Visi tikriausiai puikiai žinote prancūzų klasiko Charles Perrault pasaką apie Pelenę. Tai štai rusai, kaip ir tos pasakos herojė, laikrodžiui išmušus dvyliktą valandą, iš neregėto grožio karalaitės vėl tapdavusi eiline tarnaite, po finalinio teisėjo Franko De Bleeckeres švilpuko buvo priversti pabusti iš savo euforijos kupino pergalių sapno. Guuso Hiddinko auklėtiniai keliauja namo, tuo tarpu Luisas Aragonesas atvedė ispanus į pirmą Senojo žemyno pirmenybių finalą nuo pat 1984 metų.
Parodyk, kaip žaidi, pasakysiu, kas esi
Rungtynių rezultatas yra logiškas ir rusai nė per nago juodymą nebuvo verti net svajonės apie pratęsimą jau nekalbant apie pergalę per pagrindinį rungtynių laiką. Apie tai byloja elementari statistika. Ispanai pelnė 3 įvarčius, tuo tarpu rusai apskritai vos kartą tepataikė į Ikero Casillaso ginamų vartų plotą. Su tokiais rodikliais apie jokią pergalę net svajoti negalima. „Ispanai žaidė šiek tiek geriau už mus. Bet ir mes turėjome šansų laimėti“ – po rungtynių teigė Rusijos rinktinės žvaigždė Andrejus Aršavinas. Tokie žodžiai tėra tik ironiją kelianti demagogija. Panašias kalbas A. Aršavinas tegul pasitaupo savo „Vieningosios Rusijos“ partijos suvažiavimui. Politinėse tribūnose demagogija yra žymiai įprastesnis dalykas nei futbole. Pats Andrejus šiandien buvo visiškai nepastebimas ir tikrai nebuvo tas ekipos lyderis, galintis vesti savo ekipą į pergalę.
„Skubėjo jis be tikslo, tai buvo tartum bėgimas nuo lemties“ – šie Victoro Hugo romano „Žmogus, kuris juokiasi“ žodžiai puikiai nusako rusų ekipos žaidimą antrajame kėlinyje. Taip, pralaiminėdami rusai dar bandė atakuoti, tačiau jų akyse nebuvo matyti tikėjimo, o jų veiksmuose nebuvo regėti jokių prošvaisčių, kad įmanomas dar vienas stebuklas. Rusai individualiu meistriškumu nusileido ispanams, o be to, futbolo genijus iš Olandijos G. Hiddinkas taktinėje kovoje pralaimėjo savo oponentui L. Aragonesui, kuris pamažu iš masiškai neapkenčiamos figūros virsta nacionaliniu Ispanijos herojumi.
„Leidžiantis į prarają, kiekvienas judesys – tai problemos sprendimas“ – rašoma toje pačioje V. Hugo knygoje. Jei vadovausimės šiuo priežodžiu, turėsime pripažinti, kad nė vienas G. Hiddinko judesys rusų problemų neišsprendė ir iš prarajos nebeištraukė. Aikštėje pasirodęs Diniaras Bilialedinovas žaidimo aikštės viduryje nepagyvino. Ne itin pastebimas buvo ir Dmitrijus Sičiovas. Tai sakydamas nė kiek nenoriu sumenkinti G. Hiddinko. Veikiau reikia konstatuoti, kad jo arsenale šiandien buvo prastesni ginklai, o juk ginkluotas lazdomis gali laimėti mūšį, bet ne karą.
Ne itin pastebimas buvo ir geriausias šio čempionato progų švaistytojas Romanas Pavliučenko. Šis puolėjas ne tik kad neįmušė savo įvarčio, tačiau ir praktiškai neturėjo jokių realesnių progų grasinti I. Casillasui. Taip, pirmajame kėlinyje jis kelis kartus išbandė savo toliašaudę artileriją, tačiau didelio pavojaus ji nesukėlė. Tuo tarpu antrajame kėlinyje šis Maskvos „Spartak“ klubo puolėjas apskritai tūnojo šešėlyje ir buvo nepastebimas.
Dar vienas rusų ekipos žaidėjas Jurijus Žirkovas buvo itin aktyvus aikštėje ir išliejo daug prakaito. Tačiau, jei jau būtume griežti ir skaičiuotume išnaudotos energijos bei sukurto naudingo produkto santykį, tai šio gynėjo darbo našumas veikiausiai būtų neigiamas. Taip, Jurijus itin stengėsi, tačiau jo perdavimai dažniausiai būdavo netikslūs, o reidai kraštu – lengvai sustabdomi. Jei jau reikėtų kažką pagirti, tai plojimų rusų gretose šiandien rodosi nusipelno nebent vartininkas Igoris Akinfejevas.
Prisipažinsiu, kad nors ir nesu Rusijos rinktinės gerbėjas, tačiau šio Maskvos CSKA vartininko žaidimas man tikrai imponuoja. Šiam vartų sargui vos 22 metai, tačiau jis nestokoja ne tik jaunatviško pasitikėjimo savo jėgomis, tačiau ir rungtyniauja ramiai bei užtikrintai tarsi būtų senas vilkas. Nė dėl vieno praleisto įvarčio I. Akinfejevo tikrai kaltinti negalime. Jis puikiai rungtyniauja tiek ant vartų linijos, tiek situacijose, kada reikia susirinkti aukštus kamuolius.
Jei jau užsienio klubų skautų dėmesį dabar itin traukia sublizgėję Rusijos vienuolikės žaidėjai, tai I. Akinfejevas turėtų būti vienas iš geidžiamesnių žaidėjų. Jei šiame čempionate reikėtų rinkti geriausią rusų žaidėją, tai bent jau aš rinkčiausi iš dviejų kandidatūrų – A. Aršavino bei I. Akinfejevo.
Jei kalbėsime apie ispanus, tai verta pagirti sumanų L. Aragoneso sprendimą vietoje susižeidusio Davido Villa į aikštę leisti saugą Cescą Fabregasą. Tokio superatsarginio žaidėjo L. Aragonesui galėtų pavydėti bet kas. Kai traumą patyrė Davidas Villa, ispanų sirgaliai galėjo kiek sunerimti – ispanų puolimo mašinai tai buvo itin skaudus smūgis. Tačiau perėjimas prie taktinės schemos 4-5-1 pasirodė besąs itin naudingas ispanams, kurie padedami kūrybingojo Londono „Arsenal“ klubo saugo visiškai užvaldė aikštės vidurį bei aštriais perdavimais draskė rusų gynybą.
Ispanai žaidė sau įprastą futbolą, kurio esmė yra siekis kuo ilgiau kontroliuoti kamuolį bei gausybe trumpų perdavimu ieškoti landų priešininkų ekipos gynyboje. Ispanijos sosto įpėdinis Felipe turėtų būti patenkintas savo tautiečių žaidimu. Beje, rungtynes stadione su žmona Letizia stebėjęs Ispanijos karališkosios šeimos narys yra aistringas sporto mėgėjas ir 1992 metais dalyvavo Barselonoje vykusioje olimpiadoje. Tiesa, ne futbolo, o buriavimo rungtyje.
Geriausias žaidėjas
Andresas Iniesta nusipelno šio titulo. Būtent po šio „Barcelona“ ekipos saugo perdavimo jo bendraklubis Xavi pirmą kartą rungtynėse pralaužė rusų gynybinius įtvirtinimus. Prisidėjo 24 metų saugas ir prie 3 ispanų įvarčio, kai į patogią poziciją išvedė vėliau rezultatyvų perdavimą atlikusį C. Fabregasą. Jei anksčiau A. Iniesta buvo bene labiausiai kritikuojamas L. Aragoneso armados narys, tai šiandien jis nusipelno tik pagyrimų.
