau.
– Kai Donatas Motiejūnas žaidė Hiustono „Rockets“, sakė, kad su didžiausiomis tuometinėmis komandos žvaigždėmis Jamesu Hardenu ir Dwightu Howardu bendrauja pasakydamas labas ir viso gero. O kokie jūsų santykiai su „Knicks“ lyderiais?
– Važiuodamas į NBA, buvau girdėjęs įvairių istorijų – kai kurių komandų krepšininkai nesutaria, nes jų lyderiai arogantiški. Šioks toks jaudulys, nerimas buvo. Tačiau nuvažiavau į pirmą treniruotę, prie manęs priėjo Carmelo Anthony, pakalbino. Pagalvojau: turbūt šioje ekipoje – kitas atvejis. Sezono metu turėjome labai daug bendrų komandos vakarienių, nemažai bendravome.
– Vadinasi, Carmelo visai malonus vaikinas?
– Taip. Tiek jį, tiek Derricką Rose’ą, tiek dabar ir Kristapą Porzingį galėčiau laikyti pavyždžiais. Jie – pasaulinio lygio žvaigždės, bet vis tiek išlieka žemiškais žmonėmis. Šie krepšininkai net per laisvas dienas ateina papildomai padirbėti.
– O jūs ar jaučiatės žvaigžde?
– Gal nesijaučiu. Man smagu – žmonės atpažįsta, ateina, pakalbina. Lietuviai galbūt konservatyvesni. Einu parduotuvėje, girdžiu, kad pasišnabdža. Amerikiečiai – drąsesni. Kai pažįsta, prieina nusifotografuoti.
– Jūs, Kristapas Porzingis ir Willy Hernangomezas į Niujorką atvykote iš Ispanijos. Sudarėte atskirą ispanakalbių frakciją?
– Taip. Ir dar Sasha Vujačičius šneka ispaniškai. Tačiau šia kalba dažniausiai bendraudavome su W. Hernangomezu. Ir K. Porzingiu, jei būdavome trise.
Niujorke dažniau kalbėjau ispaniškai nei gyvendamas Malagoje. Ispanijoje, tarkime „Unicaja“ komandoje, yra penki šeši vietiniai ir jie kalbasi tarpusavyje. Legionieriai – šiek tiek atskirai. O Niujorke su W. Hernangomezu ir K. Porzingiu gyvenome viename name, tad be ispanų kalbos neapsieidavome.
– Ar greitai išmokote ispanų kalbą?
– Gana greitai. Trečiaisiais metais Malagoje mokėjau pakankamai žodžių ir frazių, bet, vartojant linksnius, laikus, kildavo problemų. Tada turėjau keturias penkias ispanų pamokas. Pavyko persilaužti. Dabar kalba nėra ideali ar labai graži, bet svarbiausia – žmonės mane supranta ir, esant reikalui, galiu susikalbėti.
„Kol bendraujame, galiu būti išmainytas“
– Bendravote ne tik su NBA krepšininkais, o ir didžiule Jungtinių Amerikos Valstijų krepšinio žvaigžde – Philu Jacksonu, kuris dukart tapo NBA čempionu kaip žaidėjas ir 11 sykių kaip treneris. Jis ėjo „Knicks“ prezidento pareigas. Koks tai žmogus?
– Daug bendravome. Susitikdavome kone kasdien – treniruotėse arba pusryčiaudami, pietaudami komandos restoranėlyje.
P. Jacksonas paliko gerą įspūdį. Manau, jis – vienas tų žmonių, dėl kurių atsidūriau „Knicks“, kai komanda buvo komplektuojama.
Nežinau priežasčių, kodėl po sezono įvyko klubo ir P. Jacksono išsiskyrimas. Gaila, kad tokio žmogaus komandoje nebus. Kai P. Jacksonas ateidavo į rūbinę, jausdavo didžiulis jo autoritetas.
Galų gale, gaudavau pastabų. P. Jacksonas po treniruotės pasikviesdavo ir bandydavo nuraminti, motyvuoti, ne kartą įkvėpė.
– Kaip jis prisidėjo prie jūsų tobulėjimo?
