Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Olimpinio sporto direkcijos vadovai kartu dirba jau ne vienerius metus. Jie pandemijos metu organizavo dalyvavimą itin sudėtingose Tokijo vasaros ir Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse, dirba Europos jaunimo olimpiniuose festivaliuose.
„Esame komanda. Per tuos kelerius metus pažinome vienas kitą tikrai sudėtingose situacijose, iš to gimė pasitikėjimas, žinome vienas kito stipriąsias ir silpnąsias puses, todėl gana paprasta dalintis darbais ir atsakomybėmis“, – sakė A. Vanagienė.
Pasiruošimas Europos žaidynėms prasidėjo dar pernai. LTOK atstovai su kolegomis iš kitų Europos nacionalinių olimpinių komitetų rinkosi į misijos vadovų pasitarimus, apžiūrėjo arenas, gyvenimo sąlygas. Pasiruošimo metu jie glaudžiai bendravo ne tik su organizatoriais, bet ir Lietuvos sporto federacijomis sudarant dalyvių sąrašą.
„Visada didelį dėmesį skiriame medicininiam sportininkų aptarnavimui žaidynėse. Vežėmės daug įrangos bei medikamentų. Pirmą kartą atsivežėme diagnostinį echoskopą, kuriuo galima nustatyti plyšimą, daug reabilitacinės įrangos. Daug jos LTOK turėjo iš ankstesnių renginių, tačiau įsigijo ir naujos, pavyzdžiui, naują magneto terapijos aparatą. Taip pat gavome išbandyti „K-laser“ lazerio aparatą, kuris nuskausmina, veikia prieuždegimiškai, turi terminį efektą.
Dar atsivežėme elektrostimuliacijos, limfodrenažo aparatus, masažinius stalus. Įrangos turėjome daugiau nei galėjome sutalpinti į gautas patalpas. Nemažą dalį medicininės ir reabilitacijos įrangos Lietuvos rinktinei suteikė sveikatos reikmenų įmonė „Teida“. Gydytojai ne tik suteikė pagalbą, bet ir edukavo. Kai kurie sportininkai iki šiol nebuvo susidūrę su tokio lygio medicininiu aptarnavimu“, – pasakojo A. Vanagienė.
Į žaidynes LTOK vežė trijų gydytojų – Pauliaus Petraičio, Almos Kajėnienės ir Mantvydo Šilkūno, bei dviejų kineziterapeutų – Lauros Gedminaitės ir Mariaus Matulionio – komandą. Su didesnėmis atskirų sporto šakų rinktinėmis atvyko ir jų kineziterapeutai.
Visi į renginį vykę sportininkai turėjo galimybę sveikatą pasitikrinti „Affidea“ klinikos sporto medicinos, mokslo ir tyrimų laboratorijoje „LTeam LAB“, bei „Medicina Practica“ laboratorijoje. Prieš žaidynes sportininkai buvo supažindinti su antidopingo taisyklėmis bei naujienomis.
„Organizuojant medikų komandą turėjome kelis tikslus – ne tik atliepti sportininkų poreikius, bet ir išbandyti naujus žmones. Olimpinės žaidynės – jau po metų, o kadangi dar nežinome, kokią rinktinę turėsime – ar tai bus daug mažų sporto šakų, ar didelės rinktinės – mums buvo labai svarbu čia išsibandyti darbo metodus ir personalą, kad būtume pasiruošę Paryžiui“, – sakė ji.
– Kaip galėtumėte šias žaidynes apibendrinti? – LTOK.lt paklausė A. Vanagienės.
– Kaip gerai pasibaigusį didelį iššūkį. Pirmą kartą LTOK organizavo tokios didžiulės sportininkų delegacijos misiją. Tiek mums, tiek organizatoriams kilo bėdų. Pagrindinius iššūkius žaidynių rengėjams sąlygojo ekonominė krizė, pabėgėlių krizė, pandemija taip pat dar turi padarinių.
Pradžioje organizatoriams buvo tikrai sunku įsivažiuoti, tačiau antroje žaidynių dalyje viskas veikė visai neblogai, ypač Krokuvoje. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvos sportininkai iškovojo 8 medalius, o moterų šiuolaikinės penkiakovės komanda Lietuvai parvežė ir olimpinį kelialapį.
– Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susidūrė misijos vadovai?
– Daugiausiai bėdų kilo dėl sportininkų kaimelių kituose miestuose. Lietuviai gyveno penkiuose iš jų. Atstumai buvo tikrai labai dideli, todėl buvo sunku iki jų nuvykti ir vietoje spręsti problemas.
Apgyvendinimo ir teikiamų paslaugų lygis skyrėsi ir tie sportininkai, kurie gyveno kaimeliuose ne Krokuvoje, praktiškai neturėjo galimybės pajausti žaidynių dvasios ir atmosferos, tos bendrystės, buvimo kartu.
Pagrindinės problemos – tradiciškai – transportas, kuris neretai vėluodavo, dideli atstumai tarp viešbučių ir bazių. Pavyzdžiui, bokso arena nuo gyvenamosios vietos buvo nutolusi 20 km, tačiau kelionė dažnai užtrukdavo ir virš valandos. O vienas pavėlavęs autobusas sukeldavo visą virtinę problemų, sportininkai nespėdavo tai į apšilimą, tai pietauti.