Rungtynių nevykėlis
Šį titulą Balsas.lt skiria Vasilijui Berezutskiui. Pirmosiose čempionato rungtynėse, kuriose rusai susirėmė būtent su ispanais, Guuso Hiddinko ekipos gynyba buvo tiesiog pasibaisėtina ir veikiau priminė viešnamį, kuriame siausti gali bet kas ir bet kada. Tačiau po to strategui iš Olandijos atrodo buvo pavykę surasti tą optimalų gynėjų ketvertą, kuris patikimai galėjo ginti Igorio Akinfejevo tvirtovę. Per kitas 3 čempionato rungtynes rusai tepraleido vos 1 įvartį ir tą patį įmušė iki tol rezultatyviausia čempionato ekipa buvusi Olandija, kurią rusai nupūtė nuo kelio.
Tačiau būtent tose rungtynėse su olandais antrąją geltoną kortelę pirmenybėse užsitarnavo gynėjas Denisas Kolodinas, kuris buvo priverstas praleisti pusfinalio susitikimą. Be šio Žydrūno Karčemarsko bendraklubio Maskvos „Dinamo“ ekipoje Rusijos vienuolikės gynybinėse užkardose vėl atsivėrė skylės. Dėl pirmojo įvarčio, kurį pelnė saugas Xavi, didelę dalį kaltės turi prisiimti būtent D. Kolodiną pakeitęs V. Berezutskis. Kai „Barcelona“ ekipos saugas niekieno nekliudomas iš kelių metrų sušaudė I. Akinfejevą, V. Berezutskis tikriausiai krapštė nosį. Ką iškrapštė Vasilijus, lieka neaišku, tačiau būtent dėl jo aplaidumo kamuolį iš savo vartų tinklo krapštyti turėjo I. Akinfejevas.
Apskritai galima konstatuoti, kad bent jau antrajame kėlinyje aiškiai matėsi, kad Rusijos vidurio gynėjams trūko tarpusavio supratimo. Tiesa, tiek V. Berezutskis, tiek jo porininkas Sergejus Ignaševičius žaidžia tame pačiame Maskvos CSKA klube, tačiau tai jiems nepadėjo – armiečių duetas akivaizdžiai nesuveikė bei darė užtektinai taktinių bei pozicinių klaidų.
Žmogus su švilpuku
Tikriausiai pastebėjote Lietuvos gatvėse atsiradusius skelbimus, teigiančius, kad auklėdamas diržu proto neįkrėsi. Šiuo principu savaip aikštėje pasinaudojo ir teisėjas iš Belgijos F. De Bleeckere. Ramiu veidu šis futbolo teisėjas tarsi globėjas bandė pedagoginėmis pamokėlėmis išaiškinti futbolininkams visas jų nedorybes bei paklydimus. Bent jau pirmajame kėlinyje arbitras atrodo primiršo, kad jo kišenėje guli veikiausiai net už diržą grėsmingesnė baudimo priemonė – kortelės. Tradicinėmis priemonėmis pasitikintys konservatyvaus mąstymo piliečiai tokio belgo elgesio veikiausiai nesuprato.
Tačiau antrajame kėlinyje galiausiai savo poziciją buvo priverstas pakeisti ir F. De Bleeckere. Veikiausiai kiek pavargę ir paskui tolygų rungtynių tempą palaikiusius ispanus nebespėję rusai tarsi medkirčiai kartas nuo karto ėmė „pjauti“ ispanų žaidėjus. F. De Bleeckere pagaliau griebėsi diržo ir už pavojingą žaidimą išplakė J. Žirkovą bei D. Bilialedinovą.
Savaime suprantama, kad galima ginčytis tiek dėl auklėjimo, tiek dėl teisėjavimo metodų, tačiau turime pripažinti, kad F. De Bleeckeres sprendimai rungtynių eigos bei galutinio rezultato neįtakojo. Kas yra stipresnis šiandien, buvo atsakyta aikštėje vykusioje kovoje. Turint omenyje per šį čempionatą teisėjų jau prikrėstus „šposus“, belgo darbą telieka įvertinti geru balu ir konstatuoti, kad didelių priekaištų jam negali būti.
