Prieš septyniolika metų M. Žaromskis gimtuosiuose Šiauliuose ringe susitiko su Viktoru Kontrimu. Kova truko vos 23-is sekundes. Kojos smūgiu į galvą savo varžovą Marius pasiuntė į nokautą.
„Pamenu, kad kovos išvakarėse per treniruotę mane visą sudaužė – visas mėlynas buvau, bet taip atsirado alkis... Ir baimė, – prisiminė M. Žaromskis. – Laikui bėgant aš praradau baimės jausmą. Galvodavau „O ką man gali padaryti varžovas? Nei jis man ranką užlauš, nei permes“. Į ringą eidavau tarsi obuolių rinkti. Be baimės. Tačiau reikia laiko, kad baimė atsirastų“.
Pavargo psichologiškai
Paskutinį kartą M. Žaromskis (20 pergalių ir 9 pralaimėjimai) į ringą žengė prieš du metus – „Bellator 132“ turnyre teisėjų sprendimu jis po trijų raundų kovos nusileido Fernando Gonzalezui.
„Po paskutinės kovos supykau. Tikėjausi, kad tai bus mano pergalė, tačiau teisėjai nusprendė kitaip. Tada visus norėjosi išsiuntinėti „ant trijų raidžių“. Labai pykau. Ir dar kartą supratau, kad visus ringe reikia jungti konkrečiai, jei nori įtikinti teisėjus ir žiūrovus“, - sakė M. Žaromskis.
Pasak jo, šiuo metu vadybininkas derasi dėl kovų toje pačioje „Bellator“ asociacijoje. „Nieko konkretaus dar nėra, bet neatmetu galimybės pasirašyti sutartį, - teigė „baltojo siaubo“ pravardę turintis lietuvis. – Dabar bandau emociškai atsigauti. Pavargau nuo treniruočių. Juk tai dariau kasdien dešimt metų. Paprasčiausiai pavargau. Pasirodo, būna ir taip. Ar kada buvau susimąstęs, kad taip gali nutikti? Ne, niekada“.
Kovotojas teigė bandantis padaryti išvadas, ieškoti savo pralaimėjimų priežasčių: „Visos mano laimėtos kovos – stovėsenoje, pralaimėtos – taip pat stovėsenoje. Ir laimiu, ir pralaimiu stovėsenoje. Visiška nesąmonė. Suprasčiau, jei pralaimėčiau parteryje, bet tokio pralaimėjimo nebuvo. Nesuprantu logikos“.
Tačiau vis dažniau lietuvis prisileidžia mintį apie nuosavą kovos klubą. „Aplink visi tik šneka „Atsidaryk savo klubą“, o aš vis sau kartoju, kad dar anksti. Vis atidėlioju, - šypsojosi kovotojas. - Tiesiog nežinau, kur turėčiau tai daryti: ar Kalifornijoje, ar Ispanijoje. Lietuvoje šalta. O dėl šalčio atsiranda visos traumos“.
Perduoti patirtį
JAV gyvenantis kovotojas, paklaustas, ar stebi, kas vyksta Lietuvos mišrių kovos menų pasaulyje, atsiduso. „Lygis neauga. Ne tie pinigai, - konstatavo M. Žaromskis. - Gal truputį tas lygis ir pakilo, bet juk visi žinome, kad viską daro pinigai. Jaunimas, kol jauni, pasiplaka, o užaugę žiūri savo reikalų ir meta profesionalų sportą. Jei norime, kad lygis augtų, privalome suprasti, jog turi draugas draugui padėti. Lietuvis vienas ateina, pavaro – kietas, kitas ateina – kietas. Norint pakelti lygį reikia nors dvidešimties kovotojų penktmečiui. Reikia, kad jie vienas kitą augintų“.
Pats M. Žaromskis jaunystėje dėl tobulėjimo išvyko į Londoną, vėliau persikėlė į JAV. „Visada gyvenau sporto ritmu, o ir pats sportas manęs nepalikdavo. Aš nesigailiu. Mečiau mokslus ir išvažiavau į Londoną. Ten gera komanda buvo, bet viskas pasikeitė, kai prasidėjo verslo reikalai. Komanda išsilakstė, nebuvo kur tobulėti. Radau komandą Amerikoje, kur „užsikabinau“ ant imtynių, - pasakojo kovotojas. - Sunku padaryti taip, kad visi geriausi būtų vienoje komandoje Lietuvoje. Galėtume surinkti komandą, bet visi išsilakstę į savo kampus“.
Pasak lietuvio, būtų smagu savo patirtį perduoti jaunesniems: „Mūsų mirštanti karta turėtų perduoti patirtį, bet tai yra neįmanoma. Bent jau penkis metus jaunimas turėtų salėje su mumis pasiryžti padirbėti“.
Raktas į laimę
„Pagalvoju apie tai, - prisipažino M. Žaromskis, išgirdęs klausimą, ar niekada nesigailėjo tapęs kovotoju. - Manau, kad tai yra geras kelias. Tapau profesionaliu – tiek sportininku, tiek žmogumi. Pamačiau pasaulį, todėl viską matau kitaip. Mane tai apšvietė. Gatvės mušeikos – dugnas. O profesionalus kovotojas – visai kas kita, - kalbėjo kovotojas. - Su profesionalumu keičiasi ir mintys. Pažįstu daug kultūrų, suprantu, kad pasaulis didelis, kad niekur teisybės nėra. Ją turi pats sukurti“.
