Mažiau nei prieš metus Linas Kleiza dar drebino NBA arenas, bet dabar jau šėlsta Europoje. O ar žinote, nuo ko prasidėjo jo kelias į krepšinio olimpą ir kad 2001 metų rugsėjo mėnesį jis vos išvengė teroristų atakų?
Augo ir Lietuvoje, ir Amerikoje
Kai L. Kleiza dar buvo paauglys, jo tėvai, kurie yra menininkai, išvyko gyventi į Niujorką, o būsimasis krepšininkas liko Lietuvoje pas senelius. Tačiau kai sulaukė 16 metų ir buvo per žingsnį nuo kontrakto su vienu iš mūsų šalies klubų, L. Kleiza taip pat patraukė už Atlanto – tėvai jį įtikino, kad ten galima gauti geresnį išsilavinimą.
Taip ir prasidėjo dabartinė Pirėjo „Olympiacos“ žvaigždės kelionė į krepšinio olimpą: iš pradžių buvo aukštoji mokykla, paskui universitetas, o tada ir išsvajotoji NBA lyga. Tiesa, mūsiškis kiekvieną vasarą grįždavo į Lietuvą ginti įvairaus amžiaus rinktinių garbės, tad pernelyg neatitrūko nuo savo gimtinės.
Ir štai dabar būdamas 24 metų L.. Kleiza atvertė dar vieną naują savo gyvenimo istorijos puslapį – jis pirmą kartą pasirašė kontraktą su Europos komanda Pirėjo „Olympiacos“. Panašu, kad šis žingsnis buvo teisingas: L. Kleiza tapo tikru graikų klubo lyderiu ir per kiekvieną Eurolygos mačą renka po 18 taškų bei atkovoja po 8 kamuolius.
Tačiau ką apie grįžimą į Europą galvoja pats krepšininkas? Ar nesigaili, kad paliko NBA? Kokius tikslus kelia sau ir savo ekipai šį sezoną? Ir ar tiesa, kad prieš pat tragiškus 2001 metų rugsėjo 11 d. įvykius lankėsi Pasaulio prekybos centre? Apie tai – oficialaus Eurolygos interneto puslapio interviu, kurio įdomiausias ištraukas ir pateikiame.
Vos išvengė teroristų atakos
– Neseniai viešėjai Vilniuje. Ar tai tavo gimtasis miestas?
– Ne, aš gimiau Kaune, bet Vilniuje gyvenau maždaug nuo tada, kai buvo trejų metų iki tol, kol sulaukiau devynerių.
– Iš Lietuvos į JAV išvykai būdamas 16 metų, bet ne tik dėl krepšinio. Kokios buvo priežastys?
– Mano tėvai ten išvyko, kai man buvo apie 10 metų. O aš pasilikau čia, nes turėjau gerą trenerį. Gyvenau pas savo senelius. Bet kai man suėjo 16 metų, tėvai nusprendė, kad man irgi reikėtų persikraustyti į JAV, ten gauti išsilavinimą ir tęsti krepšininko karjerą.
Atskleisiu, kad tuo metu turėjau pasiūlymą iš vieno Lietuvos klubo, bet mano tėvai buvo susirūpinę manimi ir prikalbino atskristi į JAV.
– Tuo metu Lietuvoje buvo daug diskusijų klausimu, kur jauniems žaidėjams geriau tobulėti – savo šalyje ar JAV. Atrodo, kad tavo atveju viskas yra aišku. Bet ar tau sunku buvo priimti tą sprendimą?
– Jeigu atvirai, buvo labai sunku išvykti, bet sprendimas buvo priimtas už mane. Mano tėvai taip nusprendė ir įtikino mane, kad taip pasielgti yra teisinga.
Be abejo, buvo labai sunku palikti savo draugus, trenerius, komandos narius ir persikelti į visai naują pasaulį, kurio kalbos aš net nemokėjau. Bet galiausiai man viskas susiklostė sėkmingai.
– Į JAV iškeliavai 2001 metų vasarą. Ar tiesa, kad lankeisi Pasaulio prekybos centre prieš pat rugsėjo 11 dienos įvykius?
– Taip, aš Amerikoje atsidūriau pačioje rugpjūčio pabaigoje, o į Pasaulio prekybos centrą nuvykome pirmomis rugsėjo dienomis. Prisimenu, dar nuotrauką net pasidariau.
Maždaug po savaitės buvau Merilando aukštojoje mokykloje, sėdėjome klasėje, kai mums pranešė, kad trenkėsi vienas lėktuvas. Niekas nesuprato, kas vyksta. Tada pasakė, kad įsirėžė antras lėktuvas. Mokykloje buvo įjungtas pavojaus signalas ir visi buvome iš jos evakuoti. Buvo labai daug nervų ir išgąsčio, tačiau dar iki pat šiol daug ko nesuprantu apie tuos įvykius.
Europa ir Eurolyga nenuvylė
– Šią vasarą jau pats nusprendei grįžti į Europą. Ar sunku buvo taip nuspręsti?
– Žinoma, ir šis sprendimas nebuvo lengvas, juk Denveryje praleidau net ketverius metus. Vis dėlto man tai buvo didžiulė galimybė, nes „Olympiacos“ – viena iš geriausių Europos komandų, todėl atsisakyti negalėjau.
Dabar turiu šansą toliau vystyti savo karjerą ir klube atlikti svarbų vaidmenį. Stengiuosi tobulinti savo žaidimą ir gerinti rezultatus.
