K. Navicką drąsiai galima vadinti geriausiu Lietuvos badmintonininku per visą istoriją. Net pasauliniame kontekste jo pasiekimai leidžia džiaugtis šalia mirgančiu užrašu „Lietuva“.
Aukščiausiame karjeros taške jis pasiekė 37-ąją poziciją pasaulio reitinge, pavyko sudalyvauti 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse.
2015 m. sunkus darbas virto kūnu – Europos žaidynėse Lietuvos sportininkas iškovojo bronzos medalį.
Vis tik ne vieno atkaklaus sportininko karjerą griauna traumos, o Kęstutis pripažino, kad karjeros metu turėjo net dvi operacijas. Jau nekalbant apie amžių, kuris badmintone yra ištvermės priešas.
Po karjeros K. Navickas iškart kibo į treniravimą ir įkūrė savo badmintono klubą – „Kestutis Navickas Badminton Academy“. Lietuvos badmintono vėliavnešys tikisi išugdyti ne vieną olimpietį, o svarbiausia – teisingą charakterį.
Portale tv3.lt – jaukus pokalbis su K. Navicku apie savo treniravimo principus, charakterio ugdymą, egzistuojančias sąlygas jauniesiems, olimpinių žaidynių viltis ir savo pasiekimus.
Kęstuti, visų pirma, kaip treneris, akcentuojate charakterį. Kodėl propaguojate tokį požiūrį?
Dėl to, kad sporte visi treniruojasi sunkiai, galima prisižiūrėti visokių technikų ir jas „išdirbti“. Tačiau, kas padaro darbą efektyvų, tai charakteris. Tam, kad būtum geru sportininku, turi būti labai stiprios valios ir charakterio, kad galėtum rezultatų siekti ne metus ar du, o 15 metų sunkiai dirbti kiekvieną dieną. Tam reikia labai daug valios, pastangų ir charakterio.
Dabar savo badmintono akademijoje kiekvieną dieną dirbate su vaikais. Kiek problematiška yra jauniems atletams įdiegti tokias vertybes, kai apie charakterį jie dar mažai galvoja?
Tai prasideda nuo visos „Kestutis Navickas Badminton Academy“ organizacijos kultūros diegimo. Mes visą laiką labai stengiamės tai diegti visoje mūsų komandoje, o atėjus naujiems žmonėms į vertybėmis pagrįstą kultūrą, tada jie nežino, kaip gali būti kitaip ir lengviau įsilieja.
Visa organizacijos kultūra padeda mums įdiegti geras vertybes, sportinę valią, charakterį ir atskiroms asmenybėms.
Tačiau yra ir kitų dedamųjų jaunimo tobulėjimui, kaip sąlygos. Savo karjerą pradėjote visiškai kitu momentu, tad kaip įvertintumėte padarytą Lietuvos badmintono progresą šioje vietoje ir esamas sąlygas?
Tai mano viena iš stipriausių motyvacijų. Esu labai dėkingas savo pirmajam treneriui Juozui Špelveriui, kuris ir su tuometinėmis sąlygomis rūpinosi, kad kuo daugiau sportuočiau ir tobulėčiau, visos karjeros metu mane palaikė. Vis tik sąlygos buvo tokios, kokios buvo.
Po karjeros mano viena iš didžiausių motyvacijų buvo, kad kitiems sportininkams nereikėtų keliauti po visą pasaulį taip, kaip aš keliavau. Aš tryliką metų treniravausi, keliavau užsienyje ir labai vertinu tą patirtį, bet iš kitos pusės buvau priverstas palikti savo šalį, šeimą, artimuosius tam, kad galėčiau siekti savo svajonės.
Džiaugiuosi patirtimi, bet kartu noriu sudaryti sąlygas jaunimui, kad jiems nebūtinai reikėtų užsienyje ieškoti geresnių sąlygų. Šitą sistemą bandau kurti ir jau esame pasistūmėję į priekį. Sąlygos tiek Vilniuje, tiek Kaune yra tikrai patobulėjusios.
Kiek yra realu, kad su dabartiniais resursais, atsižvelgiant į valstybės institucijų dėmesį, tas sąlygas būtų įmanoma pagerinti dar labiau?
Tai yra sunku, bet realu. Tam reikalingas visų badmintono klubų įsitraukimas, federacijos yra labai reikšminga pozicija, jie labai stengiasi, kad viena kryptimi eitume. Aišku, ir sporto institucijų įsitraukimas, ypač jauname amžiuje, kai reikia dešimties ar penkiolikos geram rezultatui pasiekti. Tada tik ateina ir verslas.
Manau, kad tai yra sunku, bet realu. Bendraujame tiek su verslu, tiek su valstybinėmis institucijomis, tiek su savivaldybėmis. Taip, kuo mes aukščiau kylame, tuo daugiau mums reikia pagalbos.
