Tuo metu Gintarei buvo šiek tiek dėl to pikta – ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl ją stengiasi nukreipti ten, kur ji nenori.
„O dabar esu labai dėkinga, nes suprantu, kad tėvai tik pastūmėjo pabandyti. Jie nevertė manęs lankyti... O pabandyti man ir teužteko – „užsikabinau“, - teigė krepšininkė. – Mane prieš tai kalbino ne vienas treneris dėl išskirtinio ūgio tarp bendraamžių. Tačiau mane domino visai kiti dalykai... Reikėjo laiko, tačiau pasidaviau tėvams, pabandžiau ir dabar esu laiminga“.
Kitokia ir dėl to laiminga
Lankyti krepšinio treniruotes Gintarė pradėjo antroje klasėje. Ji teigė, jog ne vieną kartą buvo pati aukščiausia mergaitė klasėje. „Buvau aukštesnė ir už berniukus. Greitai išstypau. Tačiau man tai nesukeldavo jokių kompleksų, nes didžiąją mano gyvenimo dalį užėmė krepšinis: iškart po pamokų bėgdavau į treniruotes, nuolat būdavau tarp sportininkių“.
Būtent treniruotėse Gintarė nebuvo pati aukščiausia. „Man tekdavo treniruotis su daug vyresnėmis merginomis. Sportas man padėjo save realizuoti, niekada nesijaučiau prastai. Savo ūgį priėmiau kaip privalumą, - kalbėjo G. Petronytė. – Gal ir išgirsdavau kažkokių replikų mokykloje, bet puikiai žinojau, kad turiu savo tikslus, esu kitokia ir tai yra gerai. Tai visada buvo mano privalumas. Ir šeima man sugebėjo įteigti, kad būti kitokiu nėra blogai. Kur kas svarbiau, kad kažko sieki, nebėgi po pamokų už kampo rūkyti ar gerti. Turėjau užsiėmimą“.
„Su tikslais atskubėjo ir atsakomybės jausmas, - prisipažino rinktinės žaidėja. – Labai anksti pradėjau jį jausti. Man neblogai sekėsi nuo pat pradžių. Bendraamžių grupėje buvau lyderė, iš manęs labai daug tikėdavosi. Ar tai yra sunku? Aš nežinau. Nemanau. Man tai patinka. Nejaučiu daug papildomo spaudimo. Turiu pakankamai aukštus reikalavimus pati sau, visada noriu padaryti maksimaliai gerai“.
Nieko maloniau nebus
„Kažkas kažko tikisi? Tiesą pasakius, man nepatinka būti dėmesio centre... Aikštelėje galioja tas pats. Prieš žengdama į aikštę niekada savęs nenuteikinėju, kad turiu kažką padaryti, turiu įmesti. Aš džiaugiuosi, kad esu komandiniame sporte. Tai mane veža. Kaifuoju, nes yra komanda, - kalbėjo Stambulo „Galatasaray” komandoje žaidžianti G. Petronytė. – Niekada sau nesakau „privalau gerai sužaisti“. Todėl manau, kad esu kitokia netgi tarp krepšininkių. Aš turiu atiduoti maksimumą komandai – ar tai perdavimas, ar pastatyta geresnė užtvara, ar atkovotas kamuolys. Turiu primesti taškų? Niekada apie tai negalvoju. Pasirinkau šį sportą ir noriu pergalių, tačiau suprantu, kad tai yra komandinis sportas“.
Pasak Gintarės, vienas žmogus negali atnešti komandai sėkmės. „Niekada nemaniau, kad čia reikia labai stiprių individualių pasirodymų. Stengiuosi komandai atiduoti viską, ką galiu, tačiau nesikoncentruoti į asmeninius rodiklius, - šypsojosi krepšininkė. – Galiu iš aikštės išeiti su nuliu, bet su pergale ir būsiu labai laiminga“.
Prabilusi apie atmosferą Lietuvos rinktinėje, Gintarė atvira: „Ši komanda yra visur – ir už aikštės ribų, ir pačioje aikštėje“.
