Ką darytumėte, jei galėtumėte rankose laikyti krepšinio istoriją? Sporto kolekcionierius ir treneris Gytis Kavaliauskas – žmogus, kuris šią galimybę pavertė realybe.
Jau antrąjį dešimtmetį jis kruopščiai renka unikalią krepšinio atributiką, o jo kolekcija laikoma viena įspūdingiausių visoje Lietuvoje.
Tarp eksponatų – istoriniai Lietuvos rinktinės ir NBA žaidėjų marškinėliai, kamuoliai, trofėjai ir net autentiški suvenyrai, liudijantys didžiausias Lietuvos krepšinio pergales.
Vilnietis daugau nei dvidešimt metų gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir būtent kolekcionavimo aistra paskatino G. Kavaliauską įsimylėti Lietuvos krepšinio istoriją. Dabar G. Kavaliauskas krepšinio žinias ir istoriją perduoda dirbdamas treneriu savo gimtajame mieste.
„Krepšinio meilė šeimoje buvo tas didžiausias impulsas pakylėjęs link marškinėlių kolekcionavimo. Ačiū tėčiui už Lietuvos patriotizmą, meilę krepšiniui ir sportui“, – kalbėdamas su naujienų portalo tv3.lt sporto žurnalistu sakė G. Kavaliauskas.
Krepšinio treneris ir kolekcionierius papasakojo unikalias eksponatų istorijas ir ragino apsilankyti jo įkurtame virtualiame muziejuje.
Apie tai plačiau – interviu.
Kolekcionuoti paskatino tėtis
Kada ir kaip atsirado noras kolekcionuoti?
Pirmųjų marškinėlių mano amžiną atilsį tėtis paprašė Mindaugo Lukauskio. Mindaugas mielai sutiko juos atsiųsti į Ameriką. 2013 m. Niujorke su tėčiu įkūrėme krepšinio klubą „Geležinis vilkas“, o pirmųjų žaidėjų, kurie turėjo LKL ir NCAA patirties, taip pat paprašėme padovanoti mums savo marškinėlius. Taip viskas ir prasidėjo.
Kokie krepšininkai tuomet žaidė jūsų įsteigtame klube?
Aurimas Adomaitis, Tomas Jasiulionis, Tomas Balčėtis, Arminas Urbutis, Žygimantas Šeštokas, Mindaugas Kupšas, Gilvydas Biruta. Dar turėjo žaisti ir Martynas Pocius, bet tą vasarą jį pasikvietė Lietuvos rinktinė (juokiasi).
Kaip šiandien atrodo ir iš ko susidaro tavo sporto kolekcija?
Dabar tai yra paprastos krepšininkų kortelės, pasirašytos kortelės, kortelės su originalių marškinėlių gabaliukais. Turiu Kobe Bryanto kortelę su jo vilkėtų marškinėlių gabaliuku. Taip pat Michaelo Jordano, Kevino Duranto, LeBrono Jameso ir kitų NBA legendų marškinėlių gabaliukus. Jeigu neklystu, šiuo metu 430 žaidybinių marškinėlių kolekciją.
Taip pat turiu LKL žaidėjų licencijų, senesnių laikų rungtynių programėlės, autografais papuoštų krepšinio kamuolių, NBA žaidėjų pasirašytų nuotraukų, kepurių, kitos fanų atributikos, suvenyrų, nes gyvendamas Niujorke dažnai lankydavausi NBA rungtynėse.
Neseniai sulaukiau kolekcijos papildymo. 2010 m. „Šiaulių“ komanda LKL laimėjo 3-ąją vietą ir krepšininkams ta proga buvo padaryti bronziniai žiedai. Vieną jų gavau iš artimo draugo Igno Ramašausko. Tai yra vienas iš neįprastesnių mano eksponatų.
Pagrindinė kolekcionavimo idėja – žaidybiniai marškinėliai ir virtualaus muziejaus kūrimas. Norisi, kad žmonės galėtų prisiminti komandas kaip „Statyba“, „Drobė“, NECA, kurių jau nebėra. Viena iš mano motyvacijų – suteikti žmonėms tą lietuviško krepšinio nostalgijos jausmą.