– P. Jacksonas labiausiai padėjo vasarį, kai buvau įkritęs į šiokią tokią duobelę ir žaidimas buvo suprastėjęs. Tada P. Jacksonas mane pasikviesdavo, duodavo konkrečių patarimų apie mūsų gynybos, puolimo sistemas. P. Jacksonas sakydavo, kad turiu mėgautis žaidimu, o ne stresuoti.
– „Knicks“ P. Jacksoną atleido. Ar visos praėjusio sezono klubo negandos susijusios su juo?
– Visada ieškoma kaltų. Vieni kaltina trenerius, kiti – vadovybę. Tačiau, manau, kažką kaltinti labai sunku. Kalta visuma.
Iki Naujųjų metų žaidėme tikrai gerai. Net klubo savininkas buvo atėjęs į rūbinę ir gyrė. Vis dėlto, sausio ir vasario mėnesiai buvo labai blogi. Susigadinome visą sezoną – atrodo, iš septynerių rungtynių penkerias pralaimėjome vienu dviem taškais. Jeigu šie mačai būtų pakrypę kita linkme, sezonas būtų visai kitoks ir tada galbūt visi būtų laimingi.
– Yra daug kalbų ne tik apie P. Jacksoną. Dažnai spekuliuojama C. Anthony ateitimi, esą jį „Knicks“ gali išmainyti.
– Visąlaik yra gandų ir kalbų. Tačiau, kaip skelbia statistika, 98 ar 99 procentai minėtų pranešimų neišsipildo. Tai parodo ir Domanto Sabonio pavyzdys. Nebuvo nei kalbų, nei įtarimų. Vieną rytą atsikėliau ir, žiūriu, Domantą išmainė. Taip gali nutikti kiekvienam. Negali žinoti, galbūt dabar, kol kalbu su jumis, mane iškeitė. Reikia būti pasiruošusiam, žiūrėti pozityviai, nes galbūt mainai atneš ir gerų dalykų – komanda tave paims su idėja, kad būsi jai reikalingas ir daug žaisi.
– Negi NBA krepšininkai neįtaria, kad gali būti iškeisti?
– Ne. Yra žaidėjai, kurie patys pasiprašo, kad būtų iškeisti. Tačiau didžioji mainų dalis vyksta visiškai be krepšininkų žinios.
– Kai pasigirdo kalbų, kad C. Anthony gali būti iškeistas, į jo pusė stojo K. Porzingis.
– Nepasakyčiau, kad buvo konfrontacija tarp Carmelo ir Philo. Jie susirašydavo, kai būdavom kartu, visi kalbėdavome. Galbūt konfrontacija buvo labiau iš žiniasklaidos pusės, bandant ieškoti kaltų, problemų mūsų komandoje.
– Tačiau Kristapas neatvyko į komandos sezono uždarymą.
– Motyvų reikėtų klausti jo paties. Apie tai su juo esu kalbėjęs, bet nenoriu šnekėti už kitus. Toks jo sprendimas, priežastis žino tik jis pats.
– K. Porzingis – Latvijos rinktinės lyderis. Nebijote jaunos, bet labai grėsmingos kaimyninės šalies komandos?
– Bijai vilko – neik į mišką. Taip, Latvijos rinktinė bus labai rimta priešininke, bus žiauriai sunku. Apskritai jų rinktinė ne tik šiemet, bet ir vėliau atrodys labai labai gerai. Surinkti perspektyvūs arba pačiame jėgų žydėjime esantys krepšininkai. Latviai ateityje bus labai rimtais pretendentais kovoti dėl medalių. Ypač jei aplenks traumos ir kiti nenumatyti faktoriai.
Krepšinis – tarsi šachmatai
– Kokia jūsų nuomonė apie naująjį Lietuvos rinktinės strategą Dainių Adomaitį?
– Apie jį, kaip trenerį, sunku kalbėti, nes nesu su juo susidūręs. Mano brolis Saulius žaidė kartu su D. Adomaičiu. Esu kalbėjęs su žaidėjais, kurie rungtyniavo jo komandose. Esame su treneriu susitikę, šnekėję. Iš žmogiškosios pusės mano nuomonė teigiama. Kaip apie trenerį, tikiuosi, irgi. Rezultatai kalba patys už save. Ne veltui jis paskirtas rinktinės treneriu.
– Ar tiesa, kad po olimpiados rinktinės krepšininkai galėjo pasirinkti ir norėjo, kad komandai vadovautų Šarūnas Jasikevičius, o antras kandidatas buvo D. Adomaitis?