„Mes pažįstame viena kitą daugybę metų. Viskas gaunasi labai natūraliai. Ir dabar galiu drąsiai pasakyti, kad nėra nieko maloniau už žaidimą rinktinėje... Ir niekada nebus, - pabrėžė 28-erių G. Petronytė. – Esu žaidusi ne viename klube ir žinau, kiek kartais reikia dirbti, kad atsirastų tarpusavio ryšys aikštėje. Kartais būna nesėkmių, nes žmonės nesugeba atrasti vienas kito. Rintinėje – viskas nuostabu ir pavydėtina“.
Nebijo varžovių
Netrukus G. Petronytė prisiminė laikus, kai Lietuva turėjo stiprią moterų Eurolygos komandą ir žiūrovai netilpdavo į sales. „Atsimenu. Pati dar buvau vaikas, eidavau stebėti rungtynių ir sėdėdavau ant laiptų, nes nebūdavo laisvų vietų. Visada palaikydavau „Lietuvos telekomo“ komandą ir mačiau, kad susidomėjimas moterų krepšiniu yra beprotiškas, - kalbėjo G. Petronytė. – Ta komanda buvo matoma“.
Krepšininkė su apmaudu teigė, kad šiuo metu Lietuvos moterų krepšinio lyga sunkiai pritraukia žiūrovus. „OK, žiūrovas gali ateiti vieną kartą. Tačiau krepšinio lygis yra labai žemas. Ar žiūrovas grįžta? Rungtynes stebi dešimt ar penkiolika žmonių. Ir tai yra normalu. Rinktinės pagrindas – merginos, žaidžiančios užsienio klubuose. Anksčiau juk būdavo kitaip, - apgailestavo G. Petronytė. – Lygis yra kritęs. Galbūt, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl mumis domisi vis mažiau žmonių“.
Tačiau krepšininkė teigė nieko nenorinti kaltinti. „Rinktinė? Mes irgi nepatekome prieš tai į Europos čempionatą... – atsiduso Gintarė. - Turime suprasti, kad mūsų rezultatas galėtų privilioti žmones. Net neabejoju, jei kitame Europos čempionate žaistume dėl medalių, b9tų beprotiškas susidomėjimas, net neabejoju, kad mūsų palaikyti atskristų daug sirgalių, ir mus pasitiktų oro uoste. Net neabejoju. Žmonės stebi ir pamilsta, kai yra rezultatai. Juk niekas nesidomėjo plaukimu, kol Rūta Meilutytė „neiššovė“. Tokia ta grandinė“.
„Kada, jeigu ne dabar? – tyliai klustelėjo Gintarė. – Kada? Praėjusią vasarą jaunimo rinktinėms sekėsi prastai. Perspektyvaus jaunimo nėra. Kas papildys mūsų rinktinę? Pati už rinktinę žaisti pradėjau, kai man buvo šešiolika. Dabar? Atsiprašau, nenoriu nieko įžeisti, tačiau neįsivaizduoju nė vienos šešiolikmetės, kuri galėtų bent treniruotis su rinktine. O mes, rinktinės narės, esame labai išalkusios pergalių. Manau, kad nepelnytai esame ten, kur esame, nes galime žaisti gerai. Esame ne vieną kartą tai įrodžiusios. Esame pajėgios, pačios tai žinome ir norime tai įrodyti. Mes nebijome varžovių. Rusija? Žinome ir tikime, kad galime. Kada, jeigu ne dabar?“
Lietuvos moterų rinktinė atranką į 2019 m. Europos čempionatą pradėjo nesėkme ir Kėdainiuose 70:73 nusileido Vengrijai. Trečiadienį Maskvoje lietuvaitės susitiks su Rusijos rinktine.
Atrankos į 2019 m. Europos krepšinio čempionatą rungtynes tarp Lietuvos ir Rusijos komandų galėsite tiesiogiai stebėti ČIA (trečiadienį nuo 18:30):