Kokį tikslą sau užsibrėžiate ruošdamas jauną sportininką? Olimpietis? Europos ar pasaulio čempionas? Ar visgi vėl grįžtume prie charakterio?
Aš turiu tikslą, kad Lietuvos badmintonas turėtų olimpiečius ne vienose žaidynėse, o kiekvienose. Tai yra mano pagrindinis tikslas. Kai žmogus ateina į akademiją ar kitus klubus, svarbiausia, kad išsiūgdytų charakterį ir kultūrą, vertybes – darbo etiką, ieškotų sprendimų, kai pasidaro sunku, išmoktų blaiviai vertinti situacijas.
Techninė badmintono pusė. Kažkokie elementai badmintono treniruotėse egzistuoja, tad kokius išskirtumėte pagrindinius akcentus būtent aikštelėje? Galbūt ištvermė, koncentracija, trajektorijų numatymas?
Vis tik badmintonas yra labai universalus sportas. Negaliu jo vadinti pačiu universaliausiu, bet tikrai universalumo reikia labai daug. Jame reikia ir ištvermės, ir taktikos, ir fizinio, psichologinio pasiruošimo. Turime labai daug elementų, kuriuos užtrunka perprasti jauniesiems atletams tarptautiniame lygyje.
Tai yra didelis kompleksas, tad vieno elemento tikrai neišskirčiau. Mano nuomone, svarbu technika, fizinis pasiruošimas, greitis, prigimtis arba talentas. Aišku, be didelio darbo tai netenka prasmės.
Žinoma, kiekvieno sportininko siekiamybė yra olimpinės žaidynės. Jums pačiam teko kartą jose sudalyvauti. Kokie prisiminimai lieka po tokio didelio įvykio gyvenime, kuris galimai savo mastu buvo svarbiausias Jūsų karjeroje?
Man tuo momentu tai atrodė labai natūralu ir tai neturėtų būti svarbiausias renginys mano karjeroje. Tačiau ten būdamas jaučiausi, kaip būdamas pasaulio centre. Daug sportininkų, visas dėmesys sutelktas būtent į tą tašką.
Aš to nevadinčiau sėkmingiausiu mano karjeros tašku, labai vertinu visą savo kelią. Sugebėjau po dviejų operacijų atsigauti ir laimėti Lietuvai bronzos medalį Europos žaidynėse. Šitas pasiekimas ir iliustravo visą mano karjeros darbą.
Kas Jus tokiuose įvykiuose labiau stumdavo į priekį – atstovavimas savo šaliai, patriotizmas ar asmeninė sėkmė?
Mane visą laiką vedė atsakomybė už žmones, kurie stengėsi dėl manęs – tėvus, šeimą, ypač brolį, kuris visada palaikė, trenerį. Taip pat, atsakomybė ir už savo pasiaukojimą, nes į užsienį išvažiavau vienas 19-os metų. Aišku, visą laiką jaučiau ir tai, kad esu atsakingas už Lietuvos badmintono populiarinimą tiek mūsų šalyje, tiek visame pasaulyje.
Nuo 2012 m., kai Lietuvą atstovavo Akvilė Stapušaitytė, neturėjome kito badmintonininko olimpinėse žaidynėse. Ar matote perspektyvą, kad ateityje Lietuva turės vieną ar net daugiau badmintono atletą šiame renginyje?
Taip, matau, kad turime potencialo. Jo visą laiką yra, bet su juo turime labai stipriai dirbti – tiek klubai, tiek federacija, tiek savivaldybės, tiek sporto institucijos, kad talentas pasiektų olimpinį lygį.
Taip, aš matau perspektyvą tiek artimoje, tiek tolimoje ateityje, bet kartu matau, kad reikia visų struktūrizuoto darbo šiam pasiekimui.
Jūs pasiekėte net 37-ąją poziciją pasaulio reitinge. Realistiškai vertinant, ar tokį rezultatą įmanoma pasiekti? Galbūt tai jau tampa „gryno“ talento klausimu?
Taip, tai yra tikrai aukštai. Dar kartą pasikartosiu, kad tada sportavau ir siekiau tik daugiau. Man tada atrodė tai natūralus kelias, tai labai vertinau, nes sunkiai dirbau. Kai pradėjau treniruoti, dar aiškiau pamačiau, kaip sunku tai siekti.
Šiam momentui labai sunku pasakyti ar kažkas tam turi potencialo Lietuvoje, nes tam reikia labai daug metų sunkaus darbo kasdien. Talento turime, jam turime duoti 7-10 metų į priekį. Ar jie turės tiek noro ir pastangų? Nežinome, niekas to nežino. Galime tik kurti tas sąlygas, kad tai įvyktų.