Kaip sekasi viską sandėliuoti?
Kol kas kai kuriuos marškinėlius esu davęs draugams, kad jais papuoštų savo „vyrišką urvą“. Didžioji marškinėlių dalis yra su manimi, bet dalis likusi Amerikoje, kurios dar nespėjau persivežti. Šiaip marškinėliai sudėti spintose arba plastikinėse dėžėse. Svarbu, kad nedulkėtų ir gerai išsilaikytų.
Kaip galima rasti tavo virtualų muziejų?
Mano asmeninėje „Facebook“ paskyroje yra visas albumas skirtas tam. Taip pat turiu atskirą tam reikalui sukurtą „Instagram“ paskyra pavadinimu „Gvjerseys“. Yra padaryti albumai pagal kuriuos galima išrūšiuoti, kokias komandas norite pažiūrėti. Taip pat kuriu internetinį puslapį, kuriame bus apžiūrėti visą kolekciją.
Nuo „Sakalų“ iki NBA krepšininkų marškinėlių
Kokie tau daiktai teikia didžiausią emocinę vertę?
Tikriausiai daiktai, kurie yra labiausiai susiję su Lietuvos krepšinio istorija. Pavyzdžiui, turiu 1992 m. Dariaus Dimavičiaus marškinėlius, kuriais jis vilkėdamas su Lietuvos rinktine iškovojo Barselonos žaidynių bronzos medalį. Taip pat turiu 1996 m. Atlantos olimpinių žaidynių prizininkų Gintaro Einikio, Ryčio Vaišvilos, 2012 m. Londono olimpinių žaidynių Jono Valančiūno žaidybinius marškinėlius.
Man istoriškai labai brangūs „Statybos“ ir „Sakalų“ marškinėliai, nes pats esu vilnietis, dažnai lankydavausi rungtynėse. Su daug žaidėjų šnekėjau ir jie man sakė: „Ką tu darai yra labai nuostabu, nes tu išsaugai istoriją.“ Jie sakydavo, tie marškinėliai einamuoju momentu jiems buvo kaip tiesiog darbo rūbas, bet su metais to rūbo vertė tik auga. Pas mane patys seniausi yra 1965 m. Kauno „Žalgirio“ marškinėliai. Mano manymu, Lietuvos krepšinio istorija taip ir yra išsaugoma.
Užsiminei, kad dažnai tekdavo lankytis NBA rungtynėse. Kokie įspūdžiai iš jų?
Džiaugiuosi, kad teko lankytis Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje, kur savyje turi begalę istorijų ir ji nebe reikalo vadinama krepšinio Meka. Turėjau ten galimybę netgi vieną kartą pamėtyti į krepšį (juokiasi).
Per NBA lietuvius dažnai pavykdavo gauti „Backstage Pass“ bilietus. Su tokiais bilietais galima prieiti arčiau aikštės, pakalbėti su žaidėjais. Teko laimė kalbėtis su daug NBA žvaigždžių – Russelu Westbrooku, Carmelo Anthony, Kristapu Porzingiu ir daug kitų megažvaigždžių. Tariu didelį ačiū Mindaugui Kuzminskui, Domantui Saboniui, Jonui Valančiūnui, Artūrui Karnišovui ir kitiems kontaktams, kurie duodavo bilietukus.
O kaip dėl NBA marškinėlių?
Iš NBA žaidėjų marškinėlius yra gauti daug sunkiau. Pati marškinėlių „medžioklė“ vyksta jau sezono pabaigoje Tai dažniausiai būna „alternatyvieji“ marškinėliai, kurių jie jau nebenaudos. Jie turi daug komplektų marškinėlių, bet ir sezonas yra ilgas.
Pavyzdžiui, per atkrintamąsias yra naudojami specialūs marškinėliai, ant kurių yra užsiūti įvairūs „patchai“ (liet. išskirtiniai ženklai).
Iš NBA marškinėlių turiu Lino Kleizos, Jono Valančiūno, Mindaugo Kuzminsko, Dariaus Songailos, Zazos Pachuilos, kuris man savo marškinėlius atsiuntė kaip Kalėdų dovaną. Jie buvo pasirašyti Milvokio „Bucks“ žaidėjų.
