80–ą gimtadienį šią savaitę atšventęs krepšinio treneris ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) garbės prezidentas Vladas Garastas „Valstiečių laikraščiui“ prisipažino, kad tik laimingi atsitiktinumai lėmė, kad jo gyvenimas buvo susietas su krepšiniu.
- Lauktai ar nelauktai Jus užklupo 80–metis?
- Metų tikrai nesinori skaičiuoti, tačiau ar lauki, ar ne – tokie jubiliejai neišvengiamai ateina.
- Kokie vaikystės prisiminimai labiausiai įsirėžė į atmintį?
- Vaikystės prisiminimai labai susiję su pokario metais. Gyvenau Biržuose, o ten ne kartą buvo frontas. Laukuose liko daug ginklų ir sprogmenų. Jaunystėje aš labai domėjausi karyba, skaičiau žurnalą „Karys“. Prisimenu, kaip kartą rankose sprogo rastas šovinys. Kadangi žurnale rasdavau ir daug informacijos apie sprogmenų sandarą, tai mėgdavau mėtyti rastas granatas. Kartą radau kovinę granatą F1, kuri sprogusi, savyje esančias skeveldras paskleisdavo 200 metrų spinduliu. Kaip dabar atsimenu, kai išmetęs granatą sustingau ir laukiau, kas bus. Laimei, kad ji nesprogo, nes tikriausiai dabar nebesikalbėtume.
- Ar dažnai grįžtate į Tėviškę?
- Į Biržus grįžtu aplankyti tik tėvų kapų. Iš gimto miesto išvažiavau 1979 metais, tad Kaune aš jau 33–ejus metus, bet savęs miestiečiu nelaikau.
- Tėtis Jums pirmiausia padovanojo futbolo kamuolį. Kaip jį iškeitėte į krepšinio?
- Futbolo kamuolį dovanų gavau todėl, kad krepšinis tuomet dar nebuvo toks populiarus. Aplinkui nebuvo nei vieno krepšio, o po to krepšinis vis populiarėjo, buvo pasiekti reikšmingi laimėjimai, o jaunimas visuomet „užsikrečia“ tuo, kas populiaru ir sulaukia daug dėmesio. Taigi krepšinį pradėjau žaisti mokykloje, o atvykęs į Kūno kultūros institutą pradėjau sportuoti dar rimčiau.
- Ar kada nors teko rinktis – krepšinis ar ...?
- Anksčiau Kūno kultūros institute pirmus du kursus buvo dėstomas bendras fizinis lavinimas. Susipažindavome su įvairiomis sporto šakomis, o nuo trečio kurso reikėjo pasirinkti specializaciją. Mane kalbino trys katedros: plaukimo, lengvosios atletikos ir krepšinio. Bendrabučio kambaryje padėjau tris lapelius, ant kurių užrašiau plaukimas, lengvoji atletika, krepšinis ir liepiau draugui traukti. Jis ištraukė krepšinį.
- Su krepšinio esate pusę amžiaus. Kuo jis pasikeitė?
- Anksčiau nebuvo tiek daug aukštų sportininkų, o dabar krepšininkų ūgis labai padidėjo. Pagerėjo ir jų fizinės savybės – ypač šuolis. Įdėmiai pažiūrėję rungtynes pamatytume, kaip dažnai dedama iš viršaus. Taip pat sportininkai juda daug greičiau.
Tačiau aikštelėje padaugėjo žaidimo penki prieš penkis. Nebeliko greitų atakų. Šiuo atžvilgiu krepšinis labai sulėtėjo. Galėčiau sakyti, kad taktiškai jis labai skurdus. Treneriams trūksta kūrybiškumo. Žaidimas nebeplanuojamas taip, kad atsiskleistų žaidėjų stipriosios savybės, būtų pateikiami netikėti žaidybiniai siurprizai. Žaidimas tapo paprastas ir vienodas.
- Kas dabar sportininką labiau motyvuoja: garbė ar pinigai?
- Reiktų sutikti, kad dabar dominuoja pinigai. Net pagrindinės šalies komandos skundžiasi, kad negali pasirašyti sutarties su lietuvių žaidėjais, nes jie prašo itin didelio atlygio. Taigi galime daryti išvadą, kad sportininkui pirmiausia rūpi materialinė gerovė, o ne jausmai, pareiga ar garbė žaisti už savo šalį. Tačiau turėtume suprasti ir sportininkus.
Juk sportininko profesionalo karjera nėra ilga. Profesionaliame sporte geriausiu atveju gali išbūti iki 37-erių ar 40-ies metų. Organizmas sensta, o krūviai nemažėja. Daugėja traumų. Todėl žaidėjas galvoja, kaip užsidirbti kuo daugiau pinigų, kad juos galėtų skirti reabilitacijai ir tolimesniam gyvenimui. Anksčiau aš visuomet žaidėjus ragindavau ne tik sportuoti, tačiau kartu siekti mokslų, o dabar – vieni mokosi, kiti – ne. Kiekvienas yra pats savo laimės kalvis.
- Kurią Lietuvos komandą labiausiai palaikote?
- Žiūrėdamas tarptautines varžybas, jaudinuosi dėl visų Lietuvos komandų. Nesvarbu kokia tai būtų ekipa, tačiau, kai Lietuvos komandos žaidžia tarpusavyje palaikau tą komandą, kurioje daugiau mūsų tautiečių. Atvirai kalbant, man nelabai patinka mišrios komandų sudėtys. Gal čia pasireiškia kažkoks mano nacionalizmas...