– Ne. Gal kažkas ir rinkosi, bet aš tikrai ne. Nemanau, kad tai yra mūsų darbas. Federacijoje dirba daug patyrusių žmonių, kurie gali nuspręsti.
Vienoks ar kitoks treneris bus, bet kuriuo atveju, norėčiau žaisti rinktinėje.
– Ar po sezono NBA į rinktinę atvyksite patobulėjęs?
– Žaidimas ten ir čia labai labai skiriasi: pats stilius, yra kitokių taisyklių.
Kaskart atrodo, kad visus metus, vasarą dirbi, esi patobulėjęs, bet būna atvirkščiai. Dažnai nori gerai pasirodyti ir perdegi. Tikiuosi, man taip nenutiks. Tačiau svarbiausia – ekipos rezultatas. Nesvarbu, aš ar kitas gerai žais, visi tikisi laimėti. Mūsų rinktinė visada išsiskirdavo tuo, kad būdavome stiprūs kaip komanda, o ne atskiros individualybės.
– Pirmąkart į rinktinės stovyklą atvyksite kaip NBA krepšininkas. Tikitės svarbesnio vaidmens?
– Nežinau. Nemanau. Viską pamatysime pasiruošimo, paties čempionato metu. Priklausys ir nuo priešininko. Vienose rungtynėse bus svarbesnis vienas, kitose – kitas.
Mano pozicijoje yra Jonas Mačiulis, kuris yra nerealiai stiprus, nerealiai geras žaidėjas. Jei jam bus geresnė diena, būsiu tikrai už, kad jis žaistų. Galų gale, Jono Kazlausko schemose dažnai rungtyniaudavome kartu.
Asmeniniai rezultatai rinktinėje nublanksta. Tai nėra klubas. Į rinktinę važiuoji, nes nori kažką laimėti. Čia nėra mokami atlyginimai. Tiesiog važiuoji ir kovoji už šalį, nori žmonėms parvežti kažką gražaus, suteikti gerų emocijų.
– Jeigu nebus Donato Motiejūno, rinktinėje atsivers spraga sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje. Esate pasiruošęs ją užimti?
– Dabar neaišku ir dėl D. Sabonio. Su Oklahomos „Thunder“ buvo sutarta, dabar nežinia, kaip Indianos „Pacers“ reaguos į rinktinę. Klubas gali Domantui patarti nevažiuoti ir tada pozicijoje bus dar didesnė spraga.
Labai gaila, kad komandoje nebus Pauliaus Jankūno.
Kai pasirodė kandidatų sąrašas, ši pozicija popieriuje atrodė bene stipriausia. Dabar, neduok Dieve, neturėsime nė vieno.
Nieko nepadarysi – reikės eiti ir žaisti. Kaip treneris Antanas Sireika yra kažkada pasakęs, kuo mums blogiau, tuo geriau. Kiti žaidėjai gauna laisvės, šansą parodyti save. Tereikia juo pasinaudoti.
– Kokie pagrindiniai skirtumai, žaidžiant trečiojoje ir ketvirtojoje pozicijose?
– Galiu kalbėti tik iš asmeninės patirties. Kai žaidžiu ketvirtojoje pozicijoje, puldamas esu greitesnis už savo oponentus. Gynybėlėje būna sunkiau, nes varžovai stipresni. Trečiojoje pozicijoje – atvirkščiai. Turiu ūgio persvarą.
Viskas priklausys nuo trenerio, kaip pavyks pasinaudoti pliusais, nes krepšinis yra kaip šachmatai. Reikia žiūrėti, ką daro varžovai ir prie jų prisitaikyti.
– Į rinktinės stovyklą vyksite liepos 21-ąją. Ar per atostogas viską spėjote?
– Atrodo, viskas pagal planą.
Vasara labai greitai lekia. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad ji kol kas produktyvi. Tiek darbo, tiek poilsio, tiek visomis kitomis prasmėmis.
– Mačiau, kad įvyko jūsų bernavakaris, bet apie vestuves negirdėjau. Kažką praleidau?
– Ne, nepraleidot.
– Vestuvės vis dar laukia?
– Dar laukia.
– Datą atskleisite?
– Ne.
