Taip ir nespėjusi debiutuoti Lietuvos rinktinėje talentinga 16-metė tenisininkė Gabrielė Bertašiūtė turnyruose jau dalyvauja po Švedijos vėliava, rašo žurnalas „Tenisas“.
Sprendimą tapti Švedijos piliete G. Bertašiūtė priėmė jau anksčiau, nes nemato kito kelio į teniso profesionalių pasaulį. Jau šešerius metus Švedijoje gyvenanti sportininkė yra sakiusi: „Ruošiuosi tapti Švedijos piliete. Jau senai turėjau tokią galimybę, bet neskubėjau. Tačiau dabar situacija yra tokia, kad norėdama pradėti profesionalės karjerą, turiu susirasti rėmėjų. O Švedijoje to neįmanoma padaryti, jei esi Lietuvos, o ne Švedijos pilietė“.
Švedijoje pirmas darbo reikalais atsidūrė jaunosios tenisininkės tėvas Vygantas. Šeima pas jį atvažiuodavo per atostogas. „Kartą su mama nuėjome pasitreniruoti į sporto klubą. Vietinis treneris iškart pasiūlė treniruotis pas jį. Man labai pasisekė, nes patekau į itin aukštos kvalifikacijos, visa galva pasinėrusio į darbą specialisto rankas. Susidraugavome su jo šeima. Todėl prieš šešerius metus su tėvais nusprendėme persikelti į Švediją“, – pasakojo sporto gimnazijos dešimtoje klasėje mokslus kremtanti G. Bertašiūtė.
Į Švediją jaunoji tenisininkė atvyko būdama vos dešimties. Tada ji jau mokėjo anglų kalbą, o dabar laisvai kalba švediškai. Bertašiai įsikūrę greta trečio pagal dydį Švedijos miesto Malmės. Sportininkė treniruojasi Malmės klube „Bellevue Tennis Klubb-MBTK“, kartais atstovauja ir vienam kaimynės Danijos klubui. Į Lietuvą mergina grįžta kelis kartus per metus.
Tiesa, sportininkė nepasinaudojo kvietimais į mūsų šalies rinktinę. „Kvietė dvejus metus iš eilės, tačiau dėl įvairių priežasčių negalėjau atvykti. Be to, panašaus lygio žaidėjų Lietuvoje tikrai yra“, - aiškino G. Bertašiūtė.
Gal tapusi Švedijos piliete lietuvė atstovaus šios šalies rinktinei? „Kol kas nesiūlo žaiti rinktinėje, nes šiuo metu Švedijoje yra pakankamai aukšto lygio žaidėjų“, - teigė sportininkė
Pasaulio jaunių (iki 18 metų) reitinge G. Bertašiūtė šiuo metu užima 212-ąją vietą. Iš lietuvių ją lenkia tik 123-ioje pozicijoje esanti Akvilė Paražinskaitė. Aukščiau už G. Bertašiūtę yra trys švedės.
Lietuvoje G. Bertašiūtė jau buvo pradėta lyginti su penkiakovininke Donata Rimšaite, pasprukusia į Rusiją. Tačiau atvirame laiške teniso mėgėjams V. Bertašius paaiškino, kodėl šių sportininkių negalima lyginti.
„Mano dukters ir D. Rimšaitės lyginimas skamba labai juokingai. D. Rimšaitės pėdomis? Tai gal išteka? Reikės paklausti. Visų pirma, D. Rimšaitė - pasaulio vicečempionė (Gabrielei, deja, dar toli iki to). D. Rimšaitė augo, treniravosi, gavo finansavimą Lietuvoje. Mes viską nuo A iki Z darėme savo lėšomis“, - teigė tenisininkės tėvas.
Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Ramūnas Grušas taip pat neabejoja, kad negalima lyginti G. Bertašiūtės ir D. Rimšaitės istorijų. Tai neadekvatūs dalykai, nes jos – skirtingo kalibro sportininkės. Tokių jaunių kaip Gabrielė Lietuvoje yra ir daugiau – tai ir Justina Mikulskytė, ir Joana Eidukonytė, ir Deimantė Bulatovaitė. Noriu pabrėžti, kad tai – kiekvieno žmogaus laisvė rinktis. Niekas neturėtų prisiimti atsakomybės dėl tokių sportininkų sprendimų. Pinigai neturėtų būti pasiteisinimas ar priežastis pilietybei keisti. Tarkime, Laurynas Grigelis su šeima gyvena ir treniruojasi Italijoje, bet žaidžia už Lietuvą. Naivu tikėti, kad Teniso sąjunga ar Lietuvos teniso visuomenė neatkreipia dėmesio į talentingus jaunuolius. Anksčiau apie rėmimą ar pinigų stygių iš Gabrielės nesame girdėję. Reikia išsakyti tikrąsias priežastis, dėl ko pilietybė keičiama, nereikia visko suversti finansams ar Lietuvos sporto visuomenės abejingumui. Taip pat nereikia lyginti Lietuvos ir Švedijos. Ten kitos sąlygos, kiti rėmėjai ir sumos kitokios.
Prieš dvejus metus man teko bendrauti su Gabrielės treneriu. Jis man kalbėjo tą patį – Švedijoje tenisininkai sportuoja, treniruojasi ir važinėja į turnyrus tik padedami rėmėjų. Apie pilietybės keitimą Gabrielė svarstė jau prieš dvejus metus. Taigi šis sprendimas nėra spontaniškas. Žinoma, gaila visų talentingų sportininkų, išvažiuojančių iš Lietuvos, tačiau mes nelabai ką galime pakeisti.“
Tokią dilemą kaip G. Bertašiūtės tenka spręsti daugeliui Lietuvos sportininkų. Be to, tokia praktika pasaulyje – įprastas reiškinys. Tačiau kartais nutinka ir kitaip – kitos šalies piliečiai susigundo ginti mažos Lietuvėlės garbę. Vienas tokios istorijos pavyzdžių – tenisininkas Danielis Lencina.
Kai kadaise tenisininkės karjeros siekusios Gabrielės Masiliūnaitės-Lencina sutuoktinis Danielis nusprendė ispanišką pasą pakeisti į lietuvišką, moteris nenustebo. Priešingai – visada palaikė tuomet dar širdies draugu buvusį mylimąjį. „Kiekvieno tenisininko svajonė – atstovauti Daviso taurės varžybose rungtyniaujančiai rinktinei. Ispanijos teniso lygis labai aukštas, tačiau ten ir labai didelė konkurencija“, – pasakojo teniso užkulisius gerai išmananti lietuvė. Gabrielė puikiai suprato Danielio norus ir siekius, todėl tik džiaugėsi, kai tuometis šalies prezidentas Rolandas Paksas išimties tvarka D. Lencinai suteikė pilietybę ir nutiesė naujus karjeros kelius. „Prieš priimant Lietuvos pilietybę jokių dvejonių nekilo. Danieliui tai buvo privilegija – savo sporto istorijoje paminėti Lietuvą ir tai, kad žaidė Daviso taurės turnyre“, – kalbėjo D. Lencinos sutuoktinė leisdamasi į prisiminimus.
„Susipažinome 1999-aisiais Vokietijoje žaisdami tame pačiame teniso klube. Man tuomet buvo 22-eji. Tais pačiais metais jis atvyko į Lietuvą. Jam čia patiko jau pirmąkart apsilankius“, – keliais sakiniais pažintį su ispanu nupasakojo G. Lencina. Tuomet ji neplanavo grįžti į Lietuvą ir mušinėti kamuoliuko savo šalies teniso aikštynuose, tačiau užgimę jausmai vienmečiui ispanui D. Lencinai greitai pakeitė jaunų žmonių gyvenimą.
