Komitetas išvengė kėdžių persistumdymo
– Pone Biliau, kaip jaučiatės tapęs prezidentu?
– Visų pirma, kreipkitės Mindaugai arba Biliau. Pone nereikia.
Kaip jaučiuosi? Dabar jau geriau. Įsivažiuoju į darbus. Reikia viską perimti, susižiūrėti. Yra daug darbo su popieriais. Tačiau smagu, kad galėsiu padėti neįgaliųjų sportui, prisidėtų prie permainų.
– Turėjote du konkurentus – Mantą Paulauską ir Gintarą Zavadckį. Tačiau jie savo kandidatūras atsiėmė. Kaip manote, kodėl?
– Tikrai norėjosi konkurencijos. Tačiau šie du kandidatai pamatė, kad ir Lietuvos aklųjų (LASF), ir neįgaliųjų (LNSF) sporto federacijos remia mano kandidatūrą.
Manau, abi įstaigos palaikė ne tik mane, o ir visą mūsų komandą. Generaliniu sekretoriumi bus Paulius Kalvelis, dirbantis šalies aklųjų ir silpnaregių sąjungoje (LASS).
Mūsų komanda buvo labai stipri, o konkurentai pagalvojo, kad nėra malonu pralaimėti.
– Minėjote, kad jei būtų nugalėję arba M. Paulauskas, arba G. Zavadckis, niekas nebūtų pasikeitę.
– Tai niekas ir nebūtų keitęsi.
G. Zavadckis – ilgametis buvusio prezidento Vytauto Kvietkausko generalinis sekretorius.
M. Paulauskas deklaravo, kad, jo išrinkimo atveju, garbės prezidentu taptų V. Kvietkauskas, o generaliniu sekretoriumi liktų G. Zavadckis.
– Tiesiog kėdžių persistumdymas?
– Tokiu atveju būtų buvęs. Dabar ateis P. Kalvelis, kuris turi daug kompetencijos. Labai džiugu.
– Kokia bus visa jūsų komanda?
– Į šį klausimą galėsiu atsakyti kitos savaitės viduryje.
Nesu už tai, kad reikia pakeisti visus buvusius LPK darbuotojus.
– O V. Kvietkausko ir G. Zavadskio neliks?
– V. Kvietkauskas yra Vykdomojo komiteto (VK), kurį sudaro devyni atstovai, narys. Tris deleguoja LASF, tiek pat LNSF, kiti du nariai – parolimpinio komiteto prezidentas ir generalinis sekretorius. V. Kvietkauskas į VK patenka kaip Rėmimo fondo deleguotas žmogus.
G. Zavadskis išrinktas į Rezervinę komisiją.
Ankstesnis prezidentas nesuprato, kaip jaučiasi neįgalusis?
– Laimėjote be konkurencijos. Nebijote nuvilti?
– Ne. Taip nebus. Jau dabar tai matau. Reikia įdėti truputėlį darbo. Aš tam pasiruošęs. Visa mūsų šalis, visi piliečiai yra subrendę ir suvokia, kad neįgalieji yra tokie pat žmonės kaip mes visi. Pats metas permainoms. Jos jau turėjo įvykti po 2012-ųjų metų parolimpiados. Kodėl pasikeitimų nebuvo, reikia klausti ne manęs, o V. Kvietkausko.
– Sakote, kad reikia truputėlio darbo. Anksčiau niekas nebuvo daroma?
– Jūs man pasakykite – ar esate ką nors girdėję apie neįgaliųjų sportą? Po 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių – taip. O iki to? Nebuvo aišku nei kas vyksta, nei kur vyksta. Žmonės turi tai žinoti. Apsitvarkysiu ir po dvejų, trijų savaičių viskas bus kitaip.
– Panašu, kad norite būti šiuolaikišku vadovu, dirbti su rinkodara, komunikacija. Kokiu prezidentu save įsivaizduojate?
– Pasakysiu labai paprastai – noriu būti žmogišku: nuoširdžiu, bendrauti su sportininkais, treneriais, išklausyti jų problemų. Nenoriu, kad būtų arogancijos. Rodysiu dėmesį. Prezidentas neturi būti toks, kuris nekreipia dėmesio, jam niekas neįdomu.
– Tai, kad esate iš tos pačios aplinkos – parolimpinis čempionas – jūsų privalumas?
– Manau, vienas didžiausių pliusų. Suprantu, kaip jaučiasi neįgalus žmogus. Sieksiu padaryti taip, kad jis būtų dar laimingesnis.
