– Liapsusas tampa geru prakeiksmu – po „Labas Vanagas“ Benediktas kyla aukštyn. Ar tai reiškia, kad Aurimas Tamulionis tęs tradiciją?
– Tiesą sakant, net nežinau, ką sugalvos mano liežuvis (juokiasi). Kita vertus, Benediktas Vanagas jau suteikė garbingas komandos talismano pareigas, tai turėsiu neapvilti - jei iš tikrųjų nešu sėkmę, būtų gerai jos nenuvyti.
– Iš kur toks milžiniškas susidomėjimas Dakaro raliu?
– Taip būna kasmet. Sausio mėnesį Dakaro ralis savo populiarumu aplenkia net krepšinį! Manau, kad lietuvius paperka tie niekada nesibaigiantys mūsų sportininkų nuotykiai ir sunkumai.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Vlada Musvydaitė apie incidentą tiesioginiame eteryje: džiaugiuosi, kad neišlindo pašaliniai žodžiai
– Ar pats Dakaro ralyje sergi už Benedikto Vanago ekipažą?
– Vienodai sergu už Vanagą, Juknevičių ir Žalą. Už visus lietuvius. Kaip galima nesižavėti Vaidoto Žalos ir Sauliaus Jurgelėno ryžtu nenuleisti rankų, kai 7 (!) valandas nepavyksta užvesti automobilio? Esi velnias žino kur, temsta, bet kada gali užklupti lietus ar iš už krūmo iššokti koks laukinis gyvūnas. Tačiau net ir tokioje, atrodytų, beviltiškoje situacijoje, jie nepraranda optimizmo, pavalgo su vietiniais, gauna dovanų bolivietiškų kepurių ir po daugybės bandymų galiausiai užsiveda automobilį! Daugelis turbūt jau seniausiai būtų iškėlę baltą vėliavą, o jie – ne.
– Kiek įdomu pačiam būtų iš televizijos studijos persėsti į dykumų ralio automobilį ir išmėginti lenktynininkų „pragaru“ vadinamą Dakaro ralį bent dienai?
– Tai būtų svajonės išsipildymas! Nepakeliamas karštis, visur lendančios dulkės, bet kada įtraukti galintis „fesh-fesh“ smėlis, nesibaigiantis purvas, kalnai, kuriuose sunku net kvėpuoti, bet kada į kelią išbėgti galinčios karvės ir už kiekvieno posūkio laukiantis skardis – kas to nenorėtų? (juokiasi)
– Kokį dar linksmą epizodą iš savo darbo televizijoje pameni?
– Būna, kad viena ne ten parašyta raidė pralinksmina. Pavyzdžiui, vietoje "švyturys" - "švytrurys", o vietoje Gargždų "Banga" - Gargždų "Banda". Tačiau į eterį tai neišeina (tris kart pabeldžia).
– Ar darbas tiesioginiame eteryje išties reikalauja daug šaltakraujiškumo? Ką darai, kad atsipalaiduotum, jei to tau reikia? Kaip kovoji su įtampa?
– Tiesiog visada turi būti pasiruošęs bet kam. Net ir netikėtam kolegos klausimui tiesioginiame eteryje: „Aurimai, ar „sisioji“ į jūrą?“ (juokiasi).
– Į darbą televizijoje atėjai iš internetinės žiniasklaidos. Kaip skiriasi šios dvi žiniasklaidos priemonės ir ar lengvai pritapai?
– Didžiausias skirtumas tas, kad televizijoje turi ne tik parašyti, bet ir tai perskaityti kitiems. Be to, internetas yra „guminis“, ten telpa visos naujienos, o televizijoje eterio lakas yra ribotas.
– Kas sunkiausia dirbant televizijos žinių vedėjo darbą?
– Sunkus klausimas... Turbūt, kai dirbi širdžiai malonų darbą, tai tie sunkumai kažkaip pasistumia į antrą planą.
– Kokiu sportu pats esi „užsikrėtęs“ ir sportuoji?
– Manau, visos sporto šakos yra užkrečiamos, reikia tik pabandyti (šypsosi). Daugiausia žaidžiu futbolą, krepšinį, o išbandęs esu turbūt visas sporto šakas. Iš paskutinių labiausiai patiko grindų riedulys ir orientacinis sportas. Ypač „Vilnius Challenge“. Tai kažkas panašaus į Dakaro ralį ant kojų.
– Ar stebi kolegų kitose televizijose darbą? Iš ko mokaisi? Į ką lygiuojiesi?
– Žinoma, sporto žinios nuo pat vaikystės buvo mano „Labanakt, vaikučiai“ versija. O jei rimtai, tai patinka, kaip dirba didžiausios anglų televizijos, NBA komentatoriai. Ir, žinoma, Craigo Sagerio kostiumai (juokiasi).
