Kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus dalyvavo septyneriose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse (PLSŽ) ir dabar džiaugiasi, kad jos atliko didžiulį vaidmenį, puoselėjant lietuvybę.
Prezidentas nedalyvavo tik III sporto žaidynėse Adelaidėje (Australija). 1983 m. Čikagoje per II PLSŽ V. Adamkus buvo žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas, o 1991 m. per IV žaidynes Kaune vadovavo JAV lietuvių sportinei delegacijai.
Kokį pėdsaką Pasaulio lietuvių sporto žaidynės paliko pasaulio lietuvių bendruomenėje? – paklausėme V. Adamkaus.
Žaidynės atliko didžiulį vaidmenį, puoselėjant lietuvybę, pagyvinant Pasaulio lietuvių sąjungos veiklą. Istorinės pirmosios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės įvyko 1978 m. Toronte, jų iniciatorius – labai aktyvus ir energingas sporto vadovas, šviesaus atminimo Pranas Berneckas. Žaidynės vyko visą savaitę, jose dalyvavo Kanados, JAV, Anglijos, Australijos, Vakarų Vokietijos ir Argentinos lietuviai.
Žaidynės galbūt nebuvo tokios gausios, tai buvo pirmieji žingsniai, tačiau gerai organizuotos, sėkmingos, sukėlė didelį atskirų valstybių lietuvių sportininkų entuziazmą. Kanados ir Amerikos lietuviai rengdavo savo žaidynes, turėjo sukaupę šiokią tokią patirtį, o kitiems tai buvo didelis akstinas prisidėti prie lietuviškojo jaunimo ir bendrauti.
Toronte buvo nuspręsta, kad II PLSŽ įvyks po ketverių metų Čikagoje. Jas teko organizuoti man, vadovauti organizaciniam komitetui. Žaidynės taip pat buvo gana sėkmingos, suvažiavo didelis būrys sportininkų. Ypač džiaugėmės, kad dalyvavo daug Australijos lietuvių.
Per apdovanojimų ceremoniją savo baigiamojoje kalboje visiems susirinkusiems sportininkams ir vadovams išsakiau mintį ir oficialiai pakviečiau į III PLSŽ, vyksiančias Australijoje, atvykti ir sportininkus iš Lietuvos.
Kai kurie skeptikai manė, kad užsisvajojęs Adamkus peržengė visas ribas. Tačiau, pasirodo, kartais ir pasvajoti verta. Ledai buvo pralaužti, Adelaidėje pirmą kartą dalyvavo ir Lietuvos sportininkai, vadovaujami ilgamečio Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento Artūro Poviliūno. Atgarsiai buvo stebėtini, Lietuvos sportininkai Australijoje buvo sutikti su didele meile ir pagarba.
Laisvojo pasaulio lietuviai 1991 m. pirmą kartą rinkosi jau Lietuvoje. Ar jūsų vadovaujama JAV lietuvių sportinė delegacija nebijojo važiuoti į Lietuvą? Minties nevykti net nebuvo, nors mes Lietuvos neįsivaizdavome savarankiškos ir laisvos. Žinojome, kad iš Lietuvos dar nebuvo pasitraukusi svetimoji armija, ji dar buvo Lietuvoje, nors mūsų šalis jau buvo pasiskelbusi nepriklausoma ir savarankiška valstybe.
Nė vienam – nei jaunimui, nei mums, organizatoriams, – nekilo minties, kad Lietuvoje tyko kokių nors pavojų. Gal tik kai kurių tėvų galvose virpėjo mintis, kad jie savo vaikus išleidžia į nežinomybę. Juk dar nebuvo garantijos, kad Lietuvoje yra saugu.
Ir dabar išgyvenu tą jausmą, kurį patyriau gimtinėje. Tai buvo pirmieji Lietuvos laisvėjimo žingsniai, ir mes buvome pasiryžę kuo geriau pasirodyti, parodyti Lietuvos žmonėms, kad išeivija gyva, gali deramai varžytis su viso pasaulio lietuviais ir išsiskirti organizuotumu. Šiandien galiu didžiuodamasis pasakyti, kad mums tai pavyko padaryti.
