Prisipažinsiu, norisi keiktis, tačiau, kadangi egzistuoja tokia institucija kaip Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, to verčiau nedarysiu. Vis dėlto, kaip ten bebūtų, Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės rungtynės su Europos čempionatui besiruošiančia Čekija paliko itin slogų įspūdį.
O keiktis norisi ne dėl to, kad būčiau vienas iš tų, kurie po kiekvienos nesėkmės burnoja, kad esą taip ir turėjo atsitikti ir nieko čia nepakeisi. Visų pirma neviltis ima matant tai, kad čekai ne tik pranoko mus savo meistriškumu, bet ir noru kovoti.
Po paskutiniųjų dviejų pergalių Europos futbolo čempionato atrankos varžybose Lietuvos rinktinės stovyklą buvo apėmusi šiokia tokia euforija: nugalėti į stipriausių pasaulio ekipų aštuonetuką patekę ukrainiečiai, o po to dar ir išvykoje įveikti gruzinai. Tad prieš draugiškus mačus su Čekijos bei Rusijos vienuolikėmis vyriausiasis treneris Algimantas Liubinskas žadėjo, kad abu susitikimai bus tarsi Stalingrado mūšis. Po pirmojo iš jų tenka konstatuoti, kad toli gražu taip nebuvo – kova geriausiu atveju vyko iki pirmojo įvarčio, o po pertraukos vaizdas aikštėje veikiau priminė desperatiškai apsiginti bandžiusios Lietuvos vienuolikės vartų šturmą, o ne lygiaverčių varžovų dvikovą.
Tiesa, pirmajame kėlinyje progų turėjome ir mes. Vieną kartą nedaug trūko, kad kamuolį į savo vartus pasiųstų patys čekų gynėjai, o dar dviejų progų neišnaudojo Robertas Poškus. Būtent tokiais atvejai ir galima brėžti aiškią takoskyrą tarp aukšto meistriškumo puolėjų bei vidutinio kalibro, jeigu ne dar žemiau, snaiperių. Pirmieji dažniausiai turėdami net menkiausią progą sukuria pavojų prie priešininkų komandos vartų, tuo tarpu antrieji, kad ir kokia gera proga bebūtų, dažniausiai keturis iš penkių kartų prasmūgiuoja Dievui į langus. Būtent taip ir atsitiko su R. Poškumi. Ypač įstrigo antrasis momentas: puikus Mariaus Stankevičiaus perdavimas iš dešiniojo atakos krašto ir atrodė, kad kamuolys turi keliauti tiesiai į vartus. Deja...
Neįmuši tu, įmuša tau. Veteranas Janas Kolleris, kuris greičiausiai po Europos čempionato baigs savo karjerą, savo progų švaistyti vėjais atrodo nėra nusiteikęs. Antrajam kėliniui artėjant į pabaigą gynėjo Zdeneko Grygeros perdavimą iš krašto šis aukštaūgis puolėjas uždarė puikiu smūgiu galva.
Antras kėlinys buvo dar nykesnis. Veikiausiai atsiliepė ir tai, kad čekai šiose rungtynėse turėjo daugiau motyvacijos kovoti. Būtent po draugiško susitikimo su Lietuva treneris Karelas Bruckneris turi nuspręsti galutinę nacionalinės ekipos sudėtį, vyksiančią į Austrijoje bei Šveicarijoje birželio 7 dieną prasidėsiantį Senojo žemyno čempionatą. Tuo tarpu Lietuvos rinktinėje dauguma žaidėjų ir taip žino, kad vieta A. Liubinsko treniruojamoje ekipoje jiems ir taip garantuota, kad ir kas benutiktų. Lieku prie savo nuomonės, kad šiose rungtynėse galima buvo išbandyti ir naujų žaidėjų.
Antrajame kėlinyje čekai visiškai užvaldė situaciją aikštėje. Kone visi Lietuvos rinktinės keitimai neatnešė jokio pagyvėjimo, o žaidimas aikštės viduryje galutinai subyrėjo, kai dėl traumos turėjo būti pakeistas Deividas Šemberas.
Netrukus po to savo individualų šou pratęsė J. Kolleris, kuris antrąsyk nuginklavo Žydrūną Karčemarską. Beje, Lietuvos vienuolikės vartininkas, subjektyvia autoriaus nuomone, buvo neabejotinai geriausias mūsų ekipos žaidėjas. Jei ne jis, vargu ar būtume išvengę didesnio sutriuškinimo. Tiesa, ir antrajame kėlinyje turėjome savo pusprogę, tačiau Andrius Jokšas, užuot galva atmetęs kamuolį į baudos aikštelę įkertantiems puolėjams, avantiūriškai daug negalvodamas nusprendė smūgiuoti į vartus iš kone nulinio kampo.
Rezultatas aiškus – dar viena vėjais paleista proga. O, kaip teigia liaudies išmintis, ubagas vėjais švaistantis ir taip menką savo menką turtelį ir toliau yra pasmerktas likti tik ubagu. Šiuo atveju ši patarlė puikiai tinka mūsų puolėjams, kurie šias rungtynes baigė tuščiomis.
Po šios dvikovos tik dar kartą tenka konstatuoti – čekai mums vis dar yra neįveikiamas barjeras. Kol kas apie čekų perspektyvas Europos čempionate kalbėti dar anksti, nes Lietuva vargu ar gali būti tas lakmuso popierėlis, galintis nusakyti šios ekipos pajėgumą. Kad čekai itin rimtai nevertino mūsų ekipos, įrodo ir tas faktas, kad rungtynių programėlėje, anot LTV komentatorių, buvo įrašyta, jog šeimininkai žais ne su Lietuvos, o su Latvijos vienuolike. Galų gale, koks gi skirtumas, juk šis draugiškas mačas visų pirma buvo skirtas komandinei dvasiai pajusti bei šiek tiek prasimankštinti žaidžiant ne tik treniruočių pobūdžio mačus.
Dar vienas aspektas, vertas dėmesio, yra tai, kad rungtynės vyko naujajame „Eden“ stadione, kuriame nuo šiol rungtyniaus Prahos „Slavia“ futbolininkai. Žvelgiant į čekų investicijas, skirtas futbolui, tiesiog norisi varvinti seilę ir degti pavydu. Juolab, kad Lietuvoje net nacionalinio stadiono dar teks laukti velnias žino kiek, nes mūsų valstybės „vyrams“ visų pirma rūpi tokie butaforiniai projektai kaip Valdovų rūmai ar savo hedonistinių aistrų tenkinimas statant naują Seimo viešbutį.
Belieka palinkėti mūsiškiams nepalūžti po šios nesėkmės. Juk dar galima atsigriebti Baltijos taurėje bei kovoje su rusais. O rusams įkąsti prieš čempionatą būtų tikrai saldu...