„Teisybę ir laimę kiekvienas turi savyje, jos nereikia ieškoti, - tęsė M. Žaromskis. - Kiekvienas ją turi viduje. Išlaisvinti? Tai yra sunkus darbas, kiekvienas turi atrasti raktą“.
Kovotojas teigė vis dar ieškantis idealiausiai tinkančio rakto į laimę. „Vis dar jo ieškau, - pabrėžė sportininkas. – Žinau paprastą tiesą: kiekvienas žmogus yra žmogus. Nesvarbu, ar jis turtingas, ar vargšas. Elkis su juo kaip su žmogumi ir pamatysi tikrą jo veidą. Elkis su bet kuriuo taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. Kai vadovaujiesi šia taisykle, pamatai, kad visi yra geri. Tačiau kartais egzistuoja tasai „tik tai“. Žinai, nereikia nusileisti, reikia kovoti už save, nes niekas kitas neapgins. Visi žmonės yra žmonės. Bet negali vertinti iš anksto, kad vienas yra toks, o kitas kitoks. Reikia suprasti, kad visi yra lygūs ir tik tam tikrose situacijoje akys atsivers ir visus juos pamatysi visai kitaip“.
Skubėjo kovoti
Išsaugoti užsidegimą ir alkį, pasak M. Žaromskio, pati sudėtingiausia kovotojo užduotis. „Į kiekvieną kovą turi išeiti išalkęs ir užsidegęs. Turi po kiekvienos kovos parvažiuoti namo, pabūti su šeima, kad vėl išalktum. Turi pradėti jausti tą troškulį. Privalai būti tarsi vilkas, išleidžiamas į mišką. Turi būti alkanas. Aš pats perdegiau, nes ilgą laiką kovojau nejausdamas alkio. Man pasakydavo, kad reikia, aš ir kovojau“.
Savo didžiausia klaida karjeroje M. Žaromskis įvardina kovą su Nicku Diazu (2010 m.), kurią pralaimėjo. „Tuo metu man reikėjo pertraukos, - akis nuleido kovotojas. - Turėjau „Dream“ asociacijos čempiono diržą, reikėjo aprimti, pailsėti, pradėti viską iš naujo, o svarbiausia – išalkti“.
Apie kovą su N. Diazu, kuri lietuvio karjeroje galėjo labai daug nulemti, galbūt, netgi atverti duris į UFC, lietuvis nekalba. „Taip, kažkaip tai laikau savyje. Skaudi man šita tema. Kažkaip stengiuosi apie tai negalvoti. Noriu žiūrėti į priekį. Šviesiomis spalvomis žiūriu į priekį“, - nukirto kovotojas.
Paklaustas, ar teko jaustis žvaigžde, M. Žaromskis nusijuokia: „Nesąmonė. Žvaigždė? Tai trukdo sportininkui. Bent jau man dėmesys tikrai trukdydavo“.
„Pakankamai jo sulaukdavau. Atsiranda žmonių, kurie nori nusifotografuoti, kartais užknisdavo, bet kai pagalvoji, juk nieko čia blogo, - šypsojosi kovotojas. - Lietuvoje irgi atpažįsta, bet tik pažiūri, pirštais pabaksnoja ir toliau nueina. Lietuviai yra kuklesni. Pats visada būsiu lietuvis. Laikau save aukščiau už kitus, nes esu lietuvis. Mūsų šalis turi didelę istoriją, o kalbai galima statyti paminklą“.
Sportinis principas
Paklaustas apie lietuvių galimybes prasibrauti į UFC, kovotojas dar kartą nusišypsojo. „Pažiūrėkite į Conorą McGregorą. Jis yra geras kovotojas, bet sugeba ir šou sukurti. Kartais neužtenka vien kovoti – reikia prieš kamerą gerai atrodyti. Conoras gerai kovoja, o prieš kamerą atrodo dar geriau“, - šyptelėjo M. Žaromskis.
„Kiekvienam gyvenime yra suteiktas šansas. Jei apie UFC kalbantys lietuviai nenuvažiuos, niekada nesužinos... Šnekėti galima daug, tačiau reikia išnaudoti šansą, bent jau nuvažiuoti, - kalbėjo M. Žaromskis. - Galiu pasakyti, kad būsiu Amerikos prezidentu... Ko reikia? Bent jau kas nors tegul patenka į „Bellator“. Nuskinkite ten diržą ir pateksite į UFC. Turi būti geriausias...“
Pasak M. Žaromskio, sunkiausia yra išvažiuoti, palikti Lietuvą. „Nes viskas atsiremia į pinigus. Privalai būti fanas, jei nori aukotis sportui. Niekas nenori aukotis ir leisti tūkstančių eurų šiam sportui, visi nori „dabar ir čia“, - konstatavo M. Žaromskis. - Tačiau pirmiausia turi galvoti ne apie uždirbamus pinigus, privalai norėti kovoti. Pirmoje vietoje turi būti meilė sportui. Nebus sportinio principo – nebus ir pinigų. Negalima visko daryti dėl pinigų. Toli taip neisi“.