Be to, mano pasirinktas generalinis sekretorius turi regėjimo negalią. Jis nėra aklas, jis – silpnaregis. Anksčiau Paulius profesionaliai žaidė atklųjų stalo tenisą – šaudauną. Dabar sportuoja neprofesionaliai.
Žmogus, neturintis negalės, gali suvokti, kaip jaučiasi neįgalusis, bet tai priklauso nuo jo paties. Tarkime, dabar mūsų jaunimas nesureikšmina, kad žmogus su vežimėliu ar be rankos.
– Iš jūsų supratau, kad V. Kvietkauskas nesuprato, kaip jautėsi neįgalusis.
– Na, kaip supratote – taip ir rašykite.
Planavo, bet nieko nedarė?
– Kokias didžiausias bėdas matote parolimpiniame šalies sporte?
– Kaip ir minėjau, visų pirma noriu suvienodinti neįgaliųjų ir sveikųjų sporto sąlygas. Tokios atskirties, kaip dabar, neturi būti. Visame pasaulyje einama to link. Jau kalbama, kad 2024-aisiais olimpinė ir parolimpinės žaidynės vyks kartu.
Sieksiu glaudesnio bendradarbiavimo su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu (LTOK), Kūno kultūros ir sporto departamentu (KKSD). Manau, kad galėsiu tai padaryti ir siekiu to nuo pirmųjų dienų.
– Iš kur atsirado neįgaliųjų sporto bėdos?
– Labai paprasta. V. Kvietkauskas tai pasakė gražiai aš galbūt įvardysiu tiksliau – tiek metų pradirbusiam atsirado monotonija, buvo klausimas, ar tai dar įdomu.
Be to, likęs požiūris nuo tarybinių laikų, kai būdavo įsteigiami aklųjų rajonai, kombinatai. Neįgalieji gyvendavo kaip rezervatuose. Dabar esame Europos Sąjungos šalis, tad požiūris keičiasi. Taip pat turi vykti ir Lietuvos parolimpiniame komitete.
– Kokie bus jūsų pirmieji darbai?
– Perimti darbus, dokumentus, kuriuos paliko senoji valdžia.
Dar vienas svarbus pakeitimas – įstatymo pataisa dėl neįgaliųjų sporto, kuri turėtų sumažinti atskirtį: premijas, rentas, sporto mokyklų, trenerių finansavimą.
– Ar bus tęstinių darbų, kuriuos pradėjo senoji valdžia?
– Kas yra tęstiniai darbai? Senoji valdžia buvo suplanavusi trenerių ar lėšų pritraukimo seminarų, bet jei jie nevyko, tai tęstinis ar naujas darbas? Manau, tokių dalykų reikia.
Kiek kol kas kalbėjau, sakau, kad reikia to ir to. Gaudavau atsakymą: tai žiūrėk, juk buvo numatyta. O ar surengta? Ne.
– Jei buvo suplanuota, galbūt tam buvo skirtas ir finansavimas? Kur nukeliavo tie pinigai?
– Kol kas nieko negaliu pasakyti. Viską perimsiu, peržiūrės teisininkai.
Mano supratimu, tai ne kokia juodoji buhalterija, o tiesiog buvusios valdžios požiūris. Ji manė, kad surengė varžybas, nuvežė į Europos čempionatą ir yra geri. Tai blogas požiūris. Reikia, kad neįgalieji dalyvautų kuo daugiau varžybų.
Skirtingos premijos – valstybės požiūris
– Prezidentu esate išrinktas ketverių metų kadencijai. Kokie strateginiai tikslai?
– Vienas jų – į parolimpinį komitetą pritraukti kuo daugiau lėšų. Sieksiu, kad kuo daugiau neįgaliųjų sportuotų, dalyvautų Europos ar pasaulio čempionatuose. Anksčiau buvo vyrų ir moterų tinklinio komandos. Pastaroji, atrodo, dalyvavo Pekino parolimpinėse žaidynėse.
– Turbūt vienas pagrindinių veiklos barų – 2020-ųjų parolimpiada Tokijuje. Kiek sportininkų ten tikitės?
– Ne visi įvykdę normatyvus parenka į parolimpiadą. Priklauso nuo to, kiek šalis gauna vietų.
Planuoju – kuo daugiau. Noriu, kad delegacija būtų didesnė nei pernai, kai į Rio vyko 13 sportininkų.
– O ar daug neįgaliųjų sportuoja?
– Taip smarkiai susipažinęs nesu. Iš bendro išprusimo žinau, kad yra lengvaatlečių, plaukikų, dziudo ir krepšinio vežimėliuose atstovų. Pastarieji patekę į aukščiausiąjį divizioną, ar prasibraus į parolimpiadą, nežinau, bet aš už tai, kad jie bandytų.