Turiu ir nemažai nežaidybinės aprangos su autografais. Pavyzdžiui, Magico Johnsono, Roberto Parisho, Hakeemo Olajuwono, Ricko Barry.
Emocinė vertė nusveria pinigus
Žinoma, į šį klausimą gali neatsakyti, bet kiek esi išleisdamas rikdamas visus šiuos eksponatus? Kiek tai kainavo laiko ir finansų? Kokia kolekcijos vertė galėtų būti šiandien?
Kiek esu išleidęs tikrai tiksliai nepasakysiu. Jei per visą gyvenimo istoriją gal keli tūkstančiai eurų ir gautųsi, bet čia maksimum. Iš kitų kolekcionierių nusipirkdavau marškinėlius labai geromis kainomis. Būdavo, kad juos man ir padovanodavo.
Aišku yra ir kitas vertės matas, toli gražu ne tik pinigai. Pavyzdžiui, pasaulyje egzistuoja tik 2 Virginijaus Praškevičiaus Minesotos „Timberwolves“ marškinėliai. Vienus turiu aš, o kitus – Virgis. Už tuos marškinėlius buvau gavęs 7 000 eurų pasiūlymą, bet atsisakiau. Paskui turėjau galimybę juos išsikeisti į žaidybinius Tony Parkerio marškinėlius, bet irgi atsisakiau.
Save ir savo veiklą gerbiantys kolekcionieriai turi elgtis atitinkamai. Jei gavai iš krepšininko dovaną, tai yra jo energetika ir pasitikėjimas, kuris skirtas būtent tau. Tokie marškinėliai jau neturi būti parduodami. Virginijus yra labai artimas mano draugas ir tų marškinėlių tikrai neparduočiau – jie visada kabės pas mane ant sienos. Jie man verti daugiau nei pinigai.
Jei jau kalbant apie galimą kolekcijos vertę šiandien, su draugais juokaujame, kad tai būtų neblogas įnašas butui nusipirkti.
Kaip į tavo hobį žiūri tavo draugai ir artimieji?
Žmona, seneliai, mama tikrai palaiko. Aišku, labai palaikė ir a. a. tėtis, nes nuo jo viskas ir prasidėjo. Per kolekcionavimą užsimezga labai daug ryšių. Yra draugų, kurie, aišku, klausia kam man tų marškinėlių tiek daug reikia. Aš turiu savo minčių ir noriu atidaryti savo muziejų.
Ar bendrauji su lietuviais, kurie turi tokia pačią aistrą kaip ir tu?
Taip, tokių yra tikrai nemažai. Turiu labai gerą draugą, Vilniaus „Ryto“ faną Lauryną Dapkevičių, su kuriuo keičiamės idėjomis ir minitmis. Su Mariumi Baliukoniu mainomės marškinėliais ir kitaip padedame vienas kitam. Šiauliuose yra Vygintas Ališauskas, Varėnoje – Motiejus Baublys. Valdas Gecevičius su savo kolekcija ir muziejumi apskritai yra kitame lygyje. Visi jie yra žinomi Lietuvos kolekcionieriai, kurie bando išsaugoti Lietuvos sporto istoriją. Didelė pagarba jiems.
Kaip manai, kas sieja šiuos Lietuvos sporto kolekcionierius?
Ryšys, bendravimas, domėjimasis ta pačia tema. „Nr. 1“ dalykas yra nostalgija. Mano istorija ta, kad kai išvažiavome į Ameriką, būtent pradėjau domėtis krepšiniu. Aš imdavau Lietuvių žaidėjų plakatus ir kabindavau juos ant sienos. Dabar pasižiūriu į tuos plakatus ir suprantu, kad turiu 80 proc. tų žaidėjų marškinėlių (šypsosi).
Svajonė siekia auksinius tarpukario laikus
Kokia didžiausia likusi svajonė šioje srityje?
Manau, tai būtų didžiojo NBA trejeto Jordano, Kobes ir LeBrono parašai. Gauti jų marškinėlius man būtų pernelyg brangu ir vargu, ar įmanoma, bet parašus – kodėl gi ne? Reikia tikėti, siekti ir gal kažkada tai įvyks.