Po poros metų D. Lencina tvirtai nusprendė – žais už Lietuvą. Mūsų šalyje po tokių sportininkų sprendimų žiniasklaida pradėjo mirgėti nuo vertinimų, kaltinimų ir diskusijų. Didesnėse šalyse tokia praktika – ne naujiena. Todėl niekas sportininko pasirinkimo nesureikšmino. „Ispanijoje tenisininkai galvoja tik apie tenisą – treniruojasi po šešias valandas per dieną, kiekvieną savaitę dalyvauja turnyruose. Niekas nesigilina, ką veikia kiti kolegos“, – komentavo 35-erių Gabrielė.
2005 m. balandžio mėnesį D. Lencina pirmą kartą apsivilko Lietuvos teniso rinktinės marškinėlius. Tais metais jis atstovavo ne tik mūsų šaliai, bet ir Ispanijos bei Vokietijos klubams. „Kiekvienoje sporto šakoje pasiekti aukštų rezultatų labai sunku. Jei konkreti šalis gali padėti – sportininkas pasirinks jam tinkamą kelią kilti sporto karjeros laiptais“, – neabejojo G. Lencina. Iš viso D. Lencina Lietuvos rinktinei atstovavo penkerius metus – vienu metu buvo ir žaidėjas, ir kapitonas. Geriausius rezultatus po mūsų šalies vėliava ispanas susižėrė Armėnijoje 2008 metais. „Pamenu, tada emocijų tikrai nestigo – iš trečiojo diviziono pakilo į antrąjį“, – pasakojo dabar mėgėjų teniso aikštelėje žaidžianti Gabrielė.
Dabar ispano ir lietuvės porai asmeniniai rezultatai teniso aikštyne rūpi mažiau. Šiuo metu Danielis vadovauja vienam Vokietijos teniso klubui ir treniruoja. Gabrielė visa galva panirusi į verslą, kuris nuo žaliųjų aikštelių nelabai ir nutolęs. Ji užsiima prekyba visame teniso pasaulyje žinoma „Babolat“ produkcija. „Man teko mokytis ir žaisti studentų lygoje Amerikos universitete, kur daug išmokau apie verslą. Visada žavėjausi „Babolat“ raketėmis žaidžiančiais sportininkais ir visa „Babolat“ produkcija. Pirmiausia pati norėjau šių rakečių, tai buvo tarsi svajonė“, – apie būsimo verslo užuomazgas pasakojo G. Lencina.
Tenisas skiriasi nuo daugumos sporto šakų. Teniso profesionalų asociacijos (ATP) ir Moterų teniso asociacijos (WTA) rengiamuose turnyruose nėra jokių nacionalinių kvotų, tad sportininkams nėra labai svarbu, kurios šalies pasą turėti.
Pilietybė svarbi tik kai kuriose Tarptautinės teniso federacijos (ITF) organizuojamose varžybose: olimpinėse žaidynėse, Daviso ir Federacijų taurės turnyruose. Tačiau olimpinės žaidynės vyksta tik kas ketverius metus, o Daviso taurės mačai – ne daugiau kaip keturis savaitgalius per sezoną (Federacijų taurės – dar rečiau). Visą kitą laiką tenisininkų pilietybės dokumentai varžybų rengėjams visiškai nerūpi.
Nepaisant to, pilietybę keičia ir teniso žaidėjai, o pastaraisiais metais natūralizacijos atvejų vis daugėja.
Pilietybę sportininkai keisdavo ir prieš pusšimtį, ir prieš šimtą metų. Tik migracijos mastai tais laikais būdavo kur kas menkesni, o priežastys visai kitokios nei dabar. XXI a. naujas pasas jo savininkui paprastai užtikrina didesnį uždarbį sporto arenose, tad sportininkus atstovauti ne gimtajai šaliai skatina finansiniai motyvai, o anksčiau pilietybė dažniausiai būdavo keičiama dėl šeiminių aplinkybių – susituokus su užsieniečiu ir persikėlus gyventi į jo gimtinę.