Ispanijos perspektyvos
Sekmadienį Europos futbolo čempionato finale dėl Henry Delaunay vardo trofėjaus ispanai susigrums su Vokietijos futbolininkais. Vokietijai tai bus šeštas Senojo žemyno pirmenybių finalas, o ispanams – antras. Kol kas vokiečiai iš 5 finalų sugebėjo laimėti 3, tačiau pergalių bei pralaimėjimų seka optimistiškai jų nuteikti negalėtų. Vokiečiai laimėjo 1972 metų Europos čempionato finalą, tačiau pralaimėjo 1976 metų pirmenybių finale. Dar po 4 metų vėlgi buvo iškovota pergalė, o 1992 metais patirtas pralaimėjimas. Galiausiai 1996 metais vokiečiai vėl nugalėjo. Tad, tęsiant loginę seką, šiemet vokiečiai turėtų pralaimėti. Tačiau, jei futbolas būtų nuspėjamas remiantis loginiais samprotavimais, tai jis prarastų visą savo žavesį. Juk futbole iš esmės galima nuspėti tik tai, kad jis yra nenuspėjamas.
Kalbant apie ispanus, jie triumfavo 1964 metų Europos čempionate, kurio finale palaužė Sovietų Sąjungos rinktinę. 1984 metais ispanai tik finale nusileido Prancūzijos vienuolikei.
Vokiečiai bei ispanai tarpusavyje yra rungtyniavę 19 kartų: vokiečiai laimėjo 8 sykius, ispanai – 5. Paskutinį kartą abi ekipos buvo susitikusios 2003 metais Maljorkoje vykusiose draugiškose varžybose. Tuomet vokiečiai laimėjo 3:1. Tačiau, žvelgiant į tai, kaip ekipos atrodo šiame čempionate, finalo favorite vis dėl to reikėtų laikyti būtent Ispaniją, kuri kol kas žygiuoja nesuklupdama.
Rusijos perspektyvos
Nepaisant pralaimėjimo rusai gali didžiuotis savo ekipa, kuri neabejotinai buvo pati geriausia per visą istoriją (aišku neįskaitant Sovietų Sąjungos laikų, kai tautų kalėjimu paverstai imperijai atstovaudavo ne vien rusai). „Rusijos futbole, pergalė su tavimi! Rusija didžiuojasi savo žaidėjais“ – būtent toks šūkis puošė G. Hiddinko vadovaujamos ekipos autobusą. Šis šūkis išsipildė ir su kaupu. Pats patekimas į pusfinalį, kurio veikiausiai vargiai tikėjosi ir didžiausi optimistai, gali būti vertinamas kaip didžiulė pergalė. Jei prieš čempionatą nemažai skeptikų purkštavo, kad rusai neverti finalinio Europos čempionato etapo, kuriame tiesiog uzurpuoja anglų vietą, tai dabar tie kalbėtojai yra priversti bent jau kuriam laikui užsičiaupti. Taip, Rusija pagaliau krito, tačiau dar iki tol iš čempionato pasitraukė tokios ekipos kaip Prancūzija, Italija, Portugalija, Kroatija...
Turint omenyje tai, kad investicijos į Rusijos futbolą ir toliau sparčiai augs, didesnių pergalių galima tikėtis jau netolimoje ateityje. Dar ketvirtadienį Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas pranešė, kad per 2009-2011 metus futbolo vystymui iš federalinio biudžeto bus skirti 4,5 mlrd. rublių. Už juos bus statomi nauji treniruočių kompleksai, ugdomi treneriai, į treniruotes viliojami vaikai. Susidomėjimas futbolu Rusijoje auga, o pasaulyje auga susidomėjimas pačios Rusijos futbolu.
Rusijos futbolas gali tapti puikiu pačios Rusijos viešųjų ryšių atstovu. Bent jau šio čempionato metu apie Rusiją buvo prabilta kaip apie valstybę, mylinčią ir mokančią žaisti futbolą. Tai jau yra neabejotinas pasiekimas šaliai, kuri žiniasklaidos dėmesio dažniausiai susilaukia tik dėl „suverenios demokratijos“ nedemokratiškumo bei įvairių kranelių užsukinėjimo.