Daug priklausys nuo finansavimo, kaip pritrauksime lėšų. O jų privalome pritraukti.
– Ar finansavimas buvo viena didžiausių bėdų? Pernai garsiai nuskambėjo olimpiadų ir parolimpiadų prizininkų premijų dydžio skirtumai.
– Čia ne bėda. Tai – valstybės požiūris. Mes jį matėme anksčiau. Dabar sužinojo ir didžioji visuomenės dalis. Tai – teigiamas dalykas, nes žmonės klausė, kodėl mūsų premijos septyniskart mažesnės. Visa tai atsirado ne tik mūsų, o ir Seimo narių galvose. Dabar viskas vyksta ta linkme, kuria norime.
Be to, ne viską lemia pinigai. Svarbu noras ir darbas.
– Ar pats neįgaliųjų sportas yra brangus? Ar reikia tiek pat išteklių, kaip ir sveikiesiems?
– Geras klausimas. Tarkime, dabar sveikųjų ir neįgaliųjų treneriai turi turėti po aštuonis sportininkus. Ar tai galima sulyginti? Manau, kad ne. Su neįgaliais, kurie sėdi vežimėlyje, sunkiai vaikšto ar išvis nevaikšto, yra be rankų, dirbti daug sunkiau. Jam reikia ir ką nors paduoti, ir padėti, ir panašiai. Mano vienas tikslų – kad treneriai, dirbantys su, tarkime, keturiais neįgaliais gautų tą patį atlyginimą, kaip specialistai, dirbantys su aštuoniais sveikaisiais. Galime lyginti du prie vieno, pusantro prie vieno. Bet tikrai ne vienodai.
Laukia permainos
– Pernai parolimpinėse žaidynėse iškovojote aukso ir sidabro medalius. Galbūt didesnė pergalė buvo ne tai, o atkreiptas dėmesys į neįgaliųjų sporto skaudulius?
– Tokie buvo mano pirmieji žodžiai po pergalių. Žurnalistams sakiau, kad laimėjau ne sau, o Lietuvai. Turėjau omeny neįgaliuosius. Mano mintis bei viltis ir buvo ta, kad tai atkreips dėmesį. Taip ir įvyko.
Smagu, kad laimėjau, atkreipiau dėmesį. Po to tai padarė ir aklųjų riedulio – golbolo – rinktinė. Jei būčiau laimėjęs tik aš, viskas taip būtų ėję ir praėję.
– O jūsų įpėdinių yra?
– Šiuo klausimu reikės smarkiai padirbėti. Įpėdinių yra, tik jiems reikia suteikti galimybes ir sąlygas.
– Ar neįgalieji turi kur sportuoti? Ar jie nevaromi iš maniežų, stadionų, salių?
– Kalbant apie lengvąją atletiką, viskas normalu. Prasčiau su salėmis. Tarkime, golbolo rinktinei.
Manau, nereikia kurti naujos infrastruktūros. Užtenka pritaikyti turimą.
– Kaip bus su jūsų karjera, kai tapote prezidentu?
– Tai klausimas, į kurį galėsiu atsakyti po mėnesio ar poros. Žiūrėsiu, kaip leis darbai, sveikata. Matysiu, ar galiu skirti tas tris keturias valandas sportui, ar ne.
– Šiuo metu gyvenate Šiauliuose. Liksite ten ar kelsitės į sostinę?
– Dar viskas dėliojama, galvojama. Matau, kad daug dalykų sprendžiasi Vilniuje. Gal kelsiuosi ten, gal į Kauną. Šiuo metu esu Šiauliuose, bet turiu kur gyventi ir Kaune. Ten – ir mano pagrindinis treneris. Žiūrėsime. Kaunas-Vilnius nėra toli.
– Šiauliuose dirbate miesto savivaldybės tarybos sekretoriumi. Šių pareigų teks atsisakyti?
– Gali būti. Savaitgalį apie tai šnekėsiuosi su meru. Kol kas patvirtinti negaliu, dar reikia apsispręsti.
– Etatinis tarybos sekretoriaus darbas, parolimpinio komiteto prezidento pozicija ir sportinė karjera neatrodo suderinama.
– Taip atrodo. Reikės daryti ir derinti. Tačiau pokyčių tikriausiai bus. Labai daug aiškumų atsiras kitą savaitę.
Vis dėlto, dabar mano pagrindinis tikslas – suburti stiprią komandą, kuri atstovautų parolimpiniam komitetui. Čia – pagrindinis darbas, o visa kita įvyks savaime.