Žaidynės buvo paženklintos ir šiurpios tragedijos ženklu Medininkų pasienio poste. Tragedija giliai sukrėtė visus PLSŽ dalyvius, žaidynes net buvo norima sustabdyti. Buvau vienas iš tų, aiškiai ir griežtai išsakiusių mintį, – jeigu žaidynės nutrūktų, mes neįvertintumėme aukos, o tuometė sovietinė valdžia pasiektų savo tikslą išardyti mūsų tautinę vienybę ir pasididžiavimą.
Toje tragedijoje mačiau mūsų tautos didybę, didelį atgimstančios Lietuvos žmonių susitelkimą. Pasaulyje visur už laisvę mokama aukomis. Nebuvome išimtis ir mes. Pasisakiau, kad žaidynes reikia dedikuoti, pagerbti žuvusiuosius. Visi Pasaulio lietuvių sporto žaidynių dalyviai ir varžybų organizatoriai dalyvavo Medininkų aukų laidotuvėse Antakalnio kapinėse. Tomis kritiškomis Lietuvai dienomis sportininkai buvo vieningi kartu su visais Lietuvos žmonėmis.
Kaip manote, ar dabar prasminga rengti Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, nes Lietuvos sportininkų meistriškumas gerokai lenkia išeivijos atstovų? Nepaisant to, kad meistriškumo lygis skiriasi, mano atsakymas būtų toks: tikslinga ir prasminga toliau tęsti šią gražią idėją, siekti ne aukštų rezultatų, o to, kad lietuvių jaunimas bendrautų sporto aikštelėse. PLSŽ vyksta kas ketveri metai, jos suburia ir suartina lietuviškąjį jaunimą.
Ar pritariate idėjai, kad žaidynės vyktų tik Lietuvoje?
Taip, Lietuva yra savotiškas traukos taškas užsienyje gimusiems lietuviams. Žaidynės – tai paskatinimas aplankyti tėvų kraštą, su juo labiau susipažinti. Turiu stiprų argumentą, kad PLSŽ tikslinga rengti Lietuvoje, o ne išskaidyti po visą pasaulį.
Žinodami, kad jūs tris kartus per savaitę plaukiojate, Vilniaus plaukimo senjorai labai norėtų, kad Klaipėdoje būtumėte ne tik garbingas svečias, bet ir dalyvautumėte plaukimo varžybose. Ar susiviliosite šokti į vandenį?
Ačiū už kvietimą. Tačiau reikėtų atsižvelgti į mano galimybes, amžių, todėl man geriau likti krante. Stebėsiu žaidynes ir džiaugsiuosi mūsų jaunąja plaukikų karta. O džiaugtis tikrai turime kuo, tą įrodė ir Rūtos Meilutytės startai per Londono olimpines žaidynes. Didžiuojamės Rūta, tegul ji būna kelrodis visam mūsų jaunimui, kad kruopščiai treniruojantis galima daug pasiekti.
Ko norėtumėte palinkėti PLSŽ dalyviams Klaipėdoje?
Tegul sportinis elementas, varžybos grūdina visų dalyvių dvasią ir kūną. Senas posakis „Sveikame kūne – sveika siela“ tegu ir toliau lieka mūsų jaunimo šūkiu, jam linkiu iš to kelio niekada nenukrypti. Tai būtų mano pats nuoširdžiausias linkėjimas, nes tik sveika tauta išsaugos sveikas vertybes.
Lietuva yra savotiškas traukos taškas užsienyje gimusiems lietuviams. Žaidynės – tai paskatinimas aplankyti tėvų kraštą, su juo labiau susipažinti. Turiu stiprų argumentą, kad PLSŽ tikslinga rengti Lietuvoje, o ne išskaidyti po visą pasaulį.
1991 m. V. Adamkus vadovavo JAV lietuvių delegacijai, dalyvavusiai IV PLSŽ Kaune.
Marytė Marcinkevičiūtė