Aišku, turbūt visų Lietuvos sporto kolekcionierių svajonė – 1937 ir 1939 m. Lietuvos rinktinės marškinėliai, kuriais vilkėdami krepšininkai tapo Europos čempionais. Taip pat labai dominta Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus, Arvydo Sabonio Kauno „Žalgirio“ marškinėliai, su kuriais jie laimėjo Sovietų Sąjungos čempionatą. Tai yra vienetiniai dalykai. Gal kažkada jie pasibels į duris.
Dar norėčiau gauti Šarūno Marčiulionio marškinėlius. Jau turiu Augusto Marčiulionio marškinėlius, todėl būtų nuostabu turėti tėvo ir sūnaus duetą.
Manai, kad dar įmanoma gauti tarpkurio Lietuvos rinktinės marškinėlius?
Manau, kad jie kažkur yra. Kažkur gal guli niekam nereikalingi spintoje ar šaltame rūsyje. Tikrai tikiu, kad bent vienas egzempliorius dar tikrai yra. Galbūt patys žmonės nežino, kad jį turi.
Kaip žinoti, kad NBA žvaigždžių autografai ir marškinėliai yra autentiški?
Šiais laikais yra labai daug kompanijų, kurios gali atsekti tokius dalykus. Yra aukcionų kompanijos, kurios autentifikuoja dalykus. Kai esi kolekcionierius, jau pradedi atkreipti dėmesį, kad tai yra pirktiniai marškinėliai, kad pagal metus kažkas nesueina. Kuo daugiau kolekcionuoji pats, tuo daugiau dėmesio atkreipi į detales. NBA marškinėliai yra registruojami, autentifikacija tikrai yra.
Beje, neseniai gavau Roko Jokubaičio marškinėlius, su kuriais jis žaidė Eurolygos finalo ketverte Kaune, Kiekvieni marškinėliai yra kažkuo išskirtiniai. Ar kokia reklama „žemiau“, ar koks siūlas išlindęs. Daug dalykų, pagal kuriuos galima atsekti tuos dalykus.
Gyvenai daug metų JAV. Kokią įtaką tau padarė Amerikos sporto kultūra?
JAV yra labai gajus beisbolo ir futbolo kortelių kolekcionavimas. Tai, manau, kažkokį pagrindą tikrai davė. Artumas su NBA davė tą įnašą. Krepšinio meilė šeimoje buvo tas didžiausias impulsas pakylėjęs link marškinėlių kolekcionavimo. Ačiū tėčiui už Lietuvos patriotizmą, meilę krepšiniui ir sportui.
Dabar dirbi treneriu krepšinio mokykloje. Galbūt savo aistra jau spėjai užkrėsti ir savo auklėtinius?
Susidomėjimo tarp vaikų yra. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai kolekcionuoja LKL korteles. Dabar vienas kolekcionierius atsiuntė man daug pakuočių su kortelėmis. Visas jas planuoju įteikti vaikams. Dabar kaip tik bus treniruotė – įteiksiu korteles ir žiūrėsiu, kaip vaikai reaguos (šypsosi).
Ar teisinga būtų sakyti, kad viena iš tavo kolekcionavimo misijų – suteikti žmonėms žinių ir įrodymų, kaip krepšinio pasaulis atrodė prieš jiems gimstant?
Taip. Kai gyvenau Amerikoje, žinojau, kad čia yra daug atsikrausčiusių lietuvių. Kai jiems parodydavau „Žalgirio“ ar „Drobės“ marškinėlius, jie nustebdavo ir sakydavo: „Čia juk yra mano komanda!“.
Labai malonu žmonėms suteikti nostalgiją ir pamatyti šypseną jų veide. Tai duoda daug nuoširdumo ir malonu, kad žmonės tikrai džiaugiasi matydami marškinėlius.
Man atrodo, kad kartu su dirbtinio intelekto tobulėjimu jau artimoje ateityje atsivers dar daugiau kolekcionavimo galimybių ir patrauklių būdų, kaip jaunimui istorinius įvykius perduoti patraukliu būdu.