Tačiau, galima pasidžiaugti, kad maitinimas buvo tikrai geras, ypač Krokuvos sportininkų kaimelyje.
Sportininkai Krokuvoje gyveno studentų bendrabučiuose, kur, turbūt, didžiausiu iššūkiu tapo gana trumpos lovos. Medicinos kabinetas taip pat buvo mažokas, nes atsivežėme daug medicinos įrangos, komanda taip pat buvo nemaža. Tačiau su viskuo susitvarkėme, visus kilusius iššūkius išsprendėme.
– Kaip pavyko valdyti situaciją ir spręsti problemas kituose sportininkų kaimeliuose?
– Pagrindinė darbo priemonė buvo telefonas, kuris išsikraudavo po penkis kartus per dieną. Kadangi problemai iškilus nuvykti iki kitų kaimelių nebuvo taip paprasta, belikdavo tiesiog prašyti organizatorių pagalbos ir nuolat apie save priminti, jei problema dar neišspręsta. Žaidynių organizatoriai mums buvo paskyrę koordinatorę, su kuria nuolat susiskambindavome ir spręsdavome iššūkius.
– Kaip atrodo misijos vadovų darbas tokio renginio metu? Ar yra darbo valandos, laisvadieniai?
– Nėra. Čia praleidome daugiau nei dvi savaites ir kasdien buvome pasiekiami telefonu visas 24 valandas. Miego trūkumas tikrai jautėsi, bet žinojome, kad skambučio galime sulaukti bet kada. Pavyzdžiui, vieną iš mūsų sportininkų nuvežė ne į tą viešbutį – skambutis 2.30 val. nakties. Tai buvo kasdienybė.
Kiekvieną rytą 7 val. vykdavo misijos vadovų pasitarimas, kam turėdavome pasiruošti ir būti pilnai susikaupę.
Bet kokiose žaidynėse turi būti susikoncentravęs į darbą visą parą ir pasiruošęs bet kokiai ekstremaliai situacijai, nes turėjome rinktinėje ir lūžių, ir rimtų traumų. Todėl operatyvumas, pagalba, gebėjimas nuraminti ir sprendimo paieška čia ir dabar yra būtini. Turbūt tai geriausiai ir apibūdina darbą tokiuose renginiuose – maksimali koncentracija visas 24 valandas.
– Į Europos žaidynes vyko rekordinė rinktinė. Kuo jums skyrėsi pasiruošimas, darbo ir dalyvavimo organizavimas?
– Išties, mums pirmą kartą teko dirbti su tokia didele rinktine ir tiek daug sporto šakų. Kai kurių neolimpinių sporto šakų iki tol nepažinojome, todėl reikėjo papildomų resursų, kad suprastume jų poreikius, susipažintume su žmonėmis, suprastume atrankas. Su olimpinių sporto šakų federacijomis nuolat palaikome ryšį, todėl buvo paprasčiau, nes žinojome jų lūkesčius.
Buvo situacijų, pareikalavusių iš mūsų papildomų žmogiškųjų ir finansinių resursų. Pavyzdžiui, ne visus trenerius galėjome apgyvendinti sportininkų kaimelyje, todėl kai kuriems teko užsakinėti viešbutį. Mums tai kainavo papildomai, bet kaip nacionalinis olimpinis komitetas stengiamės 100 proc. patenkinti visų sporto šakų poreikius ir atliepti lūkesčius. Žinoma, prioritetą teikėme olimpinėms sporto šakoms, kurios turėjo galimybę atsirinkti į Paryžiaus olimpines žaidynes.
– Europos žaidynės dažnai pavadinamos mažesne olimpinių žaidynių versija. Ar atmosfera sportininkų kaimelyje ir arenose primena olimpines žaidynes?
– Žaidynių dvasia jautėsi ir džiaugiamės, kad mūsų sportininkai labai sirgo vieni už kitus, palaikė. Jei tik asmeninis tvarkaraštis leisdavo, prašydavo bilietų ir eidavo palaikyti kolegų. Tuo Europos žaidynės ir yra unikalios. Žinoma, jos mažesnis darinys nei olimpinės žaidynės, bet tikrai sportininkus įkvepia nesustoti, tobulėti ir siekti olimpinės svajonės, nes ten – 10 kartų geriau ir smagiau. Ten susirenka sportininkai iš 206 nacionalinių olimpinių komitetų, o čia – iš 48.
Žinoma, vadinamųjų satelitinių kaimelių buvimas neleido iki galo visiems sportininkams pajausti šito, bet tie, kas gyveno Krokuvoje, manau, tikrai jautė bendrystės jausmą. Skirtingų sporto šakų ir skirtingų valstybių sportininkai susirinkdavo kaimelio poilsio zonoje, kur vykdavo koncertai, konkursai.
– Kas jūsų laukia dabar?
– Ilsėtis dar tikrai negalime. Kitą savaitę išvykstame į misijos vadovų pasitarimą Paryžiuje, pasiruošimas kitais metais vyksiančioms olimpinėms žaidynėms intensyvėja. Na, o liepos pabaigoje – dar vienas renginys. Kartu su jaunaisiais sportininkais vyksime į Europos jaunimo vasaros festivalį Slovėnijoje.
