Lietuvos krepšinio rinktinės kapitoną Mantą Kalnietį kalbino žurnalistas Mindaugas Rainys.
Mantai, tu supranti, kad esi Lietuvos krepšinio rinktinės veteranas?
Taip, tai labai lengva suvokti, kai pasižiūri, kiek metų yra kietiems žaidėjams.
Kai pirmą kartą uždavė klausimą: „Koks jausmas būti rinktinėje?“, turbūt buvo vienoks noras atsakyti į šį klausimą. Koks yra tavo atsakymas dabar?
Geras jausmas. Sakyčiau, kad net neįprastas.
Aišku, galima su praeita vasara palyginti, kai buvo nei šioks, nei toks savaitės laiko pasiruošimas, o dabar gavosi taip, sakyčiau, maloniai monotoniška: tie patys smagumai, rūpesčiai ir, kaip sakau, kai grįžtu namo po kelionės, viskas į savo vietas atsistoja, taip ir čia, rinktinėje.
Mantai, ar tu pajutai, kada iš jauno ir perspektyvaus krepšininko rinktinėje tapai veteranu?
Ne, nežinau, kada pasikeitė tas statusas. Čia kaip žmogus – kada jis supranta, kad jis jau senas? Ar yra toks jausmas? Nelabai.
Pagal visus dėsnius mes turėtumėme gyventi iki 85 metų. Krepšinyje su pensija yra kitaip – būnant virš 30 metų, tave jau deda į kitą lentynėlę. Ar tai tiesa?
Taip, deda į tą lentynėlę, bet vėlgi – yra visokių pavyzdžių. Yra, kas baigia karjerą 30-40 metų. Aišku, nenumaldomai tai artėja, bet kaip žmogus tikisi, kad nenumirs 85 metų, tai čia irgi bandai nenumirti tame rėžime.
Ar rinktinėje sunkiau būti patyrusiu žaidėju negu jaunu ir perspektyviu?
Kai negalvoji apie tą amžių, kiek čia liko gyventi, tai ir nesvarstau apie tai. Ar tu jaunas, ar senas – tu eini atiduoti viską, ką sugebi.
Visą interviu kviečiame žiūrėti video reportaže.