– Graikijoje praleidai jau kelis mėnesius. Kokie yra tavo įspūdžiai ir vertinimai, palyginti su tuo, ko tikėjaisi prieš padėdamas parašą ant sutarties?
– Eurolygos varžybos iš tiesų yra prestižinės. Žaidimas čia ir NBA skiriasi. Europoje ypač sunku laimėti, kai žaidi išvykoje, nes bet kurie šeimininkai gali tave įveikti. Kol kas nežaidžiame labai gerai, svečiuose patyrėme porą nesėkmių, o tai tik įrodo, kad turnyro lygis yra labai aukštas.
– Rungtynėse Orleane su vietos „Entente“ ekipa, kuri dar nebuvo iškovojusi nė vienos pergalės, vos išnešėte sveiką kailį. Tam prireikė ir didvyriškų tavo pastangų, kai per paskutinį kėlinį pelnei net 19 taškų. Ar tai reiškia, kad Eurolygoje lengvų varžovų nėra?
– Į šias rungtynes vykome iškart po itin svarbios pergalės Graikijos čempionate prieš Atėnų „Panathinaikos“, taigi truputį neįvertinome prancūzų ir jie mūsų vos nenubaudė. Išsigelbėjome tik pačioje susitikimo pabaigoje.
Ėmiausi iniciatyvos todėl, kad kažką juk reikėjo daryti. Pajaučiau savo žaidimą, man atsirišo krepšys ir per šešias minutes įmečiau 19 taškų. Komandos draugai man sukūrė puikias progas metimams, o ir „Entente“ gynyboje mane visai pamiršo. Štai kodėl taip šaunu žaisti kartu su tokiais gynėjais, kaip Theo Papaloukas, Milošas Teodosičius ir Yotamas Halperinas. Jie tiesiog puikiai skirsto kamuolius.
– Kitiems, kurie iš NBA persikelia į Eurolygą, būna sunku priprasti prie europietiško krepšinio subtilybių, bet tau tai nesudarė sunkumų, nes esi vienas iš geriausių turnyro žaidėjų. Kokia tavo paslaptis?
– Manau, kad aš ir dabar dar tik pratinuosi, bet man šis procesas yra lengvesnis, nes kiekvieną vasarą nuo 14 ar 15 metų aš atstovaudavau Lietuvos rinktinei, taigi turėjau progos pažinti Europos krepšinį. Jis labai skiriasi nuo NBA, bet kadangi žaidžiau Europos, pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse, jau turiu pakankami patirties.
Tikisi nuvykti į Paryžių ir laimėti viską
– Nuo sezono pradžios jau praėjo šiek tiek laiko. Ar jau iš tikrųjų pajutai, kad žaidi Europoje?
– Buvo kelerios rungtynės, kuriose aš tai tikrai pajutau. Bene didžiausias skirtumas tarp JAV ir Europos, mano galva, yra fanai. Jie man tikrai daro įspūdį. Kai žaidi prieš „Panathinaikos“ ar Belgrade prieš „Partizaną“ ir meti baudos metimus, reikia saugotis, kad į tave kas nors nepataikytų kokio daikto. Tokių dalykų NBA lygoje niekada nebūdavo.
Nors kai kurie europiečiai aistruoliai tavęs dar nepažįsta, gali matyti neapykantą jų akyse vien dėlto, kad vilki varžovų komandos aprangą. Iš pradžių buvo labai keista, bet dabar jau baigiu prie to priprasti.
– Ko reikėtų, kad galėtum pasakyti, jog šis sezonas buvo tau sėkmingas?
– Laimėti. Negali būti jokių kitų klausimų. Kai žaidi tokioje talentingoje ekipoje, kurios prezidentas investavo tiek daug, viskas, ko reikia, tai – pergalės. Apie ką nors kitą net nekalbame. Mūsų tikslai yra patys aukščiausi – pasistengti laimėti viską.
– Ką tau reikštų patekimas į Eurolygos finalo ketvertą, kuris vyks Paryžiuje? Ar tavo menininkų šeimai pavasarinė išvyka į Paryžių būtų geras pasirinkimas?
– Jei mes pateksime ten, visa mano šeima būtinai atvyks manęs palaikyti. Bene labiausiai ši kelionė pradžiugintų mano mamą, kuri myli meną.
TIK FAKTAI
L. Kleiza gimė 1985 metų sausio 3 dieną Kaune.
Lietuvis į NBA lygą pateko 2005 metais, kai naujokų biržoje buvo pašauktas pirmajame rate 27 numeriu Portlendo „Trail Blazers“ klubo.
2008 metų sausio 17 dienos mače su Jutos „Jazz“ ekipa (120:109) L. Kleiza pelnė net 41 tašką ir užfiksavo savo karjeros NBA lygoje rezultatyvumo rekordą. „Tai tikrai nuostabus vakaras. Jo aš nepamiršiu visą gyvenimą“, – po istorinių rungtynių kalbėjo lietuvis.
Šią vasarą L. Kleiza pasirašė dvejų metų trukmės ir net 12,2 mln. JAV dolerių (beveik 30 mln. litų) vertės kontraktą su Pirėjo „Olympiacos“. Tai – brangiausias sandoris Europos krepšinio rinkoje šį sezoną.
ELTA/AFP/Reuters/Scanpix nuotr.
Siūlome prisiminti L. Kleizos pasirodymą 2008 metų sausio 17 dienos mače su Jutos „Jazz“ ekipa, kai lietuvis įmetė net 41 tašką:
